Nors pati negalėtų prisiminti, kada susižavėjo baletu, O. Šaitanova patikina – baleto salėje ji visada jautėsi patogiai. Fortepijono mokytojos ir karo lakūno šeimoje gimusi būsima balerina pažintį su šokiu pradėjo nuo tautinio žanro: „Šokti pradėjau penkerių. Mama mane nuvedė į tautinius šokius manydama, kad prieš einant į mokyklą reikia sustiprinti nugaros raumenis. Tautinius šokius pradėjau lankyti, kai dar gyvenome Sevastopolyje, Kryme. Mama pastebėjo, kad sekasi neblogai. Paskui, sužinojusi apie tuo metu stipriausią baleto mokyklą Charkive, nusprendė, kad turime ten kraustytis.
Esu labai dėkinga savo tėvams, jog padarė viską, kas įmanoma, kad tik galėčiau mokytis Charkive. Tėtis kaip karo lakūnas išėjo į pensiją, įgijo kitą išsilavinimą ir sutiko dėl manęs išvažiuoti. Taip persikraustėme į Charkivą, o paskui – į Kyjivą, kur manęs laukė valstybinė baleto mokykla.
Kad noriu tapti balerina, supratau jau besimokydama Kyjivo valstybinėje mokykloje. Anksčiau niekada negalvojau, kad būsiu balerina, o kad būsiu dar ir prima – tikrai nesvajojau.“
Prisimindama mokslo metus Kyjive, O. Šaitanova atvirauja, kad mokytis buvo nelengva – greta bendrojo lavinimo disciplinų reikėjo lankyti klasikinio, tautinio, istorinio šokio pamokas, gimnastiką, akrobatiką, ruoštis konkursams.
„Paskutiniai metai buvo sunkiausi, bet patys įdomiausi. Turėjome daug naujų disciplinų: psichologiją, filosofiją, klasikinio šokio metodiką, teatro, baleto, kostiumo istoriją, aktorinį meistriškumą. Tada supratau, kad man tai labai įdomu“, – apie mokykloje įgytą aukštąjį išsilavinimą pasakoja šokėja.
Su pagyrimu mokyklą baigusi balerina iki šiol dėkoja visiems sutiktiems mokytojams: „Dabar esu labai dėkinga, kad gavau gerą išsilavinimą. Galvoju, kad nėra nieko svarbiau nei geras išsilavinimas. Tai būtina.“
Prakalbus apie tai, kas formuoja žmogaus asmenybę, Olesia neabejoja, kad mūsų intelektas priklauso nuo aplinkos: „Muzika, knygos, filmai, žmonės aplink – visa tai formuoja intelektą ir skonį. Man pasisekė, kad su mama galime diskutuoti, pasitarti, rekomenduoti viena kitai, ką pažiūrėti ar paskaityti. Tavo aplinka gali padėti tau tapti įdomesniam.
Kiekvienam artistui intelektas yra labai svarbu. Privalu jį turėti. Baleto artistas pirmiausia turi būti intelektualus.“
O. Šaitanova sako, kad daug dalykų gyvenime nutinka plaukiant pasroviui, tačiau svarbu klausyti ir vidinio balso. „Baigusi mokyklą Maskvoje laimėjau konkursą, kur mane pastebėjo geriausia baleto mokytoja Ukrainoje – Ala Lagoda. Ji mane pakvietė dirbti kartu Kyjive. Tuo pačiu metu gavau kvietimą iš Marijos teatro Sankt Peterburge. Ten iš karto supratau, kad esu ne savo aplinkoje. Nors kalbame viena kalba, mūsų mentalitetas kažkodėl skiriasi. Supratau, kad ten neišgyvensiu. Išėjau pro tarnybinį išėjimą, pradėjau verkti ir mamai pasakiau, kad važiuosime namo“, – patirtį Rusijoje prisimena balerina.
Paklausta, kaip jautėsi atvykusi į Lietuvą, Olesia šypsosi: „Man atrodo, kad ir lietuviai, ir ukrainiečiai turi labai daug panašių dalykų. Net mentaliai. Dabar Lietuvoje jaučiuosi net labiau savimi pasitikinti nei Ukrainoje. Nežinau, nuo ko tai priklauso. Man labai lengva bendrauti su lietuviais. Nejaučiu jokio barjero, dažnai net skoniai sutampa. Vėliau turėjau kvietimų ir į kitas šalis, bet mano siela jau čia.“
Pagrindinės solistės karjerą O. Šaitanova pradėjo Ukrainos nacionaliniame operos ir baleto teatre: „Buvau paskutinė legendinės Lagodos mokinė. Šokau kordebalete, bet kartu ruošdavausi pagrindiniams vaidmenims. Žinau, kad dirbti kordebalete yra labai sunku, todėl po kiekvieno spektaklio būnu dėkinga visiems kordebaleto šokėjams. Taigi, kordebalete šokau, bet neilgai. Rugsėjį pradėjau dirbti teatre, o lapkritį jau šokau pagrindinį vaidmenį balete „Spragtukas“.“
Olesia sako, kad iki šiol su mama juokauja dėl tokio greito karjeros augimo: „Kai vežėme dokumentus į mokyklą Kyjive, mano mama, važiuodama pro nacionalinę operą, pagalvojo, kad ir aš čia kada nors šoksiu. Ji svajojo, kad sušokčiau bent Amūro vaidmenį balete „Don Kichotas“. Nepavyko – iš karto šokau pagrindinį Kitri vaidmenį. Dar ir dabar juokaujam, atsiprašau mamos, kad ne visos svajonės pildosi.“
Primabalerina tiki, kad į sceną svarbiausia atnešti sielą ir gerą energiją. Kaip pati sako, judesiu ji gali papasakoti daugiau nei žodžiu.
