Steponas Darius (1896–1933) ir Stasys Girėnas (1893–1933) prie „Lituanikos“. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus. 1933 m.

Po garsiųjų „Lituanicos“ lakūnų pavardėmis slypi kur kas daugiau nei vien legendinį transatlantinį skrydį atlikę lietuviai. Stasys Girėnas (Girskis) pasižymėjo gabumais mechanikoje ir versle, o Steponas Darius (Jucevičius) iš Amerikos į Lietuvą atvežė nemažai sporto šakų bei kitų naujovių.

Vaikystės išdaigos, darbas brolių Wrightų dirbtuvėse, Klaipėdos krašto sukilimas, nesutarimai su Lietuvos kariuomenės vadais ir svajonė įveikti vandenyną – Lietuvos aviacijos muziejaus edukatorius MĖČISLOVAS RAŠTIKIS pasakoja, koks iš tikrųjų buvo pirmasis „Lituanicos“ lakūnas.

Pokštininkas

Rubiškės vienkiemyje užaugęs S. Darius nuo mažumės mėgo aktyvius žaidimus, dažnai pats juos sugalvodavo ir organizuodavo. Kaip sako M. Raštikis, kaime buvo perpasakojamos istorijos apie S. Dariaus išdaigas: „Tėvams buvo sunku su berniuku eiti į bažnyčią, nes nenustygo vietoje, reikėdavo jį laikyti už sermėgos krašto. Jei ištrūkdavo, bėgiodavo po bažnyčią, lipdavo ant altoriaus ir keldavo chaosą. Pati didžiausia jo išdaiga – kai iš tėvo nugvelbtu rašalu bažnyčioje paspalvino šventintą vandenį.“

Pasak muziejininko, dar būdamas vaikas S. Darius pavydėjo paukščiams, kad jie gali skraidyti.

„Jis mamai sakydavo – kai paaugs, skraidys kaip paukštis aplink pasaulį. Arba: „Mama, kaip gerai būtų būti paukščiu, nereikėtų basam lakstyti po ražienas, kurios taip badosi.“ Jau vaikystėje turėjo didelį norą atsiplėšti nuo žemės, nors lėktuvų tuo metu dar nebuvo“, – pasakoja M. Raštikis.

Brolių Wrightų dirbtuvės ir aviacija

Steponas Darius. Vytauto Didžiojo karo muziejus. 1933 m.

Po ankstyvos tėvo mirties aštuonerių metų Steponas su mama ir patėviu 1907 m. išvyko į Ameriką: „Steponas, anksčiau tėvų mokytas tik namuose, pradėjo lankyti pradžios mokyklą, ją baigė per trejus metus. Mokėsi nelabai daug – turėjo gerą atmintį ir prie knygų ilgai nesėdėdavo.

Steponas Darius skrendantį lėktuvą pirmą kartą pamatė būdamas keturiolikos. Tada jis suvokė, kad žmogus iš tikrųjų gali skraidyti kaip paukštis. Pradėjęs dirbti pasiuntinuku pas pirmąjį skraidantį aparatą sukūrusius brolius Wrightus, daug laiko praleisdavo jų dirbtuvėse. Kalbama, kad grįžęs namo Steponas iš atminties atkurdavo lėktuvų brėžinius, konstrukcijas, kurias matydavo dirbtuvėse.

Kai sulaukė pilnametystės, Darius išėjo savanoriauti į Amerikos kariuomenę, norėdamas patekti į aviacijos dalinius. Deja, jo svajonei dar nebuvo lemta išsipildyti. Jis tarnavo ryšininkų daliniuose. Pirmajame pasauliniame kare kaip amerikiečių ryšininkas jis dalyvavo Prancūzijos fronte, ten išmoko prancūzų, o vėliau ir vokiečių kalbas. Tarnybos metu rašytuose jo laiškuose mamai daugiausia dėmesio skiriama aviacijai. Matyt, jos įvaizdis jo nepaleido ir tada.“

Padėti Lietuvai sustiprėti

1918 m. paskelbus Lietuvos nepriklausomybę prasidėjo lietuvių emigrantų grįžimo į Lietuvą banga. „Kartu su kitais Amerikos lietuviais Darius ėmė kurti planus sugrįžti. 1920-aisiais jis išlipo Klaipėdos uoste ir pėsčiomis keliavo iki Kauno.

Tuo metu draugams laiškuose rašė, kad Lietuva yra atsilikęs kraštas, todėl čia reikia nuveikti daug dalykų, kad kurtųsi normali valstybė. Darius pamatė Lietuvos skurdą ir ragino draugus sugrįžti sakydamas, jog Lietuvai reikia išmintingų žmonių pagalbos, kad šalis sustiprėtų. Tokia meilė tėvynei, matyt, buvo įskiepyta mamos ir kitų patriotiškai nusiteikusių emigrantų jo aplinkoje Amerikoje“, – teigia muziejininkas.

Būtent Lietuvoje išsipildė didžiausia S. Dariaus svajonė. Atvykęs į Kauną jis įstojo į karo mokyklą ir ten buvo priimtas į naujai renkamą lakūnų grupę. Jau 1922 m. jis savarankiškai skraidė Lietuvos padangėje.

1923 m. S. Darius buvo aktyvus Klaipėdos krašto sukilimo organizatorius. Jis buvo Klaipėdos krašto vadavimo organizacinio komiteto narys. Pirmojo pasaulinio karo metais įgytos prancūzų ir vokiečių kalbų žinios pasitarnavo vedant derybas su vokiečiais Klaipėdoje.

„Laiškuose draugams Amerikoje jis rašė: „Klaipėda pagaliau mūsų.“ Jis žinojo, kaip svarbu valstybei turėti savo prieigą prie jūros, turėti savo uostą“, – sako M. Raštikis.

Sportas

Amerikoje užsikrėtęs daugybės sporto šakų virusu, S. Darius atkreipė dėmesį, kad tarpukario Lietuvoje beveik nėra sporto tradicijų.

Pasak M. Raštikio, lakūnas pradėjo organizuoti įvairių sporto šakų užsiėmimus, daugelio jų pirmieji rekordai priklausė būtent S. Dariui: „Pirmiausia subūrė futbolo komandą, vėliau rengė krepšinio, beisbolo, lengvosios atletikos, žiemos sporto šakų, bokso užsiėmimus. Steponas pradėjo daugelį sporto šakų Lietuvoje. Buvo pirmasis Lietuvos bokso, bėgimo čempionas.

Matydamas, kad sportininkų atsiranda vis daugiau, Darius nusprendė, jog Lietuvoje reikia pastatyti stadioną. Čia tokio dalyko dar nebuvo. Su architektu parengė stadiono projektą, iš Kauno savivaldybės gavo žemės sklypą ir pradėjo statybas. Kai joms pritrūko lėšų, Darius pridėjo savų pinigų, ir stadionas buvo pabaigtas statyti. Iki šiol juokaujama, kad ir šiandien Kauno savivaldybė yra skolinga Dariui už pirmojo stadiono statybą.“

Toks sporto pradininko Lietuvoje entuziazmas buvo priimtinas ne visiems. „Plėtoti sportą visuomenė dar nebuvo pasiruošusi. Tai akivaizdžiai rodo Dariaus tarnyba kariuomenėje ir konfliktai su vadovybe.

Kartą, kai skraidymams oras nebuvo tinkamas, lakūnai aerodromo pakraštyje pasistatė futbolo vartus. Ir visi buvo nubausti. Nuobaudos raporte buvo parašyta, kad jie pažeidė drausmę, įžeidė karininko garbę ir orumą. Buvo paaiškinta, kad karininkams nedera lakstyti paskui kamuolį. Steponas, turėjęs patirties kariuomenėje Vakaruose, kur sportas buvo skatinamas, nesuprato, kodėl čia jis nepriimtinas. Lietuvos kariuomenėje 1918-aisiais visi pirmieji karininkai buvo carinės Rusijos kariuomenės kariškiai. Tas suvokimas labai skyrėsi“, – atkreipia dėmesį M. Raštikis.

Lakūnas Steponas Darius su futbolo komandos draugais ir varžovų komandos nariais atvirame lauke po rungtynių „Aviacija – Karo mokykla“. Trakų istorijos muziejus. 1926 m.

Susikirtimai

Tokių susikirtimų Lietuvoje S. Darius patyrė ir daugiau: „Amerikoje užaugusio žmogaus vertybės buvo liberalesnės ir pažangesnės nei to meto Lietuvos. Dariaus suvokimas apie daugelį dalykų gerokai lenkė procesus gimtojoje šalyje, todėl čia jam buvo sudėtinga.

