
Jeff Wall paroda „Time Stands Still. Photographs 1980-2023″ MAAT. Fot. Tamara Pathak

Jeff Wall kūrinys „Nemiga” MAAT. Fot. Tamara Pathak
Nors Jeff Wall yra išgarsėjęs kaip „tableau“ fotografijos meistras, apžiūrint menininko darbus galėtų kilti klausimas, kiek vaizduojamos scenos yra atsitiktinės ar spontaniškos. Įtvirtinęs savo meninę praktiką būdamas meno istorijos magistrantūros studentu 8-ajame dešimtmetyje, Jeff Wall sulaukė kritikų pripažinimo 9-tojo dešimtmečio pabaigoje. Teigiama, kad jo nuotraukos yra daugiau nei vien studijų iliustracijos, jos atskleidžia, kaip veikia nuotraukos ir kaip jos yra konstruojamos. Pats J. Wall savo kūryboje išskiria dvi kryptis: pirmoji – tai puošnusis stilius, kurioje fotografijos meniškumas išryškėja dėl fantastiško istorijų pobūdžio (šiam efektui išgauti menininkas naudoja skaitmeninę manipuliaciją). Kita kryptis – įvykio inscenizacija, kuri iš pirmo žvilgsnio neatrodo itin reikšminga. Tai tarsi atsitiktinis žvilgsnis į sceną. Menininkas kuria įtampą tarp atviro, užfiksuoto fotografinio momento ir kruopščiai suplanuoto turinio.[1]
Žodis „tableau“ vartojamas apibūdinti paveikslui ar fotografijai, kurioje personažai komponuojami siekiant išgauti vaizdingą ar net dramatišką efektą. Jie atrodo pilnai įsitraukę į savo veiklą, ignoruodami žiūrovą. „Tableau“ terminą pirmą kartą XVIII a. panaudojo prancūzų filosofas Denis Diderot, apibūdindamas specifinę paveikslų kompoziciją, kuria labai žavėjosi. Tai būdavo natūralūs ir tikroviški tapybos darbai, kuriuose stebėtojas atribotas.

Jeff Wall paroda „Time Stands Still. Photographs 1980-2023″ MAAT. Fot. Tamara Pathak
7-ajame dešimtmetyje tapytojas Édouard Manet atmetė D. Diderot siūlomą paveikslo koncepciją, norėdamas kurti realistiškus, o ne idealizuotus paveikslus. Tačiau 8-ajame dešimtmetyje ambicingi menininkai (Jeff Wall, Andreas Gursky ir kt.) pradėjo kurti didelio formato fotografijas, kurios, kaip ir paveikslai, buvo skirtos eksponuoti ant sienų ir išryškino vaizdo aktualumą šiuolaikiniame mene. [2]
Tableau fotografijoje vaizdinis pasakojimas sutelkiamas į vieną vaizdą – savarankišką paveikslą. Istorijos momentas suvokiamas pasitelkiant personažų ir rekvizitų derinių kultūrinį atpažinimą.[3]
Fotografija pati savaime turi pranašumą fiksuoti įvykius „atsitiktinai“. Šio proceso – momentinės nuotraukos ar „atsitiktinio“ vaizdo metu fotografija sukuria savo paties atvaizdo sampratą. Ir čia J. Wall teigimu, fotografija žengia į „modernistinę dialektiką“. Menininkas tiki, kad nenuspėjamumas yra raktas į šiuolaikinę estetiką. Šią naują paveikslo sampratą, kurią siūlo J. Wall, kai derinami Vakarų kultūros paveikslo kompoziciniai dėsniai su nenuspėjamumu, kurį suteikia fotoaparato galimybės, galima pastebėti ir daugiau šiuolaikinės fotografijos menininkų darbuose (Luc Delahaye, Andreas Gursky, Thomas Struth, Irene Caesar, and Philip-Lorca diCorcia).[4]

Fot. Tamara Pathak

MAAT. Fot. Tamara Pathak
[1] Charlotte Cotton “The Photograph as Contemporary Art”
[2] https://www.tate.org.uk/art/art-terms/t/tableau
[3] Charlotte Cotton “The Photograph as Contemporary Art”
[4] Wall, Jeff (1998). „Marks of Indifference: Aspects of Photography in, or as, Conceptual Art”. In Janus, E. (ed.). Veronica’s Revenge: Contemporary Perspectives on Photography. Zurich: Scalo.