Birutė Bikelytė „Problemos”
„Menininko anketa“ – išskirtinė „Vilniaus galerijos“ portalo rubrika. Jos pašnekovai turi galimybę iš daugiau nei dvidešimties paruoštų klausimų išsirinkti juos labiausiai dominančius. Šįkart į klausimus atsako iliustratorė ir grafikos dizainerė Birutė Bikelytė.
Kaip apibūdintumėte savo kūrybą? Kas paskatina jus kurti? Kas ir kodėl tampa jūsų kūrybos objektu, tema, motyvais?
Mėgstu į kūrybą žiūrėti plačiąja prasme. Man tai nėra vien tik komiksų piešimas, bet ir visos kitos veiklos, kuriomis užsiimu: grafinis dizainas, grafinio dizaino edukacija, fasilitavimas projektuose. Man kūryba – tai problemos išsprendimas bet kokia forma, ir nesvarbu, ar bandau kažkokią kasdienę negatyvią situaciją paversti juokingu, patirtį atskleidžiančiu piešinėliu, ar dėlioju paskaitos planą. Visais atvejais man tai yra kūryba.
Pačius komiksus kuriu dviem būdais. Pirmasis – tiesiog užsirašinėju, ką nugirstu ir ką pasakau į užrašus, ir tuomet, kai turiu laisvą valandėlę, nupiešiu. Kartais iškilusi mintis atrodo tokia svarbi, kad nupiešiu ir publikuoju tuojau pat. Antrasis – kai pajaučiu, kad turiu kažkokią atsikartojančią problemą, pastebėjimą, nerimą – tuomet ją bandau paversti juokeliu, komiksu. Dauguma komiksų idėjų gimsta bendraujant su kitais žmonėmis ir įgyvendinu visa tai paišydama tušinuku į savo mažą užrašų knygelę.
Birutė Bikelytė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Kur studijavote ir kas buvo/yra jūsų pagrindiniai mokytojai? Koks jūsų santykis su dėstytojais ir kokia jų įtaka kūrybai?
Pagrindą mano kūrybiškumui padėjo dailės mokykla „Dailės kalba“. Nuo pat paauglystės lankiau šią mokyklą, nors ją vadinti mokykla, tiesą sakant, nelabai apsiverčia liežuvis. Priešingai, nei kitose meno mokyklose, čia tikrai nesimokėme nei natiurmortų piešti, nei štrichuoti. Mokėmės reikšti jausmus, idėjas, konceptus. Ypač didelį pėdsaką paliko mokytojas Antanas Šnaras, kuris į mus, paauglius, žiūrėdavo tikriausiai panašiai, kaip ir į savo studentus akademijoje: duodavo skaityti filosofinius tekstus įkvėpimui, atlikti konceptualias užduotis. Kitas ryškus pėdsakas, atsispindintis mano kūryboje – studijos Londone. Po grafinio dizaino studijų Lietuvoje supratau, kad noriu pasimokyti kažko gilesnio, todėl įstojau į Goldsmith College. Ten visiškai įvaldžiau dizaino mąstymo principą, kūriau spekuliatyvaus dizaino projektus, kaliau medines struktūras, programavau mikroschemas – žodžiu, eksperimentavau su medžiagomis ir tokiu būdu atradau, kad kūryba galiu užsiimti, neribodama savęs kažkokia technika.
Kaip manote, koks yra didžiausias iššūkis menininkui? Ar jums tenka susidurti su kūrybinėmis krizėmis? Iš kur jos kyla ir kaip pavyksta su jomis susitvarkyti?
Nors visuomet visiems įrodinėju, kad viskas yra kūryba, prisipažinsiu, tikrai retai kada sau klijuoju menininkės etiketę. Taip pat dažnai mąstau, kad tai, ką kuriu, nėra iki galo gerai. Man atrodo daugelis menininkų, o tikriausiai ir žmonių, susiduria su apsimetėlio sindromu (angl. imposter sindrome), kai, kad ir kaip gerai kurtum, vis tiek atrodo nepakankamai. Tuomet ir nesinori nieko kurti. Kaip su tuo susitvarkau? Tiesiog imu ir darau. Tiesą sakant, visi mano piešinėliai taip atsiduria internete – ne dėl to, kad galvoju, kad jie visi šaunūs, o tik dėl to, kad įkeliu tiesiog iš įpročio. Didesniuose projektuose krizė ištinka, kai pritrūksta erdvės kūrybai. Matyt dėl to, kad turiu labai daug skirtingų veiklų, nelabai turiu laiko krizėms. Jei krizė ištinka viename lauke, tuomet keliauju kurti į kitą.
Birutė Bikelytė. Komiksas „Viena pusė plauta”
Birutė Bikelytė „Komplimentų priėmėja”.
Koks didžiausią įspūdį jums palikęs (užsienio ir/arba Lietuvos) muziejus ir kuriuos pasaulio muziejus labiausiai norėtumėte aplankyti ateityje? Kokios jūsų lankytos parodos buvo pačios įsimintiniausios?
Prisipažinsiu, lankyti meno parodas ir muziejus yra mano hobis. Ypač mėgstu visokias laikinas parodas, kuriose dabar dominuoja tendencija pasakoti istoriją. Įeini į parodą ir susipažįsti su tema ar su autoriumi įvairiais kampais, perspektyvomis. Po parodos jautiesi, lyg būtum perskaitęs gerą knygą apie meną, o tuo pačiu tą meną ir patiri. Šiais metais įspūdingiausias aplankytas muziejus buvo MASP São Paulo, Brazilijoje. Muziejus turi didelę žymių klasikinių menininkų kolekciją, kuri iškabinta ne ant sienų, o erdvėje. Jie surūšiuoti pagal metus, autorius ir tematikas, tad einant jautiesi lyg būtum kelionėje laiku į praeitį, nes darbai keičiasi nuo šiuolaikinių iki viduramžiškų. Ir pasirodo, kita paveikslo pusė gali būti ne mažiau įdomi, nei pagrindinė.
Kokie jūsų kūrybiniai ateities planai? Didžiausia siekiamybė?
Artimiausias planas – parašyti pirmąją savo pilno metro komiksų knygą – istoriją apie Magdeleną Avietėnaitę, ypatingą tarpukario diplomatę, apie kurią kažkodėl tiek mažai žmonių yra girdėję.
O apskritai, pasaulis taip greitai keičiasi, kad tikiuosi rasti būdą, kaip likti aktualiai.
Ko palinkėtumėt, kokį patarimą duotumėt jaunajam menininkui?
Sako, kad grožis reikalauja aukų, bet man atrodo, kad menas irgi jų reikalauja. Taip, kurti yra bohemiška, poetiška, tačiau pats kūrimo procesas yra tik maža visa ko dalis, jei norima iš savo meno gyventi. Būti menininku dažnai nėra poetiška, reikia nemažai įdirbio, komunikacijos, administracinio darbo. Tad linkiu žiūrėti į visus procesus kaip į kūrybą.
Iliustracijos procese. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.
Birutė Bikelytė. „Cukinijos”.
Komiksai: @birutebi
Dizaino darbai: https://www.behance.net/birutebi
