Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Vilnius atvykėlių akimis visai kitoks, nei kad patys vilniečiai įpratę matyti. Urbanistiniai atspindžiai troleibusų ar jų stotelių stikluose, senamiesčio mūruose atsivėrę laiko sluoksniai ir bet kuris gatvėje sutiktas nepažįstamasis neprasprūsta pro dokumentinio kino kūrėjo, režisieriaus ir fotografo ERICO VANDER BORGHTO objektyvą.

Kiek daugiau nei prieš dvejus metus iš Belgijos į Vilnių atvykęs menininkas sako, kad vienas geriausių būdų tyrinėti pasaulį – filmuoti žmones ir pasakoti jų istorijas. „Nebūtina vykti į kitą pasaulio kraštą. Tai galima daryti čia – tik išėjus iš namų“, – šypsosi E. Vander Borghtas.

Kaip pats juokauja, atsidūrus kitoje kameros pusėje tenka išeiti iš komforto zonos. Vis pasiteiraudamas, ar viskas gerai, E. Vander Borghtas pasakoja, kaip bando pažinti save, kuo turtinga kino kalba ir kokį supratimą atrakino gyvendamas Vilniuje.

Suprasti savo istoriją

Pasakodamas apie šeimą menininkas susimąsto, kad dabar atsigręžiant į praeitį visos istorijos atrodo susijusios. Pasak jo, tik pažindamas savo šaknis gali iš tikrųjų būti laisvas.

„Manau, kad tai paveikia. Tuo metu to nesuvokiau. Tik vėliau pradėjau suprasti, kad tai mane kažkaip formavo. Tai man padeda geriau įsisąmoninti, kas esu iš tikrųjų.

Gimiau itin keistoje šeimoje. Mano vaikystė buvo graži, bet keista. Jaučiausi kitoks nei mano draugai mokykloje. Mano brolis buvo tokio amžiaus, kad galėjo būti man kaip tėvas, o tėvas – kaip senelis. Mane lydėjo kažkoks nesąmoningas gėdos jausmas. Jaučiausi, kad esu ne ten, kur turėčiau būti.

Per Antrąjį pasaulinį karą iširo mano tėvo pirmoji santuoka. Pirmoji žmona jį paliko dėl amerikiečio karininko ir išvažiuodama į Ameriką pasiėmė jųdviejų sūnų. Ši paslaptinga prarasto sūnaus žymė tėvą lydėjo visą gyvenimą. Tada jis sutiko vokietę. Per karą ji buvo priešė, nors šiam pasibaigus jai buvo vos aštuoniolika. Merginos šeimą persekiojo sovietai, todėl ji buvo priversta išsikraustyti. Galiausiai moteris apsigyveno Briuselyje, sutiko mano tėvą, ir taip atsiradau aš“, – sako jis.

Vokietės ir belgo šeimoje gimęs Ericas prisimena komišką savo vardo istoriją: „Tėvai sutarė mane pavadinti Axeleriu. Bent jau taip man pasakojo mama. Kai tik gimiau, tėvas nuėjo deklaruoti gimimo. Jis turėjo abejonių dėl vardo ir tomis mintimis pasidalino su gimimo liudijimų spaustuvės darbuotoju. Šis jam pasakė: „Ericas dabar gana madingas vardas.“ Taigi tėvas pasirinko spaustuvininko pasiūlytą Erico vardą be motinos žinios. Niekada nesijaučiau susijęs su šiuo vardu. Niekada nesijaučiau patogiai jį turėdamas.“

Asmeninio archyvo nuotr.

Asmeninio archyvo nuotr.

Kinas

E. Vander Borghtas tikina, kad susidomėjimas kinu kilo iš pomėgio klausytis, o vėliau ir pačiam kurti istorijas: „Kai buvau paauglys, pradėjau piešti komiksus. Paskui bandžiau fotografuoti. Kai baigiau mokyklą, manęs niekas iš tikrųjų nedomino. Pagalvojau, kad reikia pabandyti kurti filmus. Studijos buvo gana trumpos – truko tik dvejus metus. Buvau labai jaunas, kai pradėjau dirbti Belgijos televizijoje. Dirbau nacionalinėje televizijoje, dalyvavau visuose tuose procesuose, bet pajaučiau, kad noriu kažką daryti kitaip. Galvojau, ką galėčiau padaryti geriau. Dabar žinau, kad man labiau patinka filmuoti žmonių istorijas.“

Pasak režisieriaus, kine svarbiausia emocija ir patirtis. „Turiu privilegiją patekti į vietas, kur žmonės gyvena savo gyvenimus. Galiu tai daryti, nes turiu magišką įrankį – kamerą. Kartais žmonės atidaro savo namų duris ir leidžia būti šalia jų. Galiu filmuoti visiškai naujas jų patirtis, kai vyksta kažkas neįprasto, kai viskas keičiasi. Manau, kad ir aš, ir žiūrovai galime iš to pasimokyti, jei istorija pristatoma tinkamai. Kinas yra nuostabus būdas pasakoti istorijas.

Manau, kad žodžiai yra skurdūs, palyginti su vaizdais. Pastarieji gali perteikti informaciją, emocijas, kurias sunku išreikšti žodžiais. Todėl dažnai man lengviau sudėti kadrus, nei parašyti scenarijų. Aš daug improvizuoju. Dažniausiai nebūna antro dublio, todėl privalau užfiksuoti viską. Visiškai pasineriu į procesą.Formos viršus Jei esi dokumentinio kino kūrėjas – matai gyvenimą. O gyvenimas nenuspėjamas. Turi duoti sau šansą užfiksuoti tai, ko mažiausiai tikiesi. Kaip galėtum tai užrašyti?

Svarbiausia – sukurti patirtį, kuri suteiktų prasmę žinojimui. Kai buvau mažas, sakydavau: „Ericas turi tai pamatyti. Ericas turi tai žinoti.“ Vadinasi, mokausi matydamas, o ne atvirkščiai. Nors esu kino kūrėjas, mėgstu galvoti rankomis. Todėl pirmiausia man reikia patirties. Patirtis sužadina mąstymą. Manau, žiūrovams taip pat. Jei filmas sukurtas gerai, žiūrovai priims tą patirtį. Tai gali padėti jiems kelti klausimus apie bet ką, ką pasakoja dokumentika“, – svarsto E. Vander Borghtas.

Asmeninio archyvo nuotr.

Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Nepažįstamieji

Menininkas įsitikinęs, kad kino kalba yra universali, tačiau skirtingos temos įvairiose kultūrose gali būti priimamos skirtingai: „Tą patį filmą galima žiūrėti ir suvokti skirtingai. Net tarpusavyje nesutampame – ne visi mėgstame tą patį kiną. Nėra tokio filmo, kuris patiktų visiems.“

Prakalbus apie skirtumus, E. Vander Borghtas užsimena ir apie tai, kuo dabar gyvena. „Šiuo metu filmuoju nepažįstamuosius. Vilniuje visi man svetimi. Galiu pasiimti kamerą, išeiti į gatvę ir filmuoti bet kurį žmogų. Labai nustebau pradėjęs – žmonės tokie įdomūs. Kiekvienas turi ką papasakoti.

Kviečiu žmones kalbėti apie svetimumą. Tikiu, kad mes visi vieni kitiems esame svetimi. Dažnai save apibrėžiame kaip grupę – profesijų, tautybių, lyčių. Tuomet įtikime, kad esame tokie pat. Manau, tai pavojinga, nes tikrai nesame vienodi. Tarp mūsų egzistuoja kažkokia ertmė, kurios negalime įveikti. Kad ir kaip norėtume matyti kito žmogaus perspektyvą, tai neįmanoma. Tie skirtumai mus praturtina. Filmuojant man patinka tai tyrinėti.

Skatinimas kalbėti gimtąja kalba yra būdas užmegzti ryšį. Net jei nesuprantu, ką žmonės sako. Galimybė kalbėti sava kalba padeda jiems labiau atsiverti. Ypač kai tai spontaniška. Svarbiausia ne žodžiai, o emocija. Kartais žmonės pasako ką nors labai paprasto, bet kaip jie tai išreiškia – ypatinga. Todėl kinas toks turtingas. Interviu prieš kamerą visai kitoks nei popieriuje“, – pasakoja kūrėjas.

Atsikraustymas

Pirmą kartą į Vilnių Ericas atvyko 2022-ųjų vasarą. Pasak jo, dėl sentimentalių priežasčių. Paklaustas, kodėl nusprendė čia pasilikti, atsako: „Irgi dėl sentimentalių priežasčių. Bet dabar jos jau kitokios.“

Vilnius jam – maloni vieta gyventi. Labiausiai menininkas stebisi lietuvių požiūriu į pačius save: „Per keletą metų turėjau labai daug gerų patirčių su žmonėmis, nors, kai atvykau, nieko nepažinojau. Nežinau, kodėl lietuviai save vadina uždarais ir niūriais žmonėmis.

Kraustydamasis iš Hagos į Vilnių turėjau persivežti visus savo daiktus. Išsikrauti juos iš sunkvežimio man padėjo du jauni studentai. Vienas jų buvo nelabai malonus. Turėjau trapių baldų ir kitų daiktų, bet jaunuolis nekreipė į tai dėmesio. Jis viską žinojo geriau, nors, kaip pats sakė, darė tai pirmą kartą. Jis mane perspėjo: „Keista, kad čia atsikraustai, lietuviai labai nemandagūs.“ Jis buvo nemandagiausias žmogus, kurį sutikau.“

Sienos

E. Vander Borghtas prisipažįsta, kad gyvendamas Vilniuje atrakino kitokį supratimą apie laisvę ir valstybes skiriančias sienas.

Paklaustas, kaip per šiuos metus, jo akimis, pasikeitė Vilnius, susimąsto, kad šie keleri metai pakeitė ne Vilnių, o jį patį: „1989-aisiais buvau Berlyne ir mačiau, kaip griuvo siena. Tai buvo išties istorinis įvykis. Toks paradoksas. Kai žmonės, kurie gyveno Rytų Berlyne, pagaliau galėjo laisvai pereiti sieną, Vakarų Berlyno gyventojai juos pasitiko aplodismentais, su gėlėmis ir ašaromis. Bet iš Rytų ateinanti minia buvo tyli. Tai buvo labai jaudinanti akimirka. Pats jaučiau, kad prasideda nauja era – pasaulis atsidarė, baigėsi Šaltasis karas, komunizmui atėjo pabaiga. Nuo tos akimirkos viskas tapo įmanoma.

Anų metų Vasario 16-ąją prie Signatarų namų klausiau Landsbergio kalbos. Taip sutapo, kad tądien mirė Aleksejus Navalnas. Tai sužinojau būtent iš Landsbergio – nors jis kalbėjo lietuvių kalba, kurios nesuprantu. Aplinkui kabėjo Lietuvos ir Ukrainos vėliavos. Vėliavos man primena, kad pasaulyje vis dar egzistuoja sienos. Manau, kad sienos yra žmogaus sukurta abstrakcija. Bet tą dieną, kai klausiau Landsbergio kalbos ir mačiau tas vėliavas, tai labai jaudino.

Minia po balkonu visoje gatvėje buvo lygiai tokia pat tyli, kaip ir tada Berlyne. Tai skirtingi įvykiai, bet tyla – ta pati. Neverkė nė vienas vaikas, nelojo joks šuo. Nieko. Visi klausėsi Landsbergio. Tada supratau, kokia reali yra Rusijos grėsmė ir kaip ji arti. Supratau, kad siena tarp šalių iš tikrųjų labai naudinga ir svarbi, o vėliavos reprezentuoja laisvę. Supratau, kad ne tik sienų griovimas, bet ir jų statymas gali būti laisvės išraiška.“

Projektą iš dalies finansuoja Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.