Antanas Gustaitis su lėktuvu ANBO-I prie tėviškės namo. Lietuvos aviacijos muziejus. 1926 m.

Šimtmetis nuo idėjos kurti lietuviškos konstrukcijos lėktuvus. Šimtmetis nuo lėktuvo, tapusio Lietuvos karo aviacijos pagrindu, sukūrimo. Lietuvos aviacijos kūrėjų metai – proga prisiminti tuos, kurie Lietuvai augino sparnus.

1898 m. Marijampolės apskrityje gimęs Antanas Gustaitis aviacijai skyrė dvidešimt vienus savo gyvenimo metus. Karo aviacijos mokyklos pirmosios laidos absolventas ilgainiui ne tik įvaldė aukštąjį pilotažą, vadovavo Lietuvos karo aviacijai, bet ir įrodė, kad jauna Lietuvos valstybė gali kurti savos konstrukcijos lėktuvus.

Aviacijos mokykla ir matematikos bomba

Lietuvos aviacijos muziejuje dirbantis aviacijos puoselėtojas EUGENIJUS RAUBICKAS mano, kad A. Gustaičio potraukis inžinerijai buvo sąlygotas neeilinių matematinių gabumų.

Iš gen. inž. Antano Gustaičio gyvenimo. Vytauto Didžiojo karo muziejus

Tačiau studijas inžinerijos institute Petrograde pertraukė Pirmasis pasaulinis karas: „Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui Gustaitis buvo mobilizuotas į kariuomenę, mokėsi artilerijos mokykloje. Po Spalio perversmo 1917-aisiais senieji karininkai buvo nebereikalingi, todėl 1919-aisiais Gustaitis grįžo į Lietuvą ir įstojo savanoriauti Lietuvos kariuomenėje. Pagal išsilavinimą ir sugebėjimus jis buvo paskirtas į ką tik įkurtą karo aviacijos mokyklą. Jis buvo tarp pirmųjų karo aviacijos mokinių, 1919-ųjų gruodžio 16-ąją baigusių pirmąją laidą.“

Lietuvoje A. Gustaitis susidūrė ir su aviacija, ir su čia pat vyravusiomis ekstremaliomis sąlygomis. Mokslas sutapo su Nepriklausomybės kovomis, todėl skraidymo praktikos vyko su pertraukomis. Nors savarankiškai A. Gustaitis dar neskraidė, pasižymėjo teoriniuose užsiėmimuose – dėl specialistų trūkumo ir puikių sugebėjimų savo kolegoms dėstė matematiką.

Pasak muziejininkės JUSTINOS NENORTAITĖS, jau mokyklos laikais A. Gustaitis buvo vadinamas matematikos bomba. „Vėliau jis prisidėjo ir prie įvairių vadovėlių kūrimo. Pirmosios laidos konspektai buvo panaudojami kaip vadovėliai, nes dažniausiai mokė ne lietuviai – lietuvių specialistų trūko“, – sako ji.

Savarankiškai į orą A. Gustaitis pakilo tik 1920-ųjų pavasarį. J. Nenortaitė lygina – Jurgis Dobkevičius Nepriklausomybės kovose atliko 24-is skrydžius, o A. Gustaitis – tik tris: „Iš pradžių skraidyti Gustaičiui sekėsi ne itin gerai. Prasidėjus kariniams veiksmams prieš Lenkiją atliko tris skrydžius žvalgybos tikslais. Vienas jų ne visai pavyko, nes perkrautas bombų lėktuvas nukrito.“

Baigęs karo aviacijos mokyklą A. Gustaitis toliau tęsė skraidymus, mokėsi aukštojo pilotažo, pats tapo aukštojo pilotažo instruktoriumi. 1922 m. gavo karo lakūno vardą, o 1923 m. kaip patyręs lakūnas buvo paskirtas mokomosios eskadrilės vadu, vyr. leitenantu.

ANBO-I

1923-iuosius J. Nenortaitė vadina A. Gustaičio karjeros lūžiu: „Kai tapo mokomosios eskadrilės vadu, Gustaitis įgavo daugiau pasitikėjimo savimi ir ryžosi paprašyti tuometinio aviacijos vado Juozo Kraucevičiaus leidimo statyti pirmąjį savo lėktuvą.

Daug kur rašoma, kad jis jau seniai brandino šią mintį, galbūt net anksčiau nei Dobkevičius. Bet leidimą statyti lėktuvą gavo ne iš karto. Tuo metu rusakalbiams buvo daugiau prielankumo. Gustaičiui buvo truputėlį sunkiau nei Dobkevičiui. Vis dėlto leidimą jis gavo.“

E. Raubickas sako, kad lietuviai lakūnai stebėjo karo aviacijoje naudojamus Pirmojo pasaulinio karo lėktuvus, ieškojo, ką būtų galima patobulinti, kaip padaryti kažką naujo. „Gabus inžinierius Dobkevičius 1922-aisiais sukūrė pirmąjį savos konstrukcijos lėktuvą „Dobi-I“. Tačiau jam nenusileido ir Gustaitis. 1924-aisiais jis pradėjo projektuoti savo lėktuvą ir 1925-ųjų liepos 14-ąją pats į orą pakėlė ANBO-I. Tai buvo pirmasis savadarbis mėgėjiškos konstrukcijos lėktuvas, savo kūrybinių minčių įgyvendinimas“, – teigia istorikas.