„Scenoje visada stengiuosi atiduoti viską, ką jaučiu, net jei gyvenime būna sunku. Kai vasario 24 dieną prasidėjo karas, kovo 3-iąją turėjau šokti „Bajaderę“. Tada dar nežinojau, kad prieš kiekvieną spektaklį mūsų teatre bus grojamas Ukrainos himnas. Prisimenu, kai išgirdau tą muziką, stovėjau užvertusi galvą, kad nesugadinčiau indiško grimo, ir pradėjau verkti.
Visą trijų veiksmų spektaklį salėje buvo tyla. Bent vienas spektaklis gyvenime turi būti toks jautrus, kad niekada jo nepamirštum. Tada jaučiau, kad noriu labai daug papasakoti, bet visą savo baimę, visas emocijas man lengviau paaiškinti judesiu. Man atrodo, kad tada buvo labai stiprus spektaklis, – prisimena O. Šaitanova. – Labai svarbu į sceną atnešti savo sielą. Siela pirmoje vietoje, o paskui jau technika.
Pavyzdžiui, pernai ir Londone, ir Milane žiūrėjau baletą „Manon“. Londone pasisėmiau daug inspiracijos. Paskui tą patį baletą žiūrėjau per savo gimtadienį „La Scaloje“. Per gimtadienį visada verkiu, bet tada neverkiau – nebuvo sielos, nors techniškai viskas buvo atlikta puikiai. Ir kaip įdomu – abu teatrai įspūdingo lygio, ir ten, ir ten šoko pasaulinės žvaigždės, bet vieni atidavė viską, ką turėjo, o kiti – ne.“
„Man visada reikia sužinoti, ką šoksiu, apie ką tai bus. Svarbu sužinoti visą istoriją apie tą vaidmenį. Prisimenu, kaip ruošiausi Barboros vaidmeniui Anželikos Cholinos balete „Barbora Radvilaitė“. Esu labai dėkinga choreografams, savo mokytojai Živilei Baikštytei, kad padėjo man jį sukurti.
Likus mėnesiui iki premjeros kiekvieną dieną vaikščiodavau tik su ilgu sijonu, nes man buvo svarbu pajausti tą epochą – ką reiškia kiekvieną dieną vilkėti ilgą suknelę. Sėdėdavau bibliotekose, archyvuose ir skaitydavau apie Žygimanto ir Barboros arba Barboros ir Bonos santykius. Daug žodžių nesuprasdavau, todėl atsivertusi žodyną versdavau.
Žinoma, yra ir techniniai dalykai. Jei kažko negaliu padaryti, kartoju tol, kol pavyksta teisingai. Jei esi stiprus ir fiziškai, ir mentaliai – tada gali būti geras rezultatas. Reikia pagalvoti, ką nori papasakoti, išdirbti techniką. Repeticijų salėje mėgstu repetuoti su visomis emocijomis, negaliu tik techniškai parepetuoti ir eiti namo. Turiu atiduoti save ir salėje. Jei emociją pridėsiu tik scenoje – nebus spektaklio. Scenoje viskas jaučiasi dvigubai ryškiau“, – apie tai, kaip prisijaukina vaidmenis, pasakoja balerina.
Paklausta, kiek šiame procese yra kūrybos, O. Šaitanova sako, kad kūrybinės paieškos baleto artistą lydi visada: „Jei esi protingas artistas, pats pradedi ieškoti, ką būtų galima pridėti prie choreografijos. Žinoma, reikia paklausti choreografo, ką jis mano. Kartais scenoje mėgstu ir improvizuoti. Kūrybinis procesas lydi visada. Mes visada ieškom. Galima visą karjerą šokti „Žizel“, bet kiekvienas spektaklis bus skirtingas. Negali pašokti taip, kaip šokai vakar.“
Ukrainietė šokėja džiaugiasi prieš beveik dešimtmetį atsiradusia galimybe atvykti į Vilnių: „Per trejus metus Ukrainos nacionaliniame operos ir baleto teatre sušokau visą klasikinį repertuarą. Tada mano mokytoja pasakė, kad reikia tobulėti ir išvažiuoti toliau. Po atrankos Briuselyje mane pakvietė Krzysztofas Pastoras, kuris tuo metu buvo baleto trupės meno vadovas Lenkijoje ir Lietuvoje. Iš pradžių jis mane pakvietė prisijungti prie Varšuvos nacionalinio baleto, bet kartą netikėtai paskambinęs paklausė, ar turiu savo repertuare baletą „Don Kichotas“. Po dešimt dienų turėjau „Don Kichoto“ premjerą Vilniuje su primarijumi Romu Cezariu. Po antros premjeros man pasiūlyta čia pasilikti pagrindine soliste. 2016 metais atvykau į Vilnių ir pasilikau.
