Iš Aleksanderio Libo albumo

Istorija ir šiandien randa būdų sugrįžti ir prabilti apie seniausiai išgyventus įvykius. Vienas toks liudijimas į Vilniaus miesto muziejų pateko fotografijų albumo pavidalu. Anuomet čia dirbęs istorikas POVILAS ANDRIUS STEPAVIČIUS sako, kad būtent šis šaltinis paskatino sužinoti ir garsaus žydų gydytojo Aleksanderio (Šmuelio) Libo istoriją.

Aleksanderis (Šmuelis) Libo buvo vilnietis, čia gimęs, augęs ir ilgą laiką dirbęs otorinolaringologu (LOR). Gydytojas gimė 1890 m. paskutinę rugpjūčio dieną koklių fabriko veikla besiverčiančioje šeimoje. Baigęs rusišką gimnaziją Vilniuje, A. Libo išvažiavo į Tartu universitetą, ten įgijo medicinos specialybę. Po studijų 1915 m. jis buvo mobilizuotas į Rusijos kariuomenę ir Pirmajame pasauliniame kare dalyvavo kaip karo medikas.

Po karo 1918 m. A. Libo sugrįžo į Vilnių ir čia pradėjo ilgametę gydytojo karjerą. Daugiau nei penkiolika metų jis dirbo ligonių kasų poliklinikoje dabartinėje Dominikonų gatvėje. Taip pat savanoriškai pagelbėdavo žydų ligoninėje.

A. Libo buvo aktyvus kultūros ir rašytojų organizacijų veiklos narys, puoselėjo jidiš kultūrą visame mieste. Gydytojo žmona Vera Gavronska-Libo, kilusi iš garsios gydytojo Cemacho Šabado šeimos, buvo žymi operos dainininkė, kurios balsas dažnai skambėdavo ir vilniečių radijo imtuvuose. Abu užaugino dvi dukras – Liubą ir Niną. Visa šeima išgyveno Holokaustą ir po karo pasitraukė į Lenkiją, o iš ten – į Izraelį.

Vilniaus perturbacijų liudininkas

A. Stepavičius primena, kad tuo metu, kai A. Libo sugrįžo į Vilnių po Pirmojo pasaulinio karo, miestas jau buvo Lenkijos dalis. Gydytojui teko liudyti kone visus Vilniaus etapus einant iš rankų į rankas: „1919–1921-ieji Vilniuje buvo labai įtempti ir kupini nelabai gražių įvykių. 1919-aisiais per Velykas lenkai Vilniuje surengė pogromą. Įvyko vadinamasis Velykų nakties pogromas, kurio metu buvo nužudyta per 60 Vilniaus žydų. Libo buvo įtrauktas į komisiją įvertinti Vilniaus žydų bendruomenės patirtą žalą. Jis turėjo apklausti liudininkus ir sužeistuosius.

1939 m. rudenį Vilnius tampa lietuvių miestu. Tačiau 1940-ųjų birželį Libo susiduria su sovietų, o 1941-aisiais – ir su nacių okupacija. Jis patyrė visas Vilniaus perturbacijas, vyravusias Vilniuje iki pat 1945-ųjų. Libo – tikrai daug matęs ir patyręs vietinis vilnietis.“

Nacių okupacija

Pasak P. A. Stepavičiaus, pirmąją nacių okupacijos dieną A. Libo pasitiko Vilniaus priemiestyje – Valakampiuose: „Vasarą dauguma vilniečių išvykdavo vasaroti už miesto. Taip padarė ir Libo su šeima. Ten ir susidūrė su vokiečių okupacija. Grįžęs į Vilnių tapo istorinių įvykių liudininku – tikėtina, kad vienas pirmųjų pamatė pirmą Vilniuje subombarduotą pastatą, stovėjusį Pylimo ir Klaipėdos gatvių susikirtime. Vedamas gydytojo pareigos, bėgo iš ten gelbėti sužeistųjų. Tai mini ir savo liudijimuose.“

Istorikas sako, kad A. Libo likimas iš pradžių nuvedė ne į getą, o gestapo rūsius: „Jis nebuvo iš karto nuvestas į getą. Buvo suimtas ir kalintas dėl visokių priežasčių. Pirmiausia dėl to, kad buvo žydas ir galbūt turėjo reikalų su sovietais. Mažiausiai mėnesį kalintas Libo buvo nuvestas tiesiai į Vilniaus getą. Savo liudijimuose atsimena, kad žmona pasibaisėjo, jog jis taip sulyso, apžėlė barzda. Ji iškepė jam bulvinių blynų, dėl jų nualintas organizmas labai sublogo.

