Viltė Adomavičiūtė. Nuotrauka iš asm. archyvo

„Menininko anketa“ – išskirtinė „Vilniaus galerijos“ portalo „Menas. Kultūra. Laisvalaikis“ rubrika. Jos pašnekovai turi galimybę iš daugiau nei dvidešimties paruoštų klausimų išsirinkti juos labiausiai dominančius, aktualiausius pačiam pašnekovui. Šįkart į juos atsako dizainerė ir biomedžiagų tyrėja Viltė Adomavičiūtė.

Kaip apibūdintumėte savo kūrybą? Kas paskatina jus kurti? Kas ir kodėl tampa jūsų kūrybos objektu, tema, motyvais?

Mano kūryba gimsta tarp dizaino, mokslo ir ekologijos sričių – tai nuolatinis eksperimentas su ekologiškomis medžiagomis, pojūčiais ir žmogaus santykiu su aplinka. Mane domina, kaip materija gali tapti gyvu, jusliniu tarpininku tarp žmogaus ir erdvės. Dirbu su biokompozitais, ypač su kanapių medžiagomis, kurias transformuoju į akustines, struktūrines ar sensorines sistemas. Šie objektai – nuo Hempforma akustinių plokščių iki Sensory Cube instaliacijos – nėra tik dizaino produktai; jie veikia kaip patyriminės aplinkos, padedančios žmonėms reguliuoti pojūčius, nurimti ar įsitraukti.
Man svarbu, kad kūryba būtų ne tik estetiška, bet ir empatiška, biologiškai bei socialiai tvari.

Kūrimą skatina noras sujungti žmogaus patirtį su gamtiniais procesais. Aš tikiu, kad dizainas gali gydyti – tiek per medžiagą, tiek per pojūtį. Augindama kanapes, dirbdama su žeme, moliu ar mikroorganizmais, ieškau būdų, kaip sukurti aplinkas, kurios veiktų ne tik regos, bet ir klausos, uoslės, lytėjimo sistemas.
Mane įkvepia tiek ūkininkai, su kuriais bendradarbiauju atgaivindama vietines kanapių tradicijas, tiek neuroįvairūs žmonės, kurie parodo kitokį santykį su erdve ir juslumu. Kūryba tampa būdu megzti dialogą tarp prigimties, technologijos ir kūno.

Dažniausiai mano kūrybos objektai kyla iš kanapės – augalo, kuris yra ir archajiškas, ir ateities medžiaga. Jis simbolizuoja tvarumą, regeneraciją ir ryšį su žeme. Tokie projektai kaip Cannamama.eu verslo platforma ar Hempforma tiria šio augalo potencialą kaip kūrybinės ir socialinės transformacijos priemones.
Mane domina sensorinis dizainas, neuroįvairovė ir žmogaus emocinis ryšys su aplinka. Sensory Cube pavyzdžiu siekiu parodyti, kad erdvė gali būti ne tik architektūrinė, bet ir fiziologinė patirtis – tarsi kvėpuojantis organizmas, reaguojantis į žmogų.
Mano kūrybos motyvai visada yra gyvi: medžiaga, garsas, kvapas, šviesa, prisilietimas. Tai jutiminės jungtys, kurios suartina technologiją ir gamtą, meną ir mokslą, žmogų ir aplinką.

Akustinė panelė.

Kur studijavote ir kas buvo/yra jūsų pagrindiniai mokytojai? Koks jūsų santykis su dėstytojais ir kokia jų įtaka kūrybai?    

Savo kelią pradėjau Vilniaus dailės akademijoje, kur baigiau interjero dizaino bakalauro studijas. Mano baigiamasis darbas „Kanabetologika“ buvo pirmasis Lietuvoje sukurtas kanapinis interjeras – projektas, kuriame siekiau parodyti, kad tvari architektūrinė medžiaga gali turėti ne tik estetinę, bet ir terapinę vertę. Šis darbas tapo mano vėlesnių tyrimų pagrindu – nuo biokompozitų iki sensorinio akustinio dizaino.

Vėliau studijavau Islandijos menų universitete (Iceland University of the Arts, LHI), kur įgijau spekuliatyvaus dizaino magistrą. Ten gilinausi į kritinį požiūrį į technologijas, klimatą ir materialumą – kaip dizainas gali tapti diskusijos, o ne tik problemos sprendimo forma. Islandijoje patyriau stiprią bendruomenės ir gamtos sąveiką, kuri iki šiol veikia mano mąstymą apie tvarumą ir kūrybinį atsakomybės lauką.

Viltė Adomavičiūtė „Hemp pearl”, Lisabonos dizaino savaitė, 2025 m.

Grįžusi į Lietuvą baigiau antrąjį magistrą VDA Dizaino katedroje, kur tęsiu tarpdisciplininius tyrimus, jungiančius bioinovacijas ir sensorinį dizainą. Šiuo metu dirbu kaip jaunoji mokslo darbuotoja Kūrybiniame tarpdisciplininiame Naujojo Europos Bauhauzo tyrimų centre (VDA), kur tyrinėju, kaip dizainas gali prisidėti prie neuroįtraukių ir tvarių aplinkų iš biomedžiagų kūrimo.

Kalbant apie mokytojus, man svarbiausi buvo tie, kurie skatino mąstyti ne pagal disciplinas, o pagal reiškinius. Tai dėstytojai ir mentoriai, kurie leido klysti, eksperimentuoti ir matyti dizainą kaip gyvą procesą. Jų įtaka man – ne tiesioginė, bet sisteminė: jie išmokė, kad kūryba nėra atsakymas, o nuolatinis klausimas apie žmogų, medžiagą ir aplinką. Esu dėkinga R. Kilčiauskui, J. Brundzai, T. Pausz, J. Seemann, G. Pilkiui, I. Valentinienei, P. A. studija.

Viltė Adomavičiūtė„Hemptecture” gamyba Venecijos architektūros bienalei, „Archi tree tecture” Lietuvos pavilijonas, 2025 m.

Kokie jūsų kūrybiniai ateities planai? Didžiausia siekiamybė? 

Po Naujojo Europos Bauhauzo (NEB) prizo laimėjimo mano kūrybinė kryptis dar labiau sustiprėjo. Vilniaus dailės akademijos (VDA) NEB tyrimų centro rėmuose vystomas mano projektas „HempForma“ šiemet pateko tarp 22 finalininkų ir pelnė apdovanojimą A kategorijoje „Žiedinės pramonės ekosistemos kūrimas ir gyvenimo ciklo požiūrio skatinimas“ (Shaping a Circular Industrial Ecosystem and Supporting Life Cycle Thinking) konkurse New European Bauhaus Prize 2025. Šis įvertinimas ne tik sustiprino projekto tarptautinį matomumą, bet ir taps Europos Komisijos komunikacijos paketo dalimi, prisidedančia prie platesnio projekto žinomumo Europoje.

Toliau siekiu tęsti „HempForma“ vystymą, integruodama jį į platesnį sensorinio dizaino ir bioinovacijų lauką – kur dizainas tampa aplinkos ir žmogaus sveikatos sąsajos įrankiu. Kartu plėtosiu „Sensory Cube“ – tvarią, interaktyvią erdvę neuroįvairovei, jungiančią architektūrą, akustiką, šviesą ir biokompozitus.

Vienas iš mano artimiausių tikslų – toliau plėtoti  Cannamama.eu platformą, vystant naujus medicininius preparatus iš kanapių bei naudojant ūkio atliekas – stiebus – biokompozitų kūrimui. Siekiu, kad ši platforma taptų tvaraus dizaino, sveikatingumo ir žiedinės ekonomikos jungtimi.

Be kūrybinės ir tyriminės veiklos, toliau auginsiu pluoštines kanapes ir aktyviai dalyvausiu Lietuvos pluoštinių kanapių asociacijos (KAPVIA) veikloje, siekdama skatinti Lietuvos ūkininkus nebijoti auginti kanapių, stiprinti vietinę žaliavų grandinę ir kurti žiedinę, atsakingą pramonės ekosistemą.

Liksiu aktyvi Lietuvos dizaino forumo asociacijos narė, dalyvaudama dizaino parodose, konferencijose ir kūrybinėse rezidencijose, kuriose siekiu pristatyti tvaraus ir sensorinio dizaino idėjas tarptautiniame kontekste. Man svarbu ne tik dalintis savo patirtimi, bet ir megzti

naujus ryšius tarp dizainerių, mokslininkų bei kūrybinių industrijų atstovų, stiprinant Lietuvos dizaino matomumą Europoje.

Didžiausia siekiamybė – kurti gyvas, daugiasluoksnes sistemas, kuriose žmogus, medžiaga ir aplinka veiktų darniai. Tikiu, kad dizainas gali būti pokyčio katalizatorius – ne tik estetikos, bet ir socialinės, ekologinės bei jutiminės transformacijos priemonė.

„Kanabetologika” ekspozicija, „Titanikas” parodų salė, VDA 2022 m.

Ko palinkėtumėt, kokį patarimą duotumėt jaunajam menininkui?

Linkėčiau niekada neprarasti ryšio ir pagarbos gamtai – ji yra ne tik įkvėpimo šaltinis, bet ir mūsų kūrybos partnerė. Kiekvienas sprendimas, kurį priimame, turi pasekmių, todėl svarbu mąstyti globaliai ir socialiai atsakingai, matyti kūrybą kaip būdą kurti pokytį, o ne tik formą ar estetiką.

Tuo pačiu – nebijokite eksperimentuoti, svajoti ir klysti. Klydimas yra tyrimo dalis, o netobulumas – kūrybos variklis. Iš klaidų gimsta nauji keliai, naujos medžiagos, nauji santykiai su pasauliu.

Tad būkite smalsūs, įsižeminę ir drąsūs – nes tik taip galima kurti meną, kuris iš tiesų keičia ne tik erdves, bet ir žmonių mąstymą.

www.hempforma.com

www.kanabetologika.eu

www.cannamama.eu

P. A. studija, „Sensory cube” 2025 m.

Viltė Adomavičiūtė „Kanabetono prekystalis” „Sweet love cafe” Totorių g. 3, Vilnius