Lietuva jau yra mano namai. Didelė mano gyvenimo dalis jau praėjo čia. Man buvo svarbu išmokti lietuvių kalbą, išlaikyti Lietuvos Konstitucijos egzaminą. Negali gyventi šalyje, kuri tave priėmė, ir nieko nežinoti apie kalbą, kultūrines tradicijas. Turi gerbti tautą, žmones, kurie tau suteikia galimybę čia būti, gyventi, dirbti.
Kai jaudinuosi, klystu kalbėdama lietuviškai, bet nebijau tų klaidų, džiaugiuosi, kai mane pataiso – tik taip galiu tobulėti. Lietuvių kalba labai sunki, bet nereikia bijoti klaidų, reikia tiesiog bandyti. Kai tik pradėjau mokytis, parduotuvėje kažko paklausiau neteisingai. Pagal akcentą suprato, kad nesu lietuvė, ir pasiūlė kalbėti rusiškai. Bet aš atsisakiau, norėjau praktikuoti lietuvių kalbą. Čia tas momentas, kai turi išeiti iš savo komforto zonos.“
Dvejus metus šeimos Ukrainoje negalinti aplankyti O. Šaitanova sako, kad labiausiai tam nepritaria mama: „Buvau nuvykusi į Charkivą, kur dabar gyvena mano tėvai. Mama bijo dėl manęs. Ji sako: „Mes jau kaip nors, bet tu nevažiuok.“ Tėvams ramiau, kai esu saugi čia.
Suprantu, kad mano sveikata jau nebe tokia, kaip buvo prieš karą. Jei į kiekvieną naują ataką reaguosiu taip kaip karo pradžioje, negalėsiu padėti savo šeimai. Dabar gyvenu ir dirbu dėl savo šeimos, nes jei jai nepadėsiu aš, niekas nepadės. Stengiuosi mažiau skaityti naujienas, bet viską matau ir dalinuosi žiniomis, nes noriu, kad žmonės matytų, jog vyksta karas. Turiu priprasti taip gyventi ir daryti viską, kad padėčiau kitiems.“
Nors šokėjos šeimoje ir močiutė, ir mama dirbo mokytojomis, pati ji niekada negalvojo, kad pasirinks šį kelią. „Kai mane pradėjo kviesti į vaikų baleto stovyklas, o vėliau ir jungtis prie „Pro baleto“ akademijos, pamaniau – kodėl ne? Man įdomu, norėčiau pabandyti.
Kai pradėjau dirbti mokytoja, pastebėjau, kad ir pati ėmiau geriau šokti. Atsirado daug atsakomybės, bet ir motyvacijos. Merginos mane įkvepia. Net kai po darbo teatre, atrodo, nebegaliu atsistoti, vis tiek pakylu nuo kėdės ir parodau kombinaciją. O kai matau, kad yra rezultatas arba mano mergaitės laimi konkursuose, atsiranda dar didesnė motyvacija dirbti toliau. Studijoje jaučiuosi kaip namie, ateinu čia ir tada, kai teatre turiu laisvadienį.
Kartą baleto stovykloje Amerikoje viena mergaitė per pirmą mano pamoką pradėjo verkti. Išsigandau, galvojau, ką padariau ne taip. Po dviejų savaičių ji man atnešė atviruką, kuriame buvo užrašyta: „Ačiū, kad išmokėte mane nebijoti savo klaidų“, – mokytojavimo pamokomis dalinasi O. Šaitanova.
Primabalerina pripažįsta – savo gyvenimo be baleto jau nebeįsivaizduoja: „Man atrodo, kad nemoku ilsėtis. Net po savaitės atostogų labai pasiilgstu savo darbo. Tiek daug jėgų, tiek daug norisi pasakyti, norisi šokti. Net kai einu į darbą, visiems sakau, kad einu į teatrą.“
O. Šaitanova dėkoja kiekvienam Lietuvos žiūrovui, ateinančiam į jos spektaklius. „Visi juokauja, kad tai mano fanų klubas, nes žmonės visada parašo, paklausia, kada šoksiu. Man tai didelis įvertinimas. Didelė dovana, kai žiūrovai nori ateiti į tavo spektaklį“, – nulenkia galvą primabalerina.