Vilniaus gete Libo padėjo ten gyvenusiems žydams, juos gydė, globojo. Gyvenimas gete nebuvo vienalypis. Nors ir uždaryti baisiomis sąlygomis, žydai galėjo kažkiek judėti. Yra žinoma, kad Libo buvo vedamas dirbti į kailio fabriką. Susipažinęs su kitais žymiais vilniečiais, kartu pradėjo mąstyti apie galimybę pasislėpti.“

Iš Aleksanderio Libo albumo

Iš Aleksanderio Libo albumo

Iš Aleksanderio Libo albumo

Slėptuvė

A. Stepavičius pasakoja, kad nacių okupacijos metu A. Libo šeimą slapstė kunigas, istorikas Juozapas Stakauskas, benediktinių vienuolė Marija Mikulska ir mokytojas Vladas Žemaitis. Jaunėlę dukrą Niną Vilniuje globojo profesorė, Veros vokalo mokytoja ponia Dessau. Likusi trijulė iki 1944-ųjų liepos praleido slapstydamiesi benediktinių vienuolyne.

„Stakauskas tuo metu buvo Vilniaus miesto archyvo direktorius. Visas archyvas neišsiteko viename pastate, todėl oficialiai uždarytame benediktinių vienuolyne buvo papildomos patalpos, kuriose Stakauskas slėpė žydus. Libo su žmona ir dukra atsidūrė slėptuvėje, kurioje slėpėsi ne vienas ir ne du, o visai nemaža grupė žydų iš Vilniaus geto. Tarp jų žinomiausias – Samuelis Bakas su mama. Ten buvo ir Libo pažįstamų.

Gyvenimas slėptuvėje buvo sudėtingas – tyla, bendravimas tik naktimis, jokio ugnies kūrenimo, kad niekas nematytų iš kamino rūkstančių dūmų. Tik Stakauskas, Mikulska ir Žemaitis atnešdavo valgyti, išnešdavo pamazgas ir kitus likučius. Pats Libo atsimena, kad mirus vieno iš paslėptųjų mamai Žemaitis iškirto grindyse angą ir iškasė nedidelį kapą. Kurį laiką jie taip gyveno su palaidotu žmogumi. Libo taip pat pamena, kad žmonės gyveno apsupti popierių, istorinių dokumentų – vis tiek tai buvo archyvo patalpos.

1944 m. liepa juos pasitiko nuotykiais. Vokiečiams pasitraukus, žydai sugalvojo pasidaryti valgyti ir užkaisti krosnį. Libo atsimena, kad aplinkui pasigirdo šūksniai, žmonės kvietė ugniagesius manydami, kad dega archyvas. Vienas jų išėjo pasižiūrėti, kas vyksta lauke. Jis buvo visas purvinas, apžėlęs – visi tokio išsigando. Žmogus pasikalbėjo su ugniagesiu, ir šis jam patarė būti atsargiems. Taip žydai dar slėpėsi iki tol, kol į Vilnių įžengė sovietų kariuomenė. Tačiau „išlaisvintas“ Vilnius pasitiko taip pat nelabai draugiškai“, – pasakoja istorikas.

Išvykti

A. Stepavičius teigia, kad A. Libo neišvengė ir sovietų tardymo: „Jis buvo suimtas ir nuvestas į tą patį pastatą šalia Lukiškių aikštės. Ten buvo tardomas kaip žmogus, gyvenęs nacių laikais. Libo sakė, kad tai buvo viena paskutinių priežasčių apsispręsti išvažiuoti iš Vilniaus.

Šeima išvyko į Lodzę. Varšuva po karo buvo sunaikinta, todėl Lodzė tapo centru. Panašiu metu ten įsikūrė organizacija, vienijusi iš Baltijos šalių atvykusius išgyvenusius žydus. Šeštajame dešimtmetyje Libo dar sugrįžo į Vilnių, bet netrukus vėl išvyko į Lenkiją ir iš ten – į Izraelį. 1970-aisiais čia ir mirė.“

Iš Aleksanderio Libo albumo

Iš Aleksanderio Libo albumo

Iš Aleksanderio Libo albumo

Albumas

A. Libo paliko ne tik liudijimą, bet ir unikalų nuotraukų albumą. Šeštajame dešimtmetyje gydytojas sugrįžo fotografuoti gimtąjį miestą. „Į Vilnių Libo sugrįžo 1956-aisiais. Savo liudijime jis mini, kad grįžęs darė sau brangių Vilniaus vietų nuotraukas. Iš to liudijimo ir pasidaro aišku, kodėl tos fotografijos tokios, kokios yra.

Albume yra daugiau kaip 150 nuotraukų, tačiau ne visos darytos paties Libo. Tarp jų yra ir iškarpų, atvirukų, kitų nuotraukų, jam siųstų į užsienį. Libo darytas nuotraukas galima atpažinti – jos yra specifinio formato ir spalvos. Nuotraukos koreliuoja su jo liudijimu. Užfiksuotas ligonių kasos pastatas, Kalinausko gatvėje trečiu numeriu pažymėtas namas, kuriame gyveno. Nupaveiksluotas ir kiemelis Subačiaus gatvėje, kuriame, kaip pats Libo yra pasakojęs, galėjo žūti. Nufotografavo daug kitų Vilniaus vaizdų, svarbių ne tik prieškariniam, bet ir dabartiniam vilniečiui“, – tvirtina P. A. Stepavičius.

Gydytojas užfiksavo pokario Vilnių. Nuotraukose matyti, kad daug statybos darbų dar nebuvo įvykę, o šiandien kai kurios vietos jau negrįžtamai pasikeitusios: „Libo pavyko nauju kampu nufotografuoti stačiatikių Dievo Motinos Ėmimo į Dangų katedrą prie Užupio tilto. Anksčiau ją fotografavo ir kiti Vilniaus fotografai, tačiau tik Libo užfiksavo viršuje buvusią freską, kuri dabar yra uždažyta baltai. Greta stovintis namas po karo buvo nugriuvęs, todėl fotografas galėjo atkreipti dėmesį į tokią įdomią perspektyvą.

Galime matyti to meto Vilnių – automobiliai, mieste kabantys laikrodžiai, Vilniaus rotušė ir Vokiečių gatvėje prasidėjusios statybos. Užfiksuotos Olandų kapinės, Olandų žiedas, kur anuomet teritorija atrodė visai kitaip, Stalino skulptūra prie geležinkelio stoties. Libo nuotraukose Vilnius mums ir savas, ir svetimas.

Jis aplankė ir Panerius. Keista, kad albume nėra visame pasaulyje žinomos nuotraukos, kurioje pats Libo eina per sukastą žemę. Bet yra kitų. Matosi, kad jam buvo svarbu aplankyti šią vietą.“

Paklausus, kodėl ilgą laiką Vilniuje gydytojavęs žydas staiga susidomėjo fotografija, istorikas svarsto, kodėl apskritai žmonėms kyla noras fotografuoti: „Galima manyti, kad tuo metu fotografija sparčiai išplito ir tapo prieinama beveik visiems. Arba galime kelti klausimą, kodėl mes fotografuojame, kodėl svarbu kažkur sugrįžti ir užfiksuoti atminimą. Manau, Libo tą ir padarė. Jis norėjo išsinešti dalelę Vilniaus ir ją išsaugoti. Nors nesukūrė eilėraščio, dainos ar piešinio apie Vilnių, paliko keletą nuotraukų. Kažkuria prasme ir išsaugojo šeštojo dešimtmečio Vilniaus vaizdą.“

Už pagalbą rengiant pasakojimą dėkojame Vilniaus miesto muziejui.

Projektą iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė.