Litografijos piešimo procesas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
„Menininko anketa“ – išskirtinė „Vilniaus galerijos“ portalo rubrika. Jos pašnekovai turi galimybę iš daugiau nei dvidešimties paruoštų klausimų išsirinkti juos labiausiai dominančius. Šįkart į klausimus atsako grafikė Jolanta Mikulskytė.
Kaip apibūdintumėte savo kūrybą? Kas paskatina jus kurti? Kas ir kodėl tampa jūsų kūrybos objektu, tema, motyvais?
Mano kūryba – tai pabandymai sluoksnis po sluoksnio prakalbinti Vilniaus dailės akademijos Grafikos laboratorijoje esančius litografinius akmenis. Litografija (lito- + gr. graphō – rašau) – plokščiaspaudės grafikos technika. Jos pagrindas yra litografinis akmuo (klintis/ limestone). Spausdinami elementai piešiami akmens paviršiuje riebiu pieštuku, kreidelėmis, litografiniu tušu, tuomet ėsdinama gum arabic‘u bei skirtingo stiprumo gum‘o ir rūgšties mišiniu. Dabartinė litografija jungia skirtingas medijas, platesnes raiškas: sausa litografija (algraphy), ofsetinė litografija, fotolitografija, įvairūs deriniai: poliesterinė litografija + akmuo, aliuminio plokštės litografija ir t.t. Itin plati raiška: piešinys, tušo paliejimai, spalvingumas, fotografija, montažai, skirtingas grūdėtumus ir t.t. Tad kūrybiniuose procesuose pasitelkiu, vystau litografijos raiškas. Litografija, kaip piešinio metodas, tam tinka: porėtas kalkakmenis – organiška gamtos medija, priimanti riebalinį piešinį ir, žinoma, vanduo – be vandens litografija nevyksta. Litografija – lėtas procesas, konceptualiai tinkama raiška šiam laikui, akimirkos sustabdymui, išlikimui, meditacijai.
Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Kelis pastaruosius metus (gerus 7 metus…) tyrinėju, domiuosi, kuriu ir meninį tyrimą glaudžiai sieju su povandenine būsena – nardymu, slėginiais pakitimais, gyvūnija, biologija, artefaktais. Tyrinėju, kaip kinta žmogaus savivoka, pasaulėjauta ir visa būtis, veikiant vandens stichijai. Projekto pavadinimas „Vis drumstas vanduo“ lyg ir replika į globalius pakitimus, pavojingas būsenas, bet labiau akcentuoju „vandenį“, kaip žmogaus po vandeniu tyrinėjimo atvejį, pakitimus: tiek fizinius, tiek psichologinius išbandymus ir atradimus.
Projektą dedikuoju stambiesiems vandens gyvūnams ir medžiams kaip povandeniniams objektams, natūralioms skulptūroms ir tyrinėjimo įrankiams; medžiams kaip orientyrams – tai savitas povandeninis grafinis žemėlapiavimas (orientavimasis), pagrįstas po vandeniu randamais objektais. Kuriamą projektą sudaro estampinės grafikos kūriniai: akmens litografijos, fotopolimerai, ofsetinės litografijos.
Vizualizuoju ir fizinius pokyčius (klausa, nematomumo zona, sulėtėjimas, temperatūros kaita, slėgio pokyčiai, vertigo ir t.t.). Šias būsenas vizualizuoju, bet nesilaikau iliustratyvumo ar dokumentacijos idėjos, noriu pasidalinti skirtingomis povandeninėmis jausenomis, susieti savo povandeninius potyrius su kūryba. Dalis pamąstymų, potyrių perkeliami į piešinius, tiksliau litografijas. Šiek tiek dokumento, bet daugiau – būsenos ir atsiminimo. Litografija, kaip piešinio metodas, tam tinka – porėtas kalkakmenis – organiška gamtos media, priimanti riebalinį piešinį ir vandenį. Litografijos – dalis parodoje eksponuojamų kūrinių yra sukurti Zalcburge, Austrijoje, „Grafische Werkstatt im Traklhaus“ studijoje (2019 m. sausis, Erasmus+), kiti – Vilniuje (VDA).
Vienas iš „Kašalotų”, akmens litografija. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
17 kašalotų (2016 m. litografijų serija), 29 kašalotai (2019 m. projekto pradžia): visi pilni plastiko, automobilio detalių. Vandenyje nuskęsta ne tik miškai, bet ir 80 % žmonijos sugeneruotų plastiko šiukšlių. Tad tarp mano verdenių, kanjonų, kelmų ir medžių įsitaiso ir miniatiūriniai (savam dydžiui) kašalotai. Kodėl? Nes tik tiek galiu.
Povandeniniai medžiai – orientyrai po vandeniu („medis guli po dešine, 24 m” ir pan.), o dažnai ir lankomi kaip objektai. Didžioji dalis – užsikonservavę gėlam šaltam vandenyje, šiuo metu gali tapti ir simboliu, ženklu degantiems neaprėpiamiems plotams, besaikiams kirtimams ir „rekonstrukcijoms“.
Medžiai, kurie audros ir nuošliaužos metu tapo povandeniniais miškais, kelmais, nuolaužomis, objektais ir orientyrais. Paminklais. Projekto/parodos dalyvis – medis (tiksliau, gal medžio citata), atkeliavo iš Asvejos ežero: juodalksnis, greičiausiai lūžęs ir skendęs per audrą prieš daug metų. Nebylus, tamsus simbolis. Gali būti, jog po parodos keliaus į kitą ežerą.
Grafikos projektus kuriu ne tik litografijos raiška, pagal poreikį pasitelkiu ir fotopolimero, kartais giliaspaudes technologijas, tarpsritines raiškas: video, objektus, garsą.
Estampų serija pavadinimu „Už paviršiaus“ – lyg ir replika į globalius pakitimus, karo situaciją, bet svarbiausias akcentas lieka už (vandens) paviršiaus – po vandeniu stebėjimo/ tyrinėjimo situacija, pakitimai, išbandymai ir atradimai. Atrodo, nebeliko drungnos būsenos, tik šalta arba karšta, juoda arba balta. Povandeniniai vaizdiniai, vaizdų žemėlapiavimas, o gal būsenų geografija. Kolekcionuoti visą pandeminį laikotarpį, kaip metodas išlikti, o dabar – pasislėpti ir vėl išlikti. Didelio formato akmens litografijos kuriamos nuo 2022 m. kovo iki šiol, permąstant, papildant pasakojimą naujais sluoksniais ar „Baigtiniais“ (2025) atspaudais (paskutinysis sunykusio, sudilusio, skilusio akmens spaudas). Didelio formato atspaudai – juodai balti ar pilno spalvingumo – dabar dar viskas kitaip, tad ir kūryboje pasirenkamas aštresnis koloritas, tarsi atminties nuotrupos iš šio tokio keisto, neužtikrinto laikmečio. Kūryba, menas gali atspindėti įvykius ir reiškinius, tapti tam tikru būdu kalbėti, prisidėti, o gal ir išlikti.
Ar dažnai lankotės teatre? Galbūt, turite labiausiai patikusių spektaklių, teatro režisierių? Koks jūsų/jūsų kūrybos santykis su teatru, teatro scenografija?
Kinas, teatras, ypač festivaliai – įtraukiantys, daug minčių generuojantys, itin laukiami kultūriniai vyksmai: ar tai tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“, ar „Kino pavasaris“, o gal „Naujasis Baltijos šokis“. Net mano bakalauro baigiamasis darbas susijęs su teatru: darbą kūriau Antonin Artaud „Teatras ir jo antrininkas“ tema (dailininko knyga, vadovas prof. Alfonsas Žvilius).
Kai dukros buvo mažos, su užsidegimu lankydavomės „Stalo teatro“ spektakliuose. Tai nuostabūs pasakojimai, kuriami naudojant paprastus daiktus, paliekant erdvės ir oro fantazijos veiksmui. Esu dėkinga Saulei Degutytei už šiuos kūrinius, kuriuos pamatėme kartu su dukromis. Verta paminėti ir tuo metu lankytus jauniausiems žiūrovams skirtus spektaklius, kurie tampriai susieti ir su iliustracija: „Kaulinis Senis ant geležinio kalno“, „Gaidelis pinigautojas“.
„Inferno“ – pirmasis mano pamatytas režisieriaus Romeo Castellucci spektaklis. Intensyvus ir galingo juslinio poveikio kūrinys. Antrasis – „Dievo sūnaus veido koncepcija“. Tai pasakojimas apie sūnų, slaugantį seną, silpną tėvą. Tuometiniam tarptautiniam teatro festivaliui „Sirenos“ teko sudėlioti vizualus (reklamas). Tuo laiku spektaklis (ir režisierius) dėl vizualios dalies sulaukė aršaus puolimo. Niekada tokio stipraus emocinio krūvio neteko patirti taip, kaip tą kartą, braunantis per įsiutusią bendruomenę, kurie, net nematę kūrinio, buvo įsitikinę jo prastumu ir nekrikščioniškumu…
Litografija „Kanjonai”. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
„Kanjonų” litografijos detalė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Kamilės Gudmonaitės taksofono opera „Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, ir dabar jau per vėlu“. Jautrus ir subtilus kūrinys, vizualiai patrauklus.
„Lokis“ (režisierius Łukasz Twarkowski) – efektai, garsas, šviesos, vaizdo projekcijos, po sceną važinėjantys kaktusai, muzika ir trys skirtingos istorijos, suraizgytos į vieną tankų gniutulą. „Katarinos ir fašistų žudymo grožis“ (rež. Tiago Rodrigues) – itin taiklus portugalų spektaklis, atliepiantis ir šių dienų Lietuvos politinę ir kultūrinę situaciją. Visi mes esame Katarinos ir Lietuvoje.