Kariuomenėje Steponas sąmoningai pažeidinėjo statutą, kad atkreiptų dėmesį į vieną ar kitą nesąmoningą punktą. Tuo metu dar nebuvo tinkamas laikas keisti Lietuvos kariuomenę iš esmės. Paskui tos idėjos buvo įgyvendintos, tačiau Dariaus teikti siūlymai dar buvo nepriimtini. Jis stebėjosi ne tik netikusia kariuomenes drausme, bet ir keistais lietuvių įpročiais – pavyzdžiui, bučiuoti damoms ranką.“

_Lakūnas Steponas Darius su žmona. Vytauto Didžiojo karo muziejus. XX a. 3 deš.

Lietuvos aeroklubas

Dar prieš išvykdamas į Ameriką 1927 m. S. Darius parengė Lietuvos aeroklubo taisykles ir buvo vienas iš jo įkūrėjų. Pagal iš Paryžiaus Antano Gustaičio atsiųstus Tarptautinės aviacijos federacijos nuostatus jis tokius parengė Lietuvos aeroklubui.

„Manau, tai svarbus momentas vystantis Lietuvos aviacijai. Iki aeroklubo įsteigimo Lietuvoje skraidyti galėjo tik kariškiai. Įkūrus aeroklubą atsirado galimybė plėtoti civilinę ir sportinę aviaciją Lietuvoje.

XX amžius yra žmogaus atsiplėšimo nuo žemės, išėjimo į erdves laikas. Nuo pirmojo lėktuvo pakilimo aviacija sparčiai vystėsi, tobulėjo. Tai buvo didžiulės pažangos laikas. Darius suvokė, jog Lietuvai reikalingas aeroklubas, kad jaunimas pradėtų sklandyti, kurti savo konstrukcijas“, – sako M. Raštikis.

Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Svajonė įveikti vandenyną

Idėja perskristi Atlanto vandenyną S. Darius užsikrėtė viešėdamas Paryžiuje: „Tą vasarą lakūnas Charlesas Lindberghas pirmą kartą sėkmingai perskrido vandenyną. Paryžiuje Darius kalbino ten besimokantį Gustaitį kartu skristi į Ameriką, o paskui perskristi į Lietuvą. Bet Gustaitis turėjo kitų planų – kurti lietuviškos konstrukcijos lėktuvus.

Į Ameriką Darius atvyko su mintimi, kad į Lietuvą grįš ne laivu, o lėktuvu. Šiam sumanymui reikėjo užsidirbti lėšų, todėl jis dalyvavo aviacijos šventėse. Po vieno iš pasirodymų apie lakūną pradėjo rašyti didžiausi Jungtinių Valstijų dienraščiai. Pamažu jis įsiliejo tarp žymiųjų. Darius buvo 85-as žmogus Amerikoje, kuris išlaikė aukščiausios civilinės aviacijos pilotų licenciją. Jis buvo vienos lėktuvų kompanijos, kuri gamino geriausius karinius lėktuvus, bandytojas.“

M. Raštikis sako, kad svarbiausias D. Dariaus ir S. Girėno skrydžio tikslas – išgarsinti Lietuvą: „Jie norėjo parodyti pasauliui, kad ir mažos valstybės taip pat gali prisidėti prie didžiųjų aviacijos laimėjimų, kad lietuvių tauta yra ne prastesnė už didžiųjų šalių tautas.

Kitas lakūnų tikslas buvo pasiekti pasaulio tolio skrydžio rekordą be nusileidimo. Jie žuvo nepasiekę Lietuvos ir aviacijos rekordo. Toje vietoje, kur nukrito, jų rezultatas buvo antras pagal atstumą.

Į aviacijos istoriją lakūnai įėjo kitu aspektu – jų skrydis tais laikais buvo pats tiksliausias pagal užsibrėžtą maršrutą. Jie taip pat įėjo ir į pasaulio ryšio istoriją, nes buvo pirmieji pasaulyje sėkmingai oru per Atlanto vandenyną iš Amerikos į Europą atgabenę pašto siuntą. Skraidino tris maišus laiškų, du iš jų buvo rasti. Tai atidarė naują erą – buvo pradėtas gabenti ir oro paštas.“

Fotonuotrauka prie „Lituanikos“ propelerio Steponas Darius, Joseph Sinkus ir Stasys Girėnas. Lietuvos aviacijos muziejus. 1933 m.

Už pagalbą rengiant projektą dėkojame Lietuvos aviacijos muziejui.

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija.