Valerijus Buklajevas, Kauno sentikių cerkvė, Šv. Mikalojaus atlaidai. Jonavos rajono savivaldybės kultūros centro krašto muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotr.

Griežtas sentikių persekiojimas Rusijos imperijoje lėmė masinį jų judėjimą svetur. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pakantumas kitataučiams ir skirtingų religijų išpažinėjams sudarė palankias sąlygas sentikiams įsikurti ir Lietuvoje. Ilgainiui viena didžiausių ir svarbiausių sentikių parapijų susibūrė Kaune.

Ilgai neturėję organizuotos maldos namų vietos, leidimą cerkvės statybai Kauno sentikiai gavo 1862 metais. Sukilimo metu caro valdžia darė nuolaidų, tikėdamiesi prisivilioti sentikius, todėl Kauno, Vilniaus gubernijose sparčiai kilo jų cerkvių kupolai. Tačiau sukilimui pasibaigus cerkvės buvo uždaromos, net naikinamos.

Tik 1905-aisiais Rusijos imperijoje sentikiai pirmą kartą gavo religinę laisvę, nors ir dalinę. 1906 metų gegužės 22-ąją Kauno sentikių cerkvė buvo pašventinta ir veikė iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios. Pasak Vilniaus universiteto profesoriaus, istoriko docento dr. GRIGORIJAUS POTAŠENKOS, ketveri karo metai buvo vienintelis laikotarpis per ne visą šimtmetį, kai Kauno Šv. Nikolajaus Stebukladario sentikių cerkvė buvo nutraukusi veiklą. 1919-ųjų rudenį bendruomenė grįžo į maldos namus – ir šiandien čia puoselėjama sentikių bepopininkų tradicija.

Ypatingas cerkvės vaidmuo ir sentikių kankiniai

Nepriklausomoje Lietuvoje pirmą kartą sentikybės istorijoje buvo oficialiai pripažinta sentikių religinė organizacija. G. Potašenka teigia, kad tarpukariu Kauno sentikiai perėmė ypatingą statusą, o pati cerkvė tapo itin svarbiu dvasiniu centru: „Kaunas kaip sostinė tapo didžiausia, svarbiausia sentikių parapija. Kauno sentikių cerkvėje vyko devyni suvažiavimai – soborai, kurių metu buvo išrinkta Sentikių centro taryba, įsteigta Dvasinė komisija. Taip pat veikė bendruomenės mokykla. Lietuvos sentikiams ši cerkvė tapo dvasiniu, kultūriniu, švietimo centru. Vyko įspūdingas sentikių religinis, kultūrinis pakilimas.“

Istorikas sako, kad sovietams okupavus Lietuvą ir sentikiai neišvengė represijų, persekiojimo, kalinimų bei žudymų: „XX amžiuje Kaunas buvo labai svarbus dvasinis centras.

Čia išaugo sentikių autoritetai, lyderiai. 1940-aisiais jie buvo tremiami, daugelis nužudyti. Galima sakyti, kad tai yra sentikių kankiniai. Su Kauno bendruomene tai labai susiję.“

Nepaisant stiprių sukrėtimų ir praradimų, sovietmečiu parapijų tinklas nenutrūko. „Baltijos šalys ir Lenkija tapo pavyzdiniu regionu, kuriame buvo matomas pakilimas – net ir skaudžiai nukentėjus parapijų tinklui, žmonių tikėjimas išliko. Lietuvos sentikių Aukščiausioji taryba dvasiškai globojo apie 200–300 parapijų visoje Sovietų Sąjungoje. Kaunas virto neformaliu, pusiau legaliu dvasiniu centru sentikių bepopininkų pakraipai. Sovietų valdžia norėjo apriboti ne tik Lietuvos sentikių Aukščiausiosios tarybos veiklą, bet sentikiams tai buvo nepriimtina, jie globojo ir Baltijos šalių sentikius, ir plačiau – Baltarusijos, Rusijos, Ukrainos. Tai svarbus dvasinis centras Sovietų Sąjungos vakarinėje dalyje.

Nors Vilnius ilgainiui perėmė pagrindinį dvasinio centro vaidmenį, Kaunas liko antra ir didžiausia parapija, savo reikšme ir istorija kur kas svarbesnė ir stipresnė“, – sako G. Potašenka.

Kelių architektūrinių stilių dermė

Šiandien Lietuvoje yra apie penkiasdešimt sentikių cerkvių, dauguma jų – medinės. Kauno sentikių cerkvė yra viena iš dvylikos mūrinių Lietuvoje. G. Potašenka taip pat atkreipia dėmesį į netradicinę cerkvės pastato architektūrą, kurią sukuria net keli stiliai: „Vilniuje matome neoklasicizmą, derantį su rusišku stiliumi, o Kaune susitinka istorizmas su plytų stiliumi, kuriuos papildo ir rusiškojo stiliaus elementai. Svogūno formos kupolai, reljefiniai papuošimai, kokošnikus (senovinius rusų moterų galvos apdangalus) primenančių formų eilės sukuria ypatumą ir dera su pagrindiniu stiliumi.“

Nedidelę stačiakampio formos cerkvę G. Potašenka vadina laivo tipo. Tokį įspūdį sukuria į pagrindinę erdvę įkomponuota varpinė: „Ji iškilusi vakarinėje dalyje. Šiuo atveju tai ne greta statomas ir ne pristatytas pastatas, o integruota cerkvės pastato dalis. Įdomu, kad varpinės kupolas tarsi subliūškęs. Tuo metu Kaunas buvo miestas tvirtovė – karinio tipo miestas prie pasienio. Todėl pastatų aukštį reguliavo valdžia. Galbūt dėl to meto ribojimų kupolo forma kiek prispausta“, – svarsto istorikas.

1906-ieji

Kauno sentikių cerkvės architektūroje daug simbolikos. Išskirtinę reikšmę turi ne tik jos interjeras, bet ir fasade įkomponuoti dekoro elementai. Vienas jų – rytinėje sienoje įmūryti cerkvės pastatymo metai. „Šie metai sentikiams labai svarbūs, nes simbolizuoja ne tik cerkvės statybos metus, bet ir po šimto (o pačioje Rusijos imperijos gilumoje ir po 250 metų) gautą religinę laisvę. Pati cerkvė sentikiams yra savotiškas laisvės simbolis“, – cerkvės reikšmę pabrėžia G. Potašenka.

Malda prieš užeinant ir ikonų gausa

Istorikas sako, kad Kauno sentikių cerkvės architektūroje atsispindi sentikių bepopininkų religinė idėja: „Jie neturi tripakopės hierarchijos ir visų sakramentų. Todėl nėra presbiterijos. Vakarinėje pusėje esantys du įėjimai veda į priešbažnytį. Jis atlieka ne tik pereinamojo kambario, bet ir maldos vietos funkciją. Jau čia žmones pasitinka ikonos – jau čia tikintieji sveikinasi su šventaisiais ir prasideda malda. Priešbažnytyje gali melstis į pamaldas pavėlavę arba bažnytines bausmes atliekantys sentikiai.“

Pagrindinėje maldų salėje svarbiausia vieta – rytinėje dalyje stovinti pakyla, vadinama solėja, ir ikonostasas. Ikonostaso viduryje stovi kryžius ir Evangelija. Solėjos šonuose iš abiejų pusių per pamaldas gieda chorai. Tai yra sentikių bepopininkų maldos centras. Unikalu, kad šiaurinėje ir pietinėje cerkvės dalyse yra dar du maži ikonostasai – abiejose pusėse dar po penkiolika ikonų.

„Ikonostasas primena žmonėms tiek krikščionybės istoriją nuo Adomo iki Kristaus ir jo žinios, tiek kiekvienos šventės reikšmę. Jis padeda bendruomenei melstis kartu, tikima, kad šventieji taip pat dalyvauja pamaldose. Mažieji ikonostasai tartum dar labiau sustiprina maldą. Taigi, ikonos – ne tik puošmena, bet ir meldimosi objektas“, – paaiškina G. Potašenka.

Santūrumas ir autentika

Kauno sentikių cerkvėje nepamatysime gausios puošybos auksu ar daug kitų dekoro elementų. Pagrindiniai puošybos elementai – ikonos ir panikadilas, nuleidžiamas per pamaldas žvakutėms degti, simbolizuojantis šventųjų buvimą kartu. G. Potašenka primena apie senosiose nuotraukose matomą lubų tapybą: „Sferinės lubos buvo ištapytos žvaigždėmis. Tai turėjo simbolizuoti dangų. Cerkvė atvaizdavo pasaulį, kuriam meldžiamasi, kurio siekiama. XX amžiaus 4-ajame dešimtmetyje cerkvės dekoras buvo daugiau art nouveau stiliaus. Šiandien jis perdažytas ir atrodo, kad nutolta nuo tarpukariu vyravusios autentikos.“

Nepaisant pakitusio vidaus dekoro, Kauno sentikių cerkvėje išliko nemažai autentikos. Istorikas pabrėžia, kad cerkvės pastato struktūra ir formos išliko nepakitusios nuo pat 1906-ųjų. Net spalvą pakeitę kupolai iš esmės nepakeitė autentikos – išliko senoji jų forma, tik vietoj geltonų šiandien Žaliakalnio panorama dabinasi auksiniais sentikių cerkvės kupolais.

Ikonų autoriai

G. Potašenka pabrėžia, kad ilgainiui cerkvėje buvo ir daugiau pokyčių, lėmusių ne tik atnaujinimą, bet ir papuošimą autoriniais darbais: „Per gaisrą sudegė dalis ikonų, dalis buvo išgelbėta, restauruota, pertapyta, tačiau atsirado ir naujų. Ši naujovė papildė ir praturtino ikonostasą. Naujų ikonų tapytojas – gerai žinomas Lietuvos sentikių ikonų tapytojas, bene vienas svarbiausių ikonų tapytojų visoje Vidurio Rytų Europoje vilnietis Georgijus Jakovlevas. Jis nutapė penkiolika ikonų, daugelis jo darbų yra mažuosiuose ikonostasuose. Taigi, Kaunas pasipuošė gero meistro darbais.

Likęs ikonostasas išliko autentiškas. Jis yra rinktinis, daugumos ikonų autoriai nežinomi. Tačiau šiandien mūsų tyrimai leidžia spėti, kad centre esančio dviejų metrų aukščio Deisis, greičiausiai nutapyto cerkvę šventinant 1906-aisiais, autorius galėtų būti iš Estijos kilęs meistras Nikolajus Gluchovas – kito garsaus estų sentikių ikonų tapytojo Gavrilo Frolovo, tapiusio skirtingoms Lietuvos ir Latvijos cerkvėms, mokinys. Didelė tikimybė, kad kauniečiai jį pasikvietė. Yra tokia hipotezė ir jeigu ji pasitvirtina, tai graži dovana Kauno sentikių cerkvės šimtmečiui.“

Projektą iš dalies finansuoja Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.