Steponas Darius (1896–1933) ir Stasys Girėnas (1893–1933) prie „Lituanikos“. 1933.05.14 | Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus

Legendinis „Lituanicos“ skrydis – viso pasaulio lietuvius pažadinęs aviacijos įvykis. Kursą Niujorkas–Kaunas užsibrėžę įveikti Steponas Darius (Jucevičius) ir Stasys Girėnas (Girskis) ne tik tapo tautos didvyriais, bet ir įkvėpė daugelį lietuvių pasirinkti lakūno kelią.

Kaip sako Lietuvos aviacijos muziejaus edukatorė LINA GUDELIŪNIENĖ, dažnam liežuvis nesiverčia šių pavardžių tarti po vieną – Darius ir Girėnas mūsų istorinėje atmintyje nebeišskiriami. Visgi svarbu suprasti, kas pilotavo mažą oranžinį lėktuvą transatlantine trasa. Šią pažintį pradedame S. Girėno gimtinėje.

Pėsčiomis į Rygą, laivu į Ameriką

1893 m. spalio 4 d. Vytogalos kaime gimęs Stasys Girskis dar vaikystėje susidūrė su iššūkiais: „Jis gimė gausioje šeimoje, buvo šešioliktas vaikas. Tačiau iš šešiolikos vaikų net dvylikai nebuvo lemta išgyventi. Jaunėlis iš karto buvo pakrikštytas, kad nutikus nelaimei būtų galima jį palaidoti kapinėse.

Vaikystė taip pat buvo sunki. Pats Girėnas yra pasakojęs, kad net valgyti neturėdavo, dirbamos žemės čia buvo mažai. Tėvo neteko būdamas dešimties, o mamos – penkiolikos metų. Likę dviese su broliu Petru suprato, kad Vytogaloje jiems gresia badas ir mirtis, todėl turėjo vilties išvykti į Ameriką, ten užsidirbti ir grįžę atkurti ūkį.

Po mamos netekties Girskis pradėjo susirašinėti su pussesere Agniete Giliene-Girskyte, jau gyvenusia Amerikoje, ir paprašė jos atsiųsti tais laikais vadinamąją šipkartę – bilietą laivu. Po pirmųjų mamos mirties metinių broliai pėsti iškeliavo Rygos link. Iš ten laivu pasiekė Floridos krantus ir dar šešias dienas užtruko keliaudami iki Čikagos, ten susirado jau dešimtmetį čia gyvenantį brolį Joną.“

Atvirukas „Lak. Stasys Girėnas“. 1933 m. | Lietuvos aviacijos muziejus

Mokslai, technika ir verslas

L. Gudeliūnienė sako, kad S. Girskis buvo vienintelis šeimoje ragavęs mokslo. Pastebėję susižavėjimą technika ir lėktuvais, broliai jo išsilavinimu rūpinosi ir Amerikoje. „Vyresnieji matė, kad jaunėlis žiūri tik į dangų. Girskis nuo mažumės turėjo svajonę skraidyti. Nors jo vaikystėje lėktuvų nebuvo, būsimas lakūnas žavėjosi paukščiais, norėjo užsiauginti sparnus. Atvykęs į Ameriką didžiąją laiko dalį praleisdavo stebėdamas lėktuvus aerodrome. Broliai sutarė, kad abu dirbs tam, kad galėtų išleisti jaunėlį į mokslus.

Girskis savarankiškai išmoko anglų kalbą, daug skaitė. Išlaikęs egzaminus įstojo į technikos mokyklą. Tačiau suprato, kad po kelerių metų taps suaugusiu žmogumi ir nebenorės būti brolių išlaikytiniu, todėl perėjo mokytis eksternu, kad galėtų įsidarbinti. Taip per trejus metus išėjo šešis kursus, o likusius du baigė mokydamasis vakarinėje mokykloje“, – pasakoja muziejininkė.

S. Girskis pasižymėjo ne tik potraukiu technikai ir lėktuvams, bet ir verslumu. Kapitalą kaupti pradėjo dirbdamas mažoje lietuviškoje spaustuvėje. Greitai įvaldęs spausdinimo amatą, dar tais pačiais metais įsidarbino pačioje didžiausioje Amerikos spaustuvėje.

Nors turėjo pastovų darbą, S. Girskis vis sugalvodavo būdų, kaip užsidirbti papildomai: „Pirmas jo verslas buvo susijęs su nekilnojamuoju turtu. Motociklu važinėdavo po Čikagos priemiesčius ir ieškodavo gražiose vietose parduodamų namų. Viename laiške savo seseriai į Lietuvą rašė: „Nupirkau gražią, bet apleistą sodybą. Su broliais sutvarkėme, ir ją greitai nupirko. Už ją gavau beveik dvigubai daugiau, negu buvau sumokėjęs.“

Tačiau įvertinęs, kad nekilnojamasis turtas ne visada greitai atneša pajamas, Girskis įsigijo seną motorlaivį, pats sutaisė jo variklį ir ne darbo dienomis papildomai užsidirbdavo plukdydamas turistus po Mičigano ežerą.

