Volungė Aušra Griškonytė „Žydėjimas” 2022 m.

„Menininko anketa“ – išskirtinė „Vilniaus galerijos“ portalo „Menas. Kultūra. Laisvalaikis“ rubrika. Jos pašnekovai turi galimybę iš daugiau nei dvidešimties paruoštų klausimų išsirinkti juos labiausiai dominančius, aktualiausius pačiam pašnekovui. Šįkart į juos atsako fotografė ir medijų menininkė Volungė Aušra Griškonytė.

Kaip apibūdintumėte savo kūrybą? Kas paskatina jus kurti? Kas ir kodėl tampa jūsų kūrybos objektu, tema, motyvais?

Kartais sustoju ir klausiu savęs, kas mane veda pirmyn, kokie mano motyvai, kas man iš tiesų svarbu. Vis iš naujo suvokiu, kad svarbiausia – likti žmogumi: nepamiršti kito, gebėti mąstyti, jausti ir dalintis tuo, kas paliečia mane ir kitus. Mano patirtys natūraliai virsta kūryba. Kartais tai vaizdas, kartais žodis, bet visada bandymas kalbėti apie tai, kas man rūpi. Užaugau sovietmečio šešėlyje, patyriau jo tylos, baimės ir prisitaikymo atmosferą, todėl žinau, kad niekada nebenoriu sugrįžti į tą pasaulį. Ypač dabar, kai laisvė vėl tampa trapi dovana, kurią turime kasdien saugoti ir ginti. Būdama jauna norėjau priešintis primestoms normoms, stereotipams ir nurodymams, kaip mąstyti ar jaustis. 1999 m. spalį, spontaniškai fotografuodama vaikinus su suknelėmis, suvokiau, kaip stipriai mūsų visuomenėje įsišaknijusi diskriminacija, dar LGBTQAI+ bendruomenė viešojoje erdvėje net neegzistavo. Ši patirtis tapo viena pagrindinių mano kūrybos temų. Fotografuodama siekiu laužyti ribas tarp to, kas laikoma „vyriška“ ir „moteriška“ ne tam, kad maištaučiau, o tam, kad matyčiau žmogų visapusiškai – be etikečių, be primestų formulių. Man svarbiausia atskleisti žmogaus esmę, jo vidinę laisvę ir atsakomybę būti savimi. Todėl vis klausiu: ar šiandien mes iš tiesų esame laisvi, ar gebame mąstyti kritiškai, priimti kitą ir būti atsakingais  už save, už savo pasirinkimus ir už vienas kitą.

Fotografijų seriją „ANAS – ANA (ANIE)“ pradėjau kurti 2010 m, norėjosi tyrinėti mūsų visuomenėje esantį androgeniškumą – dviejų lyčių jungtį viename žmoguje ir per šią fotografijų seriją megzti dialogą su visuomene, bet vėliau ši fotografijų serija natūraliai išsiplėtė. Įtraukiau į šią seriją ir nebinarinės tapatybės žmones, kurie savęs nepriskiria nei vyriškai, nei moteriškai lyčiai. Taip pagrindinė tema nuo 2010 metų evoliucionavo iš androgeniškumo į nebinarinę tapatybę arba, kitaip tariant, savęs neapibrėžimą pagal biologinę lytį.

Ana Anas (ANIE) 2023 m.

Fotografijų serija „NEMATOMI“ atskleidžia LGBTQAI+ bendruomenės narių, gyvenančių Lietuvoje, nematomumą politinėje ir socialinėje sistemoje, kuri vis dar nepripažino tos pačios lyties santuokos ir teisinių partnerystės formų.

Volungė Aušra Griškonytė Fotografijų serija „Nematomi”

Gyvendami nepriklausomoje, laisvoje Lietuvoje, galime savęs klausti, ar tikrai esame laisvi, jei dalis Lietuvos gyventojų neturi galimybės gyventi pagarbiai ir lygiai, jei negalioja pagrindinės teisės ir apsaugos tik todėl, kad myli tos pačios lyties žmogų. Nuo Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo praėjo daugiau nei 35 metai, tačiau ar iš tiesų pasiekėme laisvę?

Kokie kūrėjai darė arba iki šiol daro jums įtaką? Kurių menininkų darbai, filosofija artimiausia jūsų idėjoms?

Posovietiniame laike mano kūrybai didelę įtaką darė tokie fotografai kaip Robert Mapplethorpe, kurio siekis estetinio tobulumo, formos disciplinos ir žmogaus kūno išgryninimo tapo man savotišku siekiamybės simboliu. Jo kūryboje mačiau drąsą kalbėti apie tapatybę, kūniškumą ir grožio ribas. Vėliau į mano akiratį pateko Marina Abramović, performanso meno pradininkė, kurios darbai tyrinėja kūno, ištvermės, emocijų ir žiūrovo santykį su menininke(-u). Jos kūryba man svarbi dėl autentiškumo, tiesos paieškos ir gebėjimo atskleisti žmogaus būties ribines būsenas. Svarbi man ir Susan Sontag mintis, kad fotografija gali būti moralinis poelgis, būdas matyti, liudyti ir prisiimti atsakomybę. Tokie kūrėjai primena, jog menas nėra tik forma ar stilius, bet mąstymo būdas apie save, apie kitą, apie pasaulį. Šių autorių įtaka man padėjo suvokti, kad menas gali būti ne tik estetinis veiksmas, bet ir egzistencinis tyrimas – kelias į gilesnį savęs ir kito pažinimą.

Kur studijavote ir kas buvo/yra jūsų pagrindiniai mokytojai? Koks jūsų santykis su dėstytojais ir kokia jų įtaka kūrybai?

Fotografija mano gyvenime atsirado tarsi atsitiktinai, postsovietiniu laikotarpiu, kai vis dar tvyrojo deficito laikas, o namuose, tarp įvairių daiktų, beprasmiškai mėtėsi keli seni fotoaparatai „Smena“ ir du „Zenitai“. Visuomet norėjau piešti, bet tam trūko laiko, nes reikėjo padėti šeimai darbuose, todėl į rankas patekęs fotoaparatas tapo mano būdu kurti ir fiksuoti pasaulį, pirmiausia augančias seses. Būtent tada sutikau savo pirmąjį mokytoją Alvydą Vaitkevičių, kuris padėjo man atrasti meilę fotografijai. Iki šiol šiltai prisimenu jo fotografijos istorijos pamokas, subtilius kontekstus ir jautrų požiūrį į meną. Jo paskatinta vėliau stojau studijuoti fotografijos technologijas Vilniuje, nes tuo metu Lietuvoje galimybių studijuoti fotografiją beveik nebuvo, todėl visi keliai vedė į sostinę. 2005 metais įstojau į Vilniaus dailės akademiją, kur mano kūrybinis pasaulis dar labiau išsiplėtė, o 2025 metais baigiau Vilniaus dailės akademiją magistro studijų programą fotografijos ir medijų meno srityje. Akademijoje išmokau drąsos kalbėti apie žmogų, laisvę, LGBTQAI+ teises ir apie tai, ką reiškia būti savimi kūryboje bei gyvenime.

Ką manote apie institucijų poveikį menininkui? Kaip įsivaizduotumėt ateities meno mokyklą (akademiją)?

Ateities meno mokykla galėtų būti klausimo laboratorija, kur dėstytojas nesako „štai kaip reikia“, o tik klausia „o kodėl tu taip darai?“ Kur studentas nebijo klysti, nes žino, kad klaida nėra pabaiga, o gali būti pradžia kažko naujo. Svarbiausia, kad akademija būtų gyva, o gyvybė atsirastų per santykį – tarp studentų, dėstytojų ir meno patirties. Tokia mokykla skatintų meną kaip ženklą, kad žmogus dar ieško, dar klausinėja, dar atranda, ir kad kūryba būtų nuolatinis procesas, o ne baigtas rezultatas.

Menininkas – individualistas ar bendruomenės žmogus? Kaip apibūdintumėt Lietuvos menininkų bendruomenę ir ar laikote save jos dalimi?

Lietuvos menininkų bendruomenė man atrodo kaip savotiška mozaika, trapi, bet gyvybinga fragmentų sąjunga. Tai nėra vientisas darinys, kuriame menininkės(-ai) savo vidinę topografiją visiškai apjungia su kitų erdvėmis. Jeigu menininko tapatybė nėra pažymėjimas, o būdas būti pasaulyje, tuomet taip, esu šios bendruomenės dalis. Tačiau nebūtinai jos centre, greičiau pakraštyje, iš kur galima matyti daugiau tiek vidinį pulsą, tiek išorinę dinamiką ir sąveikas, kurios kuria bendruomenės gyvybę. Iš šios pozicijos jaučiuosi laisva stebėti, dalintis ir kartu išlaikyti savo individualų balsą, kuris neatskiriamas nuo platesnio menininkų dialogo.

Aušra Griškonytė Volungė „Kekšės” 1999 m.

Koks jūsų santykis su lietuviškąja meno tradicija? Kurie mūsų šalies kūrėjai jus žavi labiausiai?

Mano santykis su lietuviškąja meno tradicija yra vieta, kur susitinka skirtingų kartų balsai, susikerta, kartais diskutuoja, bet vis tiek kuria bendrą kultūrinį audinį. Aš tai priimu kaip būtį, iš kurio išauga mano mintys, bet kartu ir kaip konstrukciją, kurią kartais noriu perstatyti. Kūryba tokių menininkų kaip Laima Kreivytė ar Ieva Baltaduonytė padeda man matyti, kad lietuviškasis menas šiandien yra gyvas diskursas, kuriame vietos turi tiek tapatybė, tiek kūnas, tiek istorija ir t.t.

Ką jums reiškia šiuolaikinis globalizacijos / skaitmeninių medijų / ekranų „triukšmo“ kontekstas ir intermedialaus meno tendencijos? Kaip visa tai atsiliepia jums ir jūsų kūrybai?

Gyvename laike, kai informacija nebeteka, ji sprogsta. Kasdien susiduriame su milžinišku skaitmeniniu triukšmu, kuris ne tiek komunikuoja, kiek užgožia. Ekranai tapo ne tik tarpininkais tarp mūsų ir pasaulio, bet ir filtrais, kurie formuoja tikrovės patirtį. Taip gimsta paradoksas – kuo labiau esame „jungtyje“, tuo labiau išsisklaidę. Kūnas dalyvauja, bet sąmonė nuolat fragmentuojama. Šiame fone kūryba tampa bandymu sustabdyti srautų centrifugą, įsiklausyti į triukšmo foną ir iš jo ištraukti prasmes, kurios lieka mumyse. Intermedialus menas, kai susilieja tekstas, vaizdas, garsas, kūnas ir technologija, man atrodo kaip neatsiejama šio laiko kalba. Jei kūrinys sugeba priversti bent trumpam ne scrollinti, o susikaupti, tuomet jis jau veikia.

Ar jūsų menas atspindi šiuolaikines socialines problemas, o gal kalba amžinomis, fundamentaliomis temomis? Ką jūsų kūrybai reiškia socialinis kontekstas ir šių dienų problematika (pavyzdžiui, feminizmas, LGBT ir pan.)? 

Kaip menininkė kalbu apie fundamentalius dalykus – tapatybę, kūną, ryšį, atmintį, traumas, bet jie niekada nėra abstraktūs. Jie gyvena konkrečiuose socialiniuose kūnuose, su visa jų istorija, diskriminacijos patirtimis ar galimybėmis išsilaisvinti. LGBTQAI+ tematika man svarbi kaip buvimo teisė, kaip tapatybės laisvė, kuri nebūtinai išsakoma žodžiais, bet gyvena per pasirinktą formą, per artumo ir atskirties tyrinėjimą. Mano kūryboje šie klausimai nėra tik idėjiniai – jie persipina su patirtimi, santykiais ir gyvenimo realijomis, todėl menas tampa tiek refleksijos, tiek išgyvenimo, tiek dialogo priemone.

Kaip manote, koks yra didžiausias iššūkis menininkui? Ar jums tenka susidurti su kūrybinėmis krizėmis? Iš kur jos kyla ir kaip pavyksta su jomis susitvarkyti? 

Manau, kad didžiausias iššūkis menininkui šiandien yra išlikti sąžiningam sau ir kurti iš tikros vidinės būtinybės, kurti tai, kas tikrai rūpi. Kartais tenka ir kūrybinių krizių patirti. Su jomis susitvarkau vaikščiodama gamtoje, skaitydama ir stebėdama aplinką, ieškodama naujų impulsų ir leidžiant sau laisvai permąstyti kūrybą.

Koks didžiausią įspūdį jums palikęs (užsienio ir/arba Lietuvos) muziejus ir kuriuos pasaulio muziejus labiausiai norėtumėte aplankyti ateityje? Kokios jūsų lankytos parodos buvo pačios įsimintiniausios?

Gilų įspūdį man paliko MO muziejus Vilniuje galbūt todėl, kad tai buvo viena pirmųjų šiuolaikinių erdvių Lietuvoje, kur pajutau, jog menas gali būti gyvas, įtraukiantis ir provokuojantis mąstymą.

Volunge Aušra Griškonytė „Kūno ženklai”