Paroda „Simonas Čechavičius. Baroko meistras Pidhirciuose“ Valdovų rūmuose. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Dar XVI–XVII a. į visą Abiejų Tautų Respubliką (ATR) įvairūs kūrėjai buvo kviečiami iš užsienio. Nors garsiausias ATR tapytojas Simonas Čechavičius XVIII a. pradėjo vietinio menininko fenomeną, Lietuvoje jis iki šiol laikomas atvykėliu, ištapiusiu daugelį Vilniaus bažnyčių altorių.

Iš Lenkijos kilusio dailininko darbus šiandien galima pamatyti kai kuriose Vilniaus bažnyčiose, muziejų saugyklose ir Valdovų rūmuose veikiančioje tarptautinėje parodoje „Simonas Čechavičius. Baroko meistras Pidhirciuose“.

Parodos kuratorius, istorikas IGNAS RAČICKAS neabejoja: „Simonas Čechavičius yra reikšmingiausias ir garsiausias XVIII a. ATR baroko tapytojas. Būtent su Čechavičiumi atsiranda vietinio menininko fenomenas, kai vietos menininkai pradedami traktuoti kaip lygūs atvykstantiems iš užsienio.“

Mįslinga biografija

Dailininkas Simonas Čechavičius. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus. Autorius Jonas Feliksas Pivarskis. XIX a.

Pasak S. Čechavičiaus tyrinėtojų, apie dailininko gyvenimą daugiausia galima spręsti iš jo darbų. I. Račickas taip pat sako, kad menininko biografija apipinta hipotezėmis: „Nežinome tikslios Čechavičiaus gimimo datos, bet pagal krikšto datą galima gana tiksliai įsivaizduoti, kada jis gimė. Tais laikais vaikai būdavo pakrikštijami per kelias dienas nuo gimimo. Tikrai žinome, kad Čechavičius gimė 1689-aisiais keletą dienų iki liepos 22-ąją įvykusio krikšto.

Jo tėvas buvo Krokuvos auksakalys. Auksakaliai dažniausiai būdavo vienas turtingiausių amatininkų cechų mieste, bet ar konkrečiai Čechavičiaus tėvas buvo vienas turtingiausių amatininkų – pasakyti negalime.

Negalime pasakyti ir to, kaip jis pateko pas Pranciškų Maksimilijoną Osolinskį, kuris buvo pirmasis Čechavičiaus patronas, globėjas. Iš pradžių Osolinskio dvare Čechavičius ne tapė, o grojo kapeloje. Nežinome, kaip Osolinskis sugalvojo, kad šis žmogus gali tapyti, kada Osolinskiui kilo mintis išsiųsti jį į Romą mokytis būtent tapybos, o ne skulptūros ar kitų menų.“

Roma

S. Čechavičiaus atvykimas į meno pasaulio sostinę taip pat yra miglotas: „Tyrėjai nesutaria, kada Čechavičius atvyko į Romą. Konstantinas Smuglevičius pirmojoje Čechavičiaus biografijoje rašė, kad iš Romos jis išvyko 1730-aisiais, praleidęs ten dvidešimt metų. Galima manyti, kad į Romą atvyko 1710-aisiais. Tačiau pirmoji žinutė apie Čechavičių Romoje yra iš 1714-ųjų. Tai, kad tais metais jis paliudytas Romoje, nereiškia, jog jis ten negalėjo būti anksčiau.“

Romos meno prestižą XVIII a. lėmė popiežių meno politika. I. Račickas pažymi, kad XVIII a. Romos mokykla buvo dominuojanti. „Renesanso metu regioninių mokyklų buvo labai daug. Venecijos, Florencijos tapybos mokyklos turbūt buvo svarbesnės negu Romos. Tačiau per XVIII a. Romos tapybos mokykla susiurbė regionines mokyklas, popiežiaus dvaras sutraukė meninį potencialą. Todėl labai logiška, kad Osolinskis Čechavičių išsiuntė ne į Boloniją, Veneciją ar Florenciją, bet į Romą, kuri tuo metu buvo meninio pasaulio Italijos žemėse sostinė“, – akcentuoja istorikas.

Nors apie S. Čechavičiaus tapybos laikotarpį Romoje faktų nėra daug, žinoma, kad čia jis ne tik mokėsi, bet ir dirbo: įsitvirtino kaip pripažintas tapytojų cecho narys, priklausė kelioms dailininkų asociacijoms, siuntė savo darbus užsakovams Lenkijoje.

Paroda „Simonas Čechavičius. Baroko meistras Pidhirciuose“ Valdovų rūmuose. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

„Yra keli kūrėjai, iš kurių Čechavičius sėmėsi įkvėpimo. Viena figūra yra kopijuojama nuo Raffaello. Ji keliauja net per kelis paveikslus keičiant spalvas ir kitas detales. Taip pat minėtini Guido Reni ir Rembrandtas. Čechavičius nesirėmė jų kūryba betarpiškai. Dažniausiai jis matydavo ne paveikslus, bet jų graviūras, grafikos darbus, išspausdintus knygose, ir bandė juos perpiešti, įkomponuoti į savo tapybą. Tuo metu tai buvo įprasta praktika.

Kūrėjas, kuris suformavo Čechavičiaus stilių, yra Carlo Maratta. Jam būdinga tai, ką ir prof. dr. Irena Vaišvilaitė vadina klasicizuojančiu baroku. Sudėtingos kompozicijos, daug figūrų, įvairūs foniniai elementai. Tačiau nebėra dinamikos, spalvų susidūrimo, didelių kontrastų. Šito dalyko neturi nei Maratta, nei Čechavičius“, – atkreipia dėmesį I. Račickas.

Prestižas ir pamaldumas

Parodos kuratorius sako, kad Romoje įtrauktas į prestižinių tapytojų gildiją S. Čechavičius labai greitai sulaukė pripažinimo ir Lenkijoje. Pasak prof. dr. I. Vaišvilaitės, tėviškėje jis užėmė išskirtinę padėtį, kuria negalėjo pasigirti joks kitas vietinis menininkas.

Pagrindinės S. Čechavičiaus kūrybos kryptys – portretinė tapyba ir liturginis menas. „Tai buvo labai pamaldus žmogus. Jo pamaldumą rodo ir tai, kad buvo įstojęs į vienuolyną. Todėl natūralu, kad būtent religines scenas jis ir tapė.

Nors buvo gabus ir žinomas portretistas, pagrindiniai Čechavičiaus užsakymai – bažnyčių tapymas. Kūrimas bažnyčioms – viena pelningiausių ir prestižiškiausių veiklų, geriausia dailininko reklama, nes bažnyčiose tie darbai gerai matomi.

Turbūt kiekviena didžioji ATR giminė tiek iš Lenkijos, tiek iš Lietuvos savo rūmams arba funduojamoms bažnyčioms buvo užsakiusi Čechavičiaus darbų. Sapiegos, Masalskiai, Potockiai, Ževuskiai, Osolinskiai, Čapskiai ėmė užsakinėti jo kūrinius. Turbūt tik Radvilos neužsakė. Taip pat daug užsakymų Čechavičius gavo iš vienuolijų. Kūrė daugiausia jėzuitams, bernardinėms, benediktinėms“, – teigia istorikas.

Paroda „Simonas Čechavičius. Baroko meistras Pidhirciuose“ Valdovų rūmuose. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Paroda „Simonas Čechavičius. Baroko meistras Pidhirciuose“ Valdovų rūmuose. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Vilnius

Pasak I. Račicko, dar nėra atlikta detalių S. Čechavičiaus dokumentinio paveldo tyrimų, kad būtų galima užtikrintai teigti, jog Vilniuje jis tikrai buvo: „Kelios kartos tyrėjų manė, kad jis tikrai gyveno Vilniuje, nes konkrečiu metu tarp 1758–1759 m. sukūrė milžinišką kiekį paveikslų įvairioms Vilniaus bažnyčioms: Šv. Kazimiero, Šv. Kotrynos, Šv. Rapolo, Šv. Ignaco Lojolos bažnyčioms, jėzuitams, vizitėms, misionieriams, augustinų vienuolijoms. Galima manyti, kad Vilniuje jis tikrai buvo, čia pasitiko savo populiarumo zenitą.