„Sasha Waltz & Guest Körpe“ teko pamatyti Vilniuje. Vizualus, jautrus šiuolaikinio šokio spektaklis. Vokiečių choreografė Sasha Waltz – tikra pasaulinė šokio įžymybė, savo talentu jau dabar yra lyginama su legendine Pina Bausch. Jos sukurtas spektaklis „Körper“ jau įėjo į šokio istoriją ir iki šios dienos yra populiariausias ir daugiausiai pasaulio scenų apkeliavęs trupės „Sasha Waltz & Guests“ kūrinys. Man pačiai įdomu tai, jog prieš keliolika metų besilankant Berlyne akį patraukė minimalistiniai tipografiškai stiprūs plakatai – tai buvo „Sasha Waltz & Guest Exodus“ ir (o!) būtent mano kelionės metu vyko spektaklio pasaulinė premjera. Bilietą pavyko įsigyti ir taip neplanuotai teko patirti vieną iš įsimintiniausių kūrinių.
Ar galėtumėte išvardinti 3-5 (arba daugiau) labiausiai patikusius filmus? Ar turite mėgstamų kino režisierių? Koks jūsų / jūsų kūrybos santykis su kinu, dramaturgija, video menu?
Patinka David Lynch kūryba. Ne tik kinas, bet ir vizualieji menai, ypač – litografijos. „Idem Paris“ studijos dokumentinis filmukas, susuktas paties D. Lynch. Labai džiaugiuosi, jog susiklostė galimybė net du kartus pamatyti D. Lynch retrospektyvinę parodą „Silence and Dynamism“, paskutinį kartą Torunėje, Lenkijoje.
Leos Carax „Pont Neuf meilužiai“ (Les Amants du Pont-Neuf) – pilnas gyvasties ir vakarykštės dienos/šiandienos filmas – trisdešimto Kino pavasario specialusis seansas.
Larson fon Trier „Melancholija“ ir „Dogvilis“ – abu skirtingi, bet itin įsimintini.
Detalė iš parodos „Už paviršiaus” VGMC. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Kokie jūsų kūrybiniai ateities planai?
Šiuo metu tęsiu ir auginu naują seriją, pradėtą grafikos simpoziume „Art Colony Cered“ (Vengrija), litografijos ir mišrios technikos ciklą „Only You can thing for Yourself“.
Esu Akademijos žmogus, džiaugiuosi Akademijos augimu, pokyčiais, veiklomis ir visomis išgalėmis prisidedu prie bendro vyksmo. Kiek galiu, tiek investuoju laiko ir energijos į Grafikos katedros bendras veiklas, daug metų skiriu savo laiko besirengiančių studijuoti Grafikos katedroje konsultavimui, nuo 2021 m. esu VDA Senato narė (pirmininko pavaduotoja), Studijų komiteto narė, VDA darbo tarybos narė.
Svarbus pokytis, įvykęs tiek dėstymo karjeroje, tiek Grafikos studijų procesuose – nuo 2015 m. perėmiau studijų krypties dalyko „Estampas. Litografija“ dėstymą, visomis išgalėmis stengiuosi puoselėti ir įkvėpti estampo energijos studijų procesuose. Mano dideliam džiaugsmui ši estampo sritis išgyvena, nepabijosiu – tam tikrą renesansą – iš tokios mistifikuotos, dirbtinai apsunkintos ir atgrasymo kalbomis apipintos technikos – šiuo metu itin skleidžiasi kaip raiška jaunosios kartos studentų kuriamuose grafikos projektuose.
Litografijai paskyriau ir iki šiol skiriu itin daug energijos, laiko, kūrybiškumo, įžvelgiu litografijos, kaip raiškos, atgimimą, augimą, savotišką renesansą: studentai, absolventai laimi svarbiuose konkursuose, aktyviai vyksta į Erasmus praktikas, susietas su litografijos menu, rengia parodas, dalyvauja tarptautiniuose projektuose, simpoziumuose.
Ir toliau, iki pergalės bursiu VDA bendruomenę veikti VDA meno paramos mugėse, – pilietiškumas ir meno generuojama parama yra be galo svarbios šiuo sudėtingu agresoriaus veikimo laikotarpiu. Vykstant karui Ukrainoje suvokiame, kad Ukrainos kariai, atremdami rusijos invaziją Ukrainos teritorijoje, gina ir mūsų, Lietuvos nepriklausomybę.
Na, ir, žinoma, puoselėsiu VDA Grafikos katedros Estampų kalendoriaus kūrimą (nuo 2023), telkiant prisidėti tiek studentus, tiek dėstytojus.
Menininkės Facebook paskyra – Jolanta Mikulskytė
Menininkės Instagram paskyra – Jolanta Mikulskytė