Po karo jis nusipirko automobilį ir savo pomėgį važinėti užmiesčio apylinkėmis pavertė taksi verslu. Iš pradžių laikraščiuose skelbdavo apie savo išvykas ir kviesdavo pakeleivius prisijungti. Girskis suvienijo apie 50 lietuvių ir prikalbino juos stoti į taksi bendrovę. Lietuviška taksi bendrovė pradėjo veiklą Čikagos gatvėse ir tapo didžiausia taksi kompanija visoje Ilinojaus valstijoje.

Girskis pinigus saugojo keliuose bankuose ir visą savo kapitalą taupė didžiajai svajonei – lėktuvui.“

Prisiliesti prie lėktuvo

L. Gudeliūnienė pasakoja, kad arčiau lėktuvų S. Girėnas atsidūrė Pirmojo pasaulinio karo metais. „Jis įstojo į Amerikos kariuomenę, norėjo tarnauti Amerikos karo aviacijoje. Dėl to pakeitė pavardę – vietoj Stasio Girėno tapo Stanley Girch. Nors skraidyti negalėjo, atlikdamas savanorio kareivio pareigas turėjo galimybę būti arčiau savo svajonės. Jį priėmė tarnauti Teksase 136-ojoje oro eskadrilėje.

Kariškiai pastebėjo technikai gabų vaikiną, todėl leido jam mokytis. Jis įgijo lėktuvų mechaniko specialybę. Užrašų knygutėje yra išlikęs įrašas: „1917–1919 m. – patys geriausi gyvenimo metai, nes prisiliečiau prie lėktuvo širdies.“ Jei atkreiptume dėmesį į Girėno fotografijas, jis šypsosi tik lėktuve arba stovėdamas šalia variklio.

Kariuomenėje jis aptarnavo lėktuvus ir remontavo jų variklius. Nors skraidyti negalėjo, toje eskadrilėje buvo nerašyta taisyklė – kiekvieną suremontuotą lėktuvą išstumiant iš angaro į pirmąjį skrydį lakūnas paimdavo ir mechaniką. Tiesa, pastarajam parašiuto neduodavo, jis turėdavo garantuoti remontą savo gyvybe“, – atkreipia dėmesį edukatorė.

Po karo S. Girėnas pradėjo lankyti skraidymo mokyklą, ją baigė su pagyrimu ir netrukus laimėjo pirmuosius prizus. Tuo metu tai buvo vadinama figūriniu skraidymu – pati lėktuvo vartymo ore pradžia. Nuo 1929 m. S. Girėnas gyveno tik iš aviacijos ir mokė skraidyti kitus.

Lietuvos aviacijos muziejaus edukatorė L. Gudeliūnienė

Geriausias lėktuvas Čikagos aerodrome

Muziejininkė pasakoja, kad lemtinga S. Girėno ir S. Dariaus pažintis įvyko Čikagos aerodrome, kai S. Darius išreiškė norą išbandyti geriausią aerodromo lėktuvą: „Lakūnai palydėjo Darių prie lėktuvo WACO-9. Jis pastebėjo, kad lėktuvo sparnai šiek tiek skirtingi, ir galvojo, kad yra apgaudinėjamas. Tai buvo Girėno nuosavas lėktuvas. Jis ir pasiūlė Dariui juo paskristi. Vėliau šis patvirtino, kad tai puikus lėktuvas, kokio Lietuvoje dar neteko pilotuoti.“

1927 m. S. Darius į Ameriką atvyko jau turėdamas tikslą į Lietuvą grįžti lėktuvu. 1932 m. jam kilo mintis į žygį per Atlantą pasikviesti ir S. Girėną: „Girėnas puikiai pilotavo lėktuvus, išmanė mechaniką, mokėjo remontuoti, suprato prietaisus, buvo lakūnas akrobatas – puikus bendražygio pasirinkimas. Tačiau jis buvo labai atsargus. Vaikystėje ragavo bado ir skurdo – į tai grįžti nenorėjo, todėl iš karto nesutiko. Jis galvojo, planavo, apsvarstė visus variantus. O kai sutiko, iš karto su visais pinigais lėktuvui atvažiavo pas Darių.“

Lakūnai lėktuvą nusipirko 1932 m. birželio 18 d., o liepos 11-ąją išleido atsišaukimą į lietuvių tautą, ragindami nubusti ir prisidėti prie jų skrydžio. Pasak L. Gudeliūnienės, pasiruošimas skrydžiui buvo ilgas ir sudėtingas procesas, užsitęsęs iki 1933 m. liepos 15-osios.

„Lakūnų organizuojamose aviacijos šventėse buvo akcentuojama, kad tai daroma vardan mažos šalies, kad Lietuva būtų žinoma pasaulyje. Vyrai sukėlė visos tautos pakilimą ne tik Amerikoje, bet ir Lietuvoje. Tai buvo didžiulis įvykis Lietuvos aviacijai“, – neabejoja L. Gudeliūnienė.

Lėktuvas „Lituanica“. 1933 m. | Vytauto Didžiojo karo muziejus

Darius, Girėnas ir „Lituanica“

Edukatorė atkreipia dėmesį, kad S. Girskis pavardę keitė net kelis kartus: „Iš Stanley Girch reikėjo virsti atgal Girskiu, kitaip niekas nebūtų supratęs, kad skrenda du lietuviai. Kai lakūnai atvyko į redakciją išleisti atsišaukimą, redaktorių pavadavo lietuviškų šaknų turintis žurnalistas Petras Jurgėla. Jam Girskio pavardė skambėjo vokiškai, todėl pasiūlė ją pakeisti. Tai buvo paprastas žodžių ir raidžių žaismas. Buvo ieškoma Girskio prasmių – gal nuo žodžio „giria“, „girinis“? Jurgėlai kilo mintis – Girėnas. Tada jie sudėjo abi pavardes – Darius ir Girėnas.“

Pervadinti reikėjo ir nusipirktą lėktuvą „Bellanca“: „Lėktuvui reikėjo gero pavadinimo. „Lituanica“ reiškia lietuvybę, tautiškumą. Kadangi pasaulyje anglų kalbą supranta daugiausia žmonių, tai ir pavadinimas tam tiko. Kaip vyrai sakė, per Atlantą skrendame trise – Darius, Girėnas ir „Lituanica“.“

Lėktuvo bandymas, priežiūra, remontas, detalių paieška – tokie buvo S. Girėno uždaviniai ruošiantis transatlantiniam žygiui. S. Darius rūpinosi komunikacija, navigacija. „Lietuvoje Darius tarnavo kaip karo žvalgas, todėl puikiai skraidė tamsiu paros metu. Girėną reikėjo to apmokyti, nes civiliams lakūnams naktimis skraidžioti netekdavo“, – sako L. Gudeliūnienė.

S. Girėnas ir S. Darius atsisveikina iš „Lituanikos“ | 1933 m. Lietuvos aviacijos muziejus

Lėktuvas „Lituanica“. 1933 m. | Vytauto Didžiojo karo muziejus

Lietuvos lakūnų legenda

„Lakūnų tikslas buvo skristi maršrutu Niujorkas–Kaunas be nutūpimo. Jie norėjo pasiekti pasaulio rekordą – nuskristi transatlantine trasa nenusileidę.

Pakilę iš Niujorko aerodromo skrido Niufaundlando salų link. Ten išmetė raštelį, kad kelionė sekasi puikiai. Raštelis buvo rastas. Tuo metu nebuvo ryšio priemonių. Žmonės neturėjo galimybių sekti šio žygio, bet visi laukė žinių apie „Lituanicos“ skrydžio baigtį.

Lakūnai planavo kelyje užtrukti apie 40 valandų. Apskaičiavimas buvo gana tikslus – ore jie išsilaikė 37 valandas ir 11 minučių. O nuo žūties vietos tuometiniais lėktuvų greičio pajėgumais – mažiau nei trys valandos iki Kauno“, – teigia muziejininkė.

L. Gudeliūnienė tvirtina, kad „Lituanica“ Europoje papuolė į audrą, tačiau katastrofos aplinkybių yra ir daugiau: „Kuras buvo supiltas į aliumininius bakus. Aliuminiui reaguojant su kuru atsirado nuosėdų. Kai lėktuvą supurtė audra, prie bako sienelių prilipusios dalelės atitrūko ir susimaišė su kuru. Toks darinys keliavo ir į variklį. Katastrofos metu buvo rastas užsikimšęs karbiuratorius. Vienas liudininkas teigė matęs, kad virš medžių viršūnių skrendantis oranžinis lėktuvas kosėjo ir čiaudėjo. „Lituanica“ kabino medžių viršūnes ir įsiveržė į mišką kartu nusinešdama ir lakūnų gyvybes.

Lėktuvą pilotavo Girėnas. Darius greičiausiai su prožektoriumi švietė persisvėręs per lėktuvo langelį. Jo kūnas katastrofos vietoje buvo rastas šalia lėktuvo, išsviestas, o Girėno – lėktuvo centre, tebelaikantis vairalazdes.“

L. Gudeliūnienė sako, kad tokia skrydžio baigtis iš karto tapo legenda visame pasaulyje: „Žinia, kaip du vyrai dėl savo tautos paaukojo gyvybę, greitai apskriejo pasaulį. Mums Dariaus ir Girėno skrydis yra didžiulis pasididžiavimas. Tai nebuvo techninė pažanga ar tik sportinio rezultato siekimas, tai buvo meilės tėvynei išraiška. Po šio skrydžio Lietuvoje įvyko didelis aviacinis pakilimas – pradėjo kurtis aviamodelizmo būreliai, atsirado daug norinčiųjų rinktis piloto profesiją, aviacija tapo prestižine šaka.“

Lėktuvas „Lituanica“. 1933 m. | Vytauto Didžiojo karo muziejus

Už pagalbą rengiant projektą dėkojame Lietuvos aviacijos muziejui.
Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija.