Performansas „Prošvaistė“, Kultūros naktis.
Nuotr. Saulius Žiūra

„Menininko anketa“ – išskirtinė „Vilniaus galerijos“ portalo rubrika. Jos pašnekovai turi galimybę iš daugiau nei dvidešimties paruoštų klausimų išsirinkti juos labiausiai dominančius. Šįkart į klausimus atsako tarpdiscinplininio meno kūrėja Kotryna Žilinskaitė.

Kaip apibūdintumėte savo kūrybą? Kas paskatina jus kurti? Kas ir kodėl tampa jūsų kūrybos objektu, tema, motyvais? 

Kūryba man yra jautrus veidrodis, kuriame atsispindi ne tik pasaulis aplink, bet ir visas vidinis judėjimas: tai, kas dažnai pasilieka be žodžių, tarsi pasąmonės kalba, nepaklūstanti įprastoms sąvokoms, todėl prabylanti metaforomis, kūno impulsais, virpesiais, kurie dar tik ieško savo formos. Mene pasąmonė atranda saugią erdvę iškilti – tai, kas trapu, bet nepaprastai galinga, pagaliau gali būti pastebėta, įgalinta ir išgirsta. Kūryba man yra klausymasis, santykis, kuriame pirmenybė teikiama jautrumui.

Šokio video „Sferos“.
Nuotr. Arnaud Schockmel

Kūrybos temos kinta kartu su naujais gyvenimo etapais. Po pirmųjų studijų mane labiausiai traukė laisvės, netikėtumo ir absurdo temos. Vėliau pradėjau tyrinėti kūno, balso ir judesio ryšį, somatinius niuansus, kūnišką atmintį. Galiausiai, tarsi grįždama prie ištakų, aš pradėjau matyti žmogų, kaip gamtos atspindį. Dauguma tai patyrė vaikystėje, kuomet balose ieškojo dangaus, smėlyje – paslaptingų olų. Pasaulį jautėme laisvą ir gyvą. Taip atsiranda intuityvus ryšys su aplinka. Tik kažkas nustojo manyje kalbėti, ir šią laisvę suvaržė lėtinis skausmas, kūnas, kuris tapo teritorija su užtvaromis ir įgriuvomis. Šis sustingimas buvo dramatiškas, bet auginantis. Jis griovė tai, ką pažinojau ir vertė iš naujo tyrinėti savo vidų. Tuomet pažinimas nuo išorės persikėlė į vidų, kur vėl atrandu upes ar ugnį, kuri mane suryja, o to aš išsigąstu. Ko neprisijaukinu, tampa svetima. O svetimybė viduje ima grasinti visam mano žemėlapiui, jame pradedu klaidžioti. Būsenos, kurios neharmoningos, naikina mus taip pat, kaip ir gamtą. Sustojusi upė virsta pelke, neišsiveržusi ugnis tampa pelenais, užslopinta banga – vidiniu potvyniu be išsiliejimo. Taip nyksta ir žmogus, kai emocijos užgniaužiamos, o skausmas tampa rutina. Vidinis kraštovaizdis tampa atšiauresnis.

Į kūrybą žvelgiu kaip į įrankį, padedantį pažinti vidinį pasaulį, leisti jam judėti ir priimti audras, kaip natūralų gyvenimo ciklą. Kurti man reiškia mylėti viską: harmoniją ir chaosą, tylą ir perteklių, mokytis iš jų ir dalintis. O dar didesnis iššūkis justi kiekvieno žmogaus platybes, jas pamatyti, išgirsti ir puoselėti.

Šokio video „Crossing“. Nuotr. Fred Chemama

Kokie kūrėjai darė arba iki šiol daro tau įtaką? Kurių menininkų darbai, filosofija artimiausia tavo idėjoms?

Sakyčiau, paradoksalus klausimas tarp meninio rezultato siekio ir harmoningo santykio su viskuo, kas iš to lieka ir kuria nuolatinę trintį. Jau vaikystėje laiką leidau teatre, o tuo metu tėtis susidomi tai chi kovos menu. Stebėjau, kaip jis ieško kitų vertybių ir principų, kurie mūsų teatro kultūroje buvo neįprasti: harmonija prieš konfliktą, lėtumas prieš skubėjimą, vidinė ramybė prieš stresą, natūralumas prieš priverstinį valdymą, empatija prieš abejingumą. Ir šie poliai nuolat mane stipriai veikė.

Studijų metu supratau, kad mano kūnas nebegali pakelti nuolatinio krūvio, nors protas vis dar nori. Mano požiūris į meną taip pat ėmė kisti. Pradėjau jausti, kad į meną turiu žiūrėti ne tik kaip į pirminį rezultatą, bet ir kaip gijimo priemonę. Laikas ir jo pojūtis pamažu keitėsi, pradėjau jausti, kad gijimas nėra linijinis procesas, o visa galaktika su daug tamsos. Atradau Butoh šokį ir Juju Alishina –  kviečiančią tyrinėti sąmonės peizažus, kur tyla kalba, o pasąmonė piešia judesio kontūrus. Ji pakvietė leistis į olą, kur išgirdau laukinį balsą, kartais gėdingą, bet tikrą. Tai buvo mano pačios balsas ir vidinis mikrofonas, kuris palaipsniui pradėjo rezonuoti per kūną.