J. Nenortaitė priduria, kad lėktuvas buvo gerai paruoštas, galėjo kilti ir leistis trumpame metraže, o bandymo metu ANBO-I ore skraidė pusvalandį.

Muziejininkė pamini ir dvi lėktuvo pavadinimo versijas: „Lakūnai juoko forma ANBO šifruodavo „Antanas nori būti ore“. Tačiau Rasa Gustaitytė savo prisiminimuose yra tikinusi, kad pavadinimas galėjo reikšti „Antanas ir Bronė“. Tuo metu, kai Gustaitis statė pirmąjį lėktuvą, Bronė dar nebuvo išsiskyrusi su pirmuoju vyru, bet jie jau draugavo. Galimai Gustaitis taip išreiškė savo meilę. Nors jis pats niekam nebuvo sakęs, ką reiškia lėktuvo pavadinimas.“

Antanas Gustaitis prie lėktuvo Albatros C.III. Lietuvos aviacijos muziejus. 1924 m.

Antanas Gustaitis prie lėktuvo Albatros B.IIa. Lietuvos aviacijos muziejus. 1924 metai.

Mokslai Paryžiuje

Po šio įvykio Lietuvos karo aviacijos vadovybė nusprendė A. Gustaitį siųsti į Paryžių – į Aeronautikos ir mechaninių konstrukcijų mokyklą (l’Ecole Superieure d’Aeronautique et de Constructions Mecaniques), joje jis mokėsi nuo 1925 iki 1928 m. Mokyklą A. Gustaitis baigė puikiai – trečias iš viso sąrašo.

Istorikų teigimu, į Paryžių jį lydėjo ir žmona Bronė Aleksandravičiūtė. „Kaip pats minėdavo, jei kuria ar konstruoja, turi žinoti, kad Bronė yra šalia, nes taip jam geriau sekasi galvoti net kuriant lėktuvus“, – šypsosi J. Nenortaitė.

Pasak E. Raubicko, besimokydamas Paryžiuje A. Gustaitis suprojektavo mokomuosius lėktuvus ANBO-II ir ANBO-III. „Gustaitis norėjo parodyti, kad Lietuvoje galima ne tik daryti Pirmojo pasaulinio karo lėktuvų kopijas, bet ir kurti savos konstrukcijos lėktuvus, kurie naudoja pigesnę eksploataciją, su mažesnio galingumo varikliu, eikvojančiu mažiau kuro. Šią savo nuomonę jam reikėjo apginti.

Gustaitis stengėsi kurti taip, kad lėktuvą būtų galima eksploatuoti Lietuvos karo aviacijoje, kad eksploatacija būtų kuo pigesnė, kad lėktuvas būtų kuo paprastesnis ir populiarus“, – tvirtina istorikas.

Lietuva gali gaminti lėktuvus

E. Raubickas pasakoja ir apie vėlesnius A. Gustaičio kurtus ANBO modelius: „Sukūrus tolesnio lavinimosi lėktuvą ANBO-III kilo idėja, kad lėktuvai gali būti panaudojami kaip žvalgybiniai antrojoje eskadrilėje. 1931-aisiais buvo pagaminta serija ANBO-III.

1932-aisiais Gustaitis sukūrė patį populiariausią, techniškai tobuliausią lėktuvą ANBO-IV. Tais pačiais metais jis buvo pakeltas į orą, o 1933-iaisiais buvo išleista serija. Buvo gaminami iš karto septyni lėktuvai. 1934-aisiais pažymint Dariaus ir Girėno skrydžio metines šiais lėktuvais buvo skrendama per dvylika Europos sostinių. Skrydis truko mėnesį, po jo visa grandis tvarkingai sugrįžo į Kauną. Tai parodė, kad jauna valstybė gali gaminti lėktuvus.

Vėliau buvo sukurtas mokomasis lėktuvas ANBO-V, tapęs daugelio lakūnų pirmuoju mokomuoju lėktuvu, kuriuo jie savarankiškai išmoko pakilti į orą. Jie net kūrė dainas: „Anbukas – mano numylėtas plieno paukštis.“

J. Nenortaitė teigia, kad 1940-aisiais pusė visų Lietuvos aviacijos lėktuvų buvo ANBO lėktuvai: „Buvo planuojama tokių dar daugiau statyti. Nuo pirmojo lėktuvo sukūrimo Gustaitis paskatino aviacijos vadovybę ir valdžią patikėti, kad Lietuva gali konstruoti ne ką prastesnius lėktuvus nei užsienio šalys. Jis parodė, kad Lietuva turi potencialo aviacijoje.“

Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Šeši viršininkavimo metai

1934 m. A. Gustaitis buvo paskirtas laikinai eiti karo aviacijos viršininko pareigas. 1935 m. vasario 14 d. tai oficialiai patvirtinta prezidento nutarimu.

E. Raubicko teigimu, 1935-ieji Lietuvos kariuomenėje buvo reorganizacijos metai: „Buvo numatyta turėti naikintuvų, žvalgybos ir bombonešių grupes. Šiam organizavimui vadovavo Gustaitis. Prie esamų penkių eskadrilių suformuotos papildomos trys.

Gustaičiui pradėjus vadovauti, visa reorganizacija, visas ryžtas telktas tėvynės gynybai. Įvairios pratybos, naujai įsigyti lėktuvai, ugningos kalbos kėlė entuziazmą ir pasitikėjimą. Buvo tikimasi, kad Lietuvos karo aviacija bus reikalinga ir panaudota karo veiksmuose.

Ruošiant naujus lakūnus daug dėmesio skirta kovai su avaringumu. Saugantis avarijų, eskadrilių vadai turėjo vengti skrydžių pro lakūnų artimųjų namus, kad šiems nebūtų paskatos pasirodyti – taip dažniausiai nutikdavo nelaimės. Įvykus avarijai dėl mažo lakūno pasirengimo, Gustaitis siųsdavo jį kartu su lėktuvu į aviacijos dirbtuves prie remonto darbų. Jis ieškojo būdų, kaip jaunų lakūnų norą pasirodyti sutelkti į mokslus, kovinio manevravimo pasiruošimą.

Kartu su Steponu Dariumi Gustaitis buvo Lietuvos aeroklubo iniciatoriai. Gustaitis matė, kad aeroklubas yra Lietuvos karo aviacijos rezervas, daug prisidėjo prie jo plėtros. 1935-aisiais buvo sukurta sportinė eskadrilė, kurioje buvo apie 30 žmonių, galinčių atlikti treniruotes ir mobilizacijos atveju būti mobilizuojami į karo aviaciją. Taip ir įvyko. 1939-aisiais prasidedant Antrajam pasauliniam karui dalis tos eskadrilės lakūnų buvo mobilizuoti.“

Mandolina ir šachmatai

J. Nenortaitė pamini ir keletą A. Gustaičio pomėgių, neatsiejamų nuo jo kasdienybės. Trauka knygoms ir domėjimasis literatūra jį lydėjo nuo pat vaikystės. Lygiai taip pat svarbūs jam buvo ir muzika bei šachmatai: „Jis labai mėgo groti mandolina. Ir su kolegomis, ir namuose. Jeigu namuose ar kabinete buvo girdimas mandolinos garsas, visi žinojo, kad Antanas planuoja naują lėktuvą arba mąsto, kaip galėtų patobulinti esamus.

Šachmatai taip pat buvo neatsiejami nuo Gustaičio. Jis buvo tikras šachmatų asas. 1922-aisiais tapo neoficialiu Lietuvos šachmatų čempionu. Su Dobkevičiumi taip pat dažnai jais žaisdavo. Net be lentos – galėjo mintinai juos dėlioti. Nežiūrėdamas į lentą Gustaitis galėjo pasakyti, kur padėti figūrėlę.“

A. Gustaitis ir A. Smetona ANBO-IV lėktuve. Lietuvos aviacijos muziejus. 1932 m.

Likimas

Raudonajai armijai okupavus Lietuvą A. Gustaitis neišvengė sunkumų. „Tarsi pasityčiojant žmogus, daugiau nei dvidešimt metų kūręs Lietuvos karo aviaciją, buvo paskirtas jos likvidacinės komisijos pirmininku. Kai kurie jo lėktuvai buvo panaudoti Raudonosios armijos aviacijoje, o pats Gustaitis kaip nerandantis panaudojimo 1940-ųjų gruodžio 31-ąją paleistas į atsargą.

1941-aisiais pradėjo dirbti dėstytoju Kauno universitete. Tikėjosi įvairių represijų, todėl ieškojo būdų, kaip išgelbėti šeimą. Buvo padaryti dokumentai, kad Bronė Aleksandravičiūtė yra vokiečių kilmės. Ji su dukterimis repatrijavo į Vokietiją.

Daugelį metų buvo neaiškus Gustaičio likimas. Tik 1968-aisiais per Raudonąjį Kryžių gauta informacija, kad 1941-aisiais jis mirė Maskvoje“, – pasakoja E. Raubickas.

J. Nenortaitė tikina, kad pats A. Gustaitis ilgą laiką tikėjo, jog Lietuvos inteligentija gali pasipriešinti okupacijai, tačiau pamatęs, kas vyksta, supratęs, kad nepavyks išsaugoti aviacijos, nusprendė bėgti: „Pabėgimas buvo nesėkmingas. Gustaitį sučiupo bandantį pereiti Vokietijos sieną prie Šeštokų. Jis buvo tardomas Kauno kalėjime, paskui ir Maskvoje, ten priimtas nuosprendis jį sušaudyti. 1941-ųjų spalio 16-ąją Antanas Gustaitis buvo sušaudytas Butyrkų kalėjime.“

Už pagalbą rengiant projektą dėkojame Lietuvos aviacijos muziejui ir Vytauto Didžiojo karo muziejui.
Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija.