Louis Ducos du Hauron, „Natiurmortas su gaidžiu“, 1879 m.
Spalvotos fotografijos atsiradimas – tai ilgas ir sudėtingas technologinės pažangos kelias, atskleidžiantis žmogaus siekį tiksliai perteikti pasaulio įvairovę. Nuo pirmųjų bandymų derinti raudonos, žalios ir mėlynos šviesos filtrus iki sudėtingų daugiasluoksnių plėvelių kūrimo praėjo beveik šimtmetis. Ši raida atspindi ne tik mokslo, bet ir meno evoliuciją – kiekvienas atradimas atvėrė naujas galimybes fotografams matyti ir perteikti tikrovę spalvomis.
Tekstas ir fotografijos pirmą kartą publikuoti 2022 m. kovo 12 d. portale vilniausgalerija.lt. Papildyta 2025 m. spalio 31 d.
Dauguma ankstyvųjų spalvotosios fotografijos procesų veikė kuriuo nors būdu maišant arba sudedant atitinkamus raudonos, žalios ir mėlynos šviesos derinius. Tačiau visi šie procesai turi vieną didelį trūkumą – juose naudojami spalvoti filtrai, kurie užstoja daug šviesos. Taigi, Louis Ducos du Hauron dar 1860 m. knygoje „Les Couleus en Photographie“ („Spalvos fotografijoje“) paaiškino subtraktyvinį metodą, kai spalvų sintezė pašalinama iš esamo spektro, taip atkuriant spalvas fotografijoje. Tuomet spalva išgaunama iš dažų ar pigmentų, o ne iš spalvotų filtrų – kas ir yra CMYK spalvų procesų pagrindas.
Ketvirtajame XX a. dešimtemetyje komercinė spalvota fotografija išgyveno labai svarbų laikmetį, o profesionaliame spalvotame spausdinime įsiviešpatavo Vivex procesas. Jį sugalvojo dr. Dougl’as Arthur Spencer’is, vėliau tapęs „Kodak Ltd“ generaliniu direktoriumi. Šis procesas suteikė galimybę taisyti vaizdo fiksavimo klaidas rankiniu būdu. Vivex subtraktyvinis metodas reikalavo, kad negatyvai būtų pagaminti ant trijų atskirų fotografinių plokštelių, todėl atsirado poreikis sujungti tris plokšteles į vieną. Pirmąją tokią sistemą pavyko sukurti Frederic’ui Ives’ui 1916 m. Šiuo principu pasinaudojo nemažai gamintojų, bet visi susidūrė su problema – kol išsklaidyta šviesa pereidavo per įvairius emulsijos sluoksnius, vienas ar keli negatyvai tapdavo neryškūs.
1912 m. Rudolph Fischer užpatentavo spalvų jungimo metodą. Praktiškai šis metodas nepasitvirtino, tačiau jo teorija buvo visiškai pagrįsta, o metodas sudarė pagrindą tyrimams, kurie lėmė pirmąją praktiškai pasitvirtinusią ir komerciškai sėkmingą spalvotos fotografijos sistemą „Kodachrome“. Ją sukūrė profesionalūs muzikantai Leopold Mannes ir Leopold Godowsky. 1931 m. jie metė savo muzikinę karjerą ir atsidavė darbui „Kodak“ tyrimų laboratorijoje, kur padarė sparčią ir reikšmingą pažangą.
Jacob Owens, „Photography material“ iš www.stocksnap.io
1935 m. balandžio 15 d. buvo parduota pirmoji „Kodachrome“ juosta, skirta naudoti 16 mm kino kamerose, o po metų 35 mm juosta buvo prieinama fotografams. Tais pačiais 1936 metais Agfa, įsikūrusi Vokietijoje, taip pat paskelbė apie daugiasluoksnes spalvotas plėveles. Tai buvo pirmasis komercinis procesas, palaikantis Rudolph’o Fischer’io spalvų jungimo teoriją. Agfa tyrinėtojai chemikai atrado būdą, kaip lengviau apdoroti pačią plėvelę, todėl fotografai galėjo ryškinti juosteles jau ir namuose. Po Antrojo pasaulinio karo Agfa tyrimų detalės tapo viešai prieinamos, todėl kiti gamintojai pradėjo gaminti juosteles, remdamiesi tuo pačiu principu.
Tobulėjant daugiasluoksnėms spalvotoms juostoms, išaušo nauja spalvotos fotografijos era. Mokslininkai užtruko beveik 100 metų, kad galėtų išrasti ir užtvirtinti spalvotos fotografijos galimybes, prieinamas daugeliui fotografų. Spalvotos fotografijos plėtra parodė, kaip glaudžiai technologija susijusi su kūryba. Nuo Louis Ducos du Hauron teorinių idėjų iki „Kodachrome“ ir „Agfa“ praktinių sprendimų šios inovacijos formavo naują vizualinės kultūros etapą. Galiausiai spalvota fotografija tapo nebe prabanga, o kasdienybės dalimi – šiandien ji gyvuoja kiekviename skaitmeniniame įrenginyje, tačiau jos ištakos primena, kad net ir šiuolaikinės technologijos remiasi šimtamete tyrimų ir bandymų istorija.