Yra kita versija, kurią palaiko Zbigniewas Michałczykas – naujausias Čechavičiaus tyrinėtojas. Jis abejoja, ar Čechavičius galėjo gyventi Vilniuje, teigdamas, kad nėra jokio dokumento, liudijančio jo buvimą čia. Tyrinėtojas laikosi nuostatos, kad jo paveikslai buvo siunčiami į Vilnių iš Lenkijos. Tačiau lenkai taip pat neranda dokumentinio paveldo apie Čechavičių tuo metu Lenkijoje, todėl būtų galima manyti, kad pusantrų metų laikotarpį dailininkas praleido Vilniuje.“

Tyrimus apsunkina ir tai, kad S. Čechavičius savo darbų nedatavo ir beveik niekada jų nepasirašinėjo.

Simonas Čechavičius, „Senio galva“. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka

Simonas Čechavičius, LDK didysis etmonas Mykolas Juozapas Masalskis apie 1765 m. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka

Simonas Čechavičius, „Moters biustas profiliu“ (XVIII a.). Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka

Mokiniai

Prof. dr. I. Vaišvilaitės vadinamas tikru romėnu – Romos tapybos mokyklos atstovu – S. Čechavičius Varšuvoje įsteigė pirmąją privačią meno mokyklą.

I. Račickas mano, kad į ATR žemes tapytojas neperkėlė Romos mokyklos, tačiau jo įtaka sklido per kitus asmenis – mokinius: „Čechavičius turėjo nemažai mokinių. Dalis jų buvo Lenkijoje. Ryšys su kai kuriais mokiniais buvo labai glaudus. Hiacyntas Olesińskis vedė Čechavičiaus seserį, o dukterėčia Regina ištekėjo už kito jo mokinio – Luko Smuglevičiaus. Smuglevičiaus sūnus Konstantinas parašė pirmąją jo biografiją. Jonas Simonas Smuglevičius tapo Čechavičiaus krikšto sūnumi. Smuglevičiaus žymesnieji sūnūs Antanas ir Pranciškus taip pat buvo Čechavičiaus mokiniai. Matome, kad dailininkas paliko įspaudą ir Lietuvos dailėje.“

Paveldas

Skirtingose Abiejų Tautų Respublikos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijose kūrusio S. Čechavičiaus paveldą dalinasi ukrainiečiai, baltarusiai, lenkai ir lietuviai.

„Lenkijoje išliko daugiausia Čechavičiaus darbų, didžioji dalis vis dar yra bažnyčiose. Ukrainoje dauguma kūrinių nukeliavo į tris Lvivo muziejus, iš jų dalis eksponuojama dabar Valdovų rūmuose veikiančioje parodoje. Baltarusijoje beveik visi Čechavičiaus darbai buvo sunaikinti. Lietuvos bažnyčiose jo kūrinių taip pat rastume mažai, bet ne todėl, kad jie sunaikinti. Dauguma paveikslų saugomi Nacionaliniame dailės ir Bažnytinio paveldo muziejuose.

Pats įspūdingiausias Čechavičiaus kūrinys Lietuvoje – Šv. Kotrynos centrinis altorius: „Švč. Trejybė“, „Šv. Benediktas“, „Šv. Scholastika“. Neseniai šie paveikslai sugrįžo į Šv. Kotrynos bažnyčią“, – džiaugiasi I. Račickas.

Kaip sako prof. dr. I. Vaišvilaitė, XVIII a. Lietuva jau yra visateisė Europos kultūros dalyvė. Tai liudija ir S. Čechavičiaus veikimas Vilniuje bei visoje ATR.

I. Račickas kalba apie dar vieną fenomeną, susijusį su šiuo dailininku: „Čechavičius nėra gerai žinomas, nors ištapė daugelį Vilniaus bažnyčių. Tačiau visi esame girdėję apie Joną Kristupą Glaubicą, formavusį barokinę Vilniaus architektūrą. Įdomu, kad būtent jo perkurtame Šv. Onos bažnyčios barokiniame altoriuje atsiranda Čechavičiaus paveikslai. Galime matyti Vilniaus ir klasicizuojančio Romos baroko simbiozę.“

Už pagalbą rengiant projektą dėkojame Nacionaliniam muziejui Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmams. Projektą iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė.