© „Vilniaus galerija“ / Audrius Klimas

Nuo pat Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų Vilnius žymėjo sankirtą tarp Rytų ir Vakarų. Tai liudija dar 1374 m. rusėniškoje miesto dalyje pastatyta Švč. Trejybės cerkvė, tapusi vieta, kur unitų bendruomenė po vienu stogu sujungė Rytų ir Vakarų tradicijas.

Pasak dailėtyrininkės dr. JOLITOS LIŠKEVIČIENĖS, bažnyčia visais laikais buvo labai svarbi Vilniaus miestui: „Ji praturtina ir praplečia mūsų pačių supratimą apie Vilniaus reikšmę tiek XVI a., tiek dabar.“

XIV a. pabaigoje netoli Aušros vartų pastatyta medinė Švč. Trejybės cerkvė labiau išsiplėtė, kai 1514 m. Konstantinas Ostrogiškis nusprendė įamžinti pergalę Oršos mūšyje šioje vietoje įkurdindamas mūrinę cerkvę. Po Brastos unijos bažnyčia atiteko graikų apeigų katalikams – unitams, sujungusiems Rytų ir Vakarų krikščionybės tradicijas.

XIX a. po unijos likvidavimo bažnyčia buvo pertvarkoma pagal rytietišką tradiciją. Dar skaudesnis likimas šventovę pasitiko Antrojo pasaulinio karo metais, kai bažnyčia buvo paversta statybinių medžiagų bandomąja laboratorija. Tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę maldos namai buvo grąžinti ukrainiečių bendruomenei.

J. Liškevičienė neabejoja, kad šiandien bažnyčia yra ukrainiečių vienybės simbolis: „Dabartinėje karo situacijoje šventovė tampa labai svarbiu jungiančiu elementu. Unitai savo prigimtimi yra vienybės siekis – jungia tautą, istoriją ir mūsų vilnietišką tradiciją. Šis Vilniaus taškas ir jo atgimimas yra vienas reikšmingiausių LDK diduomenės kažkada numatytų projektų.“

Tarp Rytų ir Vakarų

J. Liškevičienė atkreipia dėmesį į bažnyčioje koreliuojančius Rytų ir Vakarų liturginius ir sakralinės architektūros skirtumus: „XVI a. pradžioje bažnyčia atiteko unitams – graikų katalikams – kurie derina rytietišką liturgiją įjungdami vakarietiškus elementus. Ši bažnyčia įdomi tuo, kad joje visada galėjo melstis ir išpažįstantieji Vakarų krikščionybę, ir unitai. Net Švenčiausiasis Sakramentas ciboriume buvo laikomas ir katalikams, ir unitams.

Pats pastatas pagal architektūrinę formą iš išorės primena vakarietišką gotikinę bažnyčią – kontraforsai, dvišlaitis stogas. Tačiau yra ir cerkvės elementų – centre stovi keturi dideli pilioriai. Bet čia jie laiko ne kupolą, kaip būtų tipiška stačiatikių bažnyčiai, o skliautus. Bažnyčioje ryškėjo rytietiška tradicija paveikslus puošti aptaisais, todėl buvo daug sidabro, blizgių puošmenų. Taip pat buvo aštuoni altoriai, kuriuos jau galima matyti XVII a. pradžioje. Tarp jų yra ir du šoniniai altoriai. Stačiatikių cerkvėse šoninių altorių nebūdavo.“

Dievo Motina

Dailėtyrininkė sako, kad pats svarbiausias bažnyčios objektas – Švč. Mergelės Marijos Hodegetrijos paveikslas, kurį tekėdama už Aleksandro į Vilnių atsivežė Maskvos kunigaikštytė.

„Paveikslui visais laikais buvo skiriama daug dėmesio. Jis buvo kabinamas šiaurinėje pusėje prie pirmojo pilioriaus. Paveikslas buvo puoštas labai prabangiais sidabriniais, brangakmeniais dekoruotais aptaisais.

Šis paveikslas tapo miesto simboliu, todėl jam buvo reiškiama didžiulė pagarba. Tačiau ikona kėlė didžiules aistras tarp stačiatikių ir unitų. Paskelbus uniją, bandant sujungti stačiatikišką ir Vakarų Europos tradiciją, ši Dievo Motina tapo vienu iš nesantaikos aspektų. Anksčiau cerkvė priklausė stačiatikiams, todėl jie norėjo atsiimti šią šventovę ir visomis išgalėmis priešinosi būtent tokios bažnyčios atsiradimui. Visgi bažnyčia karaliaus įsakymu buvo perduota unitams. Dėl to vyko didžiuliai konfliktai tarp stačiatikių ir unitų“, – apie ikonos reikšmę pasakoja J. Liškevičienė.

Šv. Juozapatas Kuncevičius

Kai XVII a. pradžioje buvo įkurtas Bazilijonų ordinas, pradėti statyti vienuolių pastatai, bažnyčia įgavo aiškią teritoriją. Šioje miesto dalyje įsikūrė intelektinis centras – bazilijonai turėjo bene septynias spaustuves. Vienuolija stipriai dominavo tuometiniame Vilniaus peizaže.

J. Liškevičienė akcentuoja, kad būtent šiame kontekste atsirado ir iš Polocko atvykusio vienuolio Juozapato Kuncevičiaus figūra. Paskirtas Polocko vyskupu jis keliavo kviesti ortodoksus tapti graikų apeigų katalikais, tačiau 1623 m. įtūžusios minios buvo nukankintas ir tapo pirmuoju kankiniu.

„1643 m. Juozapatas Kuncevičius paskelbtas pirmuoju palaimintuoju, ir jau XVII a. viduryje šioje bažnyčioje jam pastatomas altorius šalia Dievo Motinos. Jis tampa labai svarbus vienuolijos dvasiniam gyvenimui“, – teigia dailėtyrininkė.

Janas Bułhakas, Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčia ir bazilijonų vienuolynas 1913–1915 m. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos eksponatas. Limis.lt nuotr.

Šv. Juozapatas Kuncevičius. Vilniaus Švč. Trejybės graikų apeigų katalikų bažnyčia. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Elegantiškas barokas ir vilnietiškas klasicizmas

Didžiausias rekonstrukcijas bažnyčia patyrė XVII a. po didelių gaisrų. „Kaip ir daugelio Vilniaus bažnyčių rekonstrukcijai, taip ir šiai rekonstruoti ir renovuoti buvo pasamdytas Jonas Kristupas Glaubicas. Jis pavertė šį ansamblį vienu įspūdingiausių, pastatė gilius iliuzinius įėjimo vartus, simbolizuojančius brandųjį Vilniaus baroką. Pro juos įžengiame į asketišką erdvę, kurios centre – rūstaus gotikinio tūrio bažnyčia. Glaubicas subarokino viduje esančius keturis bokštelius, suteikdamas bažnyčiai barokiškai elegantišką tūrį“, – sako J. Liškevičienė.

Nors K. Glaubico indėlis bažnyčioje yra matomas ir svarbus, visgi esminiai tūrio pertvarkymai įvyko XVIII a. pabaigoje. Pasak dailėtyrininkės, būtent tada bažnyčia įgijo interjere matomą klasicizmo formą: „Dabar manoma, kad išlikę klasicistiniai sienų tapybos fragmentai su apvadais yra kadaise ištapytos šešios scenos. Spėjama, kad galėjo būti du dailininkai. Vienas jų – Pranciškus Smuglevičius. Be freskų, jis taip pat nutapė ir šešis altorinius paveikslus. Atnaujinti ir kiti elementai, pavyzdžiui, dorėniškai ištapytos kolonos. XVIII a. pabaigoje bažnyčia įgijo gražaus vilnietiško klasicizmo interjerą.“

J. Liškevičienė atkreipia dėmesį, kad restauruojant būtent šio laikotarpio dalis būtų vertingiausia.

Miesto bendruomenės svarba

XVII a. bažnyčia tapo Vilniaus rusėniško elito dalimi, pradėjo augti rėmėjų dėka, todėl ir šiandien čia galima rasti autentiškų palaidojimų, antkapinių paminklų, net koplyčių.

„Bažnyčioje laidojosi burmistrai, vaitai, šventovės vadovai. Unikalus maldos namuose išlikęs objektas – Vilniaus burmistro ir jo sūnaus antkapinis paminklas, datuojamas dar XVI a. pabaiga. Nors per laiką palaidojimai turėjo išniekinimo požymių, jų struktūra ir tvarka išsaugota autentiška.

Išliko ir kitų antkapinių paminklų fragmentų, kurie liudija apie bažnyčios svarbą miesto bendruomenės gyvenime. Net batsiuviai turėjo savo altorių ir jį prižiūrėjo. XVII a. iškilo Vilniaus vaivados Jonušo Skumino-Tiškevičiaus funduota Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai koplyčia“, – pasakoja dailėtyrininkė.

Projektą iš dalies finansuoja Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.