Portretas/šokio fotografija.
Nuotr. Ilmė Vyšniauskaitė

Reikšmingą postūmį mano kūryboje suteikė Kristin Linklater ir jos metodas „Freeing the Natural Voice“ ir Patricia Bardi – vokalinio šokio pradininkė. Linklater metodas atskleidė, kaip balsas gali tekėti per kūną, kvėpavimą, jausmus ir vaizduotę. Jos įkvėpta, balsą laikau ne tik kūrybos įrankiu, bet ir priemone vėl kūne  jaustis kaip „namuose“, nes balsas skamba per jį visą. Tai ilgas procesas, kuriame kūnas ir protas susijungia, emocijos gali tekėti natūraliai, o vidinė įtampa lėtai įgauna kitą energiją. Patricia Bardi – šokėja, choreografė, vokalistė ir kūno judesio specialistė, paskatino mane  naujiems eksperimentams, kuriuose priešingi poliai nesusikerta, jie susitinka, įsiklauso, kuria dialogą ir integruotą visumą. Ji jungia judesį, kvėpavimą, balso improvizaciją ir kūno pojūčių lavinimą, taip leidžiant balsui tapti gyvu, tikru ir atsispindinčiu visame kūne. Dirbdama su Patricia supratau, koks nuostabus ir įdomus gali būti balso ir judesio susitikimas, kiek įvairių sąsajų ir principų jie talpina, tik tai pasireiškia skirtingomis formomis…

Performansas „Re-animated“.
Nuotr. G. Matkutė

Menininkas – individualistas ar bendruomenės žmogus?

Manau, menininkas yra ryšininkas. Jis kalba apie santykius – su savimi, su kitais, su aplinka. Kūryba neatsiejama nuo bendravimo, nuo erdvės, kuri leidžia atsiverti ir būti šalia kitų, bet kartu ir pasitraukti į savo vidinį pasaulį.

Lietuvos kultūros bendruomenė ypatinga savo mažumu ir glaudumu: čia visi greitai tampa pažįstami, o kiekvienas kūrybinis žingsnis greitai tampa viešu. Šis artumas gali būti ir našta: atsiranda spaudimas tilpti į jau susiformavusius rėmus, kartais bijoma rizikuoti naujomis idėjomis ar klysti, matant visų akims. Tada natūraliai kyla poreikis atsitraukti į savo „urvelius“– kurti tyliai, individualiai, siekiant išsaugoti autentišką balsą. Vis dėlto pastaraisiais metais kultūros bendruomenė išdrįso kalbėti politiniais ir socialiniais klausimais apie žmogaus teises, laisvę, smurtą, saugumą. Man tai labai svarbu, nes menininkas ne tik kuria, bet ir reaguoja į laikmetį, formuodamas dialogą su visuomene, atstovaudamas vertybėms, kurios svarbios ne vien jam, bet ir platesnei visuomenei. Menas čia tampa ne tik estetika, bet ir pozicija. Kartais menas tampa vieninteliu būdu pasakyti tai, ko negalima nutylėti. Dėl to kuriu tinklą tarpdisciplininių ir garso menininkų – organizuojame dirbtuves, renginio ciklus, dalinamės tuo, kas mus kuria. Man įdomu ne tik kalbėti, bet ir išgirsti. Ne tik augti pačiai, bet ir auginti kitus. Užupio bendruomenei jaučiu didelį dėkingumą: buvimas tarp vyresnių menininkų man leido pajusti atramas, o dabar jaučiu poreikį tą atramą suteikti ir pati.

Šiuo metu reziduoju Belgijoje ir čia neseniai turėjau galimybę gyvai stebėti paukščių reiškinį – kai šimtai varnėnų ore kuria sinchroniškus kolektyvinius manevrus, unikalų akrobatinį šou. Šis fenomenas vadinamas murmuracija, kai visas būrys juda tarsi vienas organizmas, be aiškaus lyderio, tačiau itin koordinuotai. Tai priminė kolektyvinę kūrybinę sąmonę: gebėjimą reaguoti į aplinką, į vienas kitą, kurti ritmą ir kryptį bendrame lauke. Tokios akimirkos sujaudina – jos parodo, kad bendruomenė menininkams nėra tik fonas ar kontekstas, bet gyvas organizmas, kuriame kiekvienas balsas, judesys ir idėja prisideda prie visos sistemos.

Šiuolaikinio miesto festivalis Audra.
Nuotr. M. Plepys

Ar jūsų menas atspindi šiuolaikines socialines problemas, o gal kalba amžinomis, fundamentaliomis temomis? Ką jūsų kūrybai reiškia socialinis kontekstas ir šių dienų problematika (pavyzdžiui, feminizmas, LGBT ir pan.)?   

Mano kūryba balansuoja tarp universalių, amžinų temų ir šiuolaikinių socialinių kontekstų. Tai dvi skirtingos plotmės: viena siekia ištirpdyti dramą, kita bando atkreipti dėmesį į dramatišką situaciją.

Mane ypač domina moters balsas – jo praradimas, suvaržymas ir atgimimas. Ši tema siejasi su kolektyvine kultūrine trauma, represijos ir tylos istorijomis. Galbūt todėl man artimos Samuelio Beketo pjesės, ypač „Ne Aš“, kuriose nagrinėjamas traumuoto žmogaus sąmonės fragmentiškumas ir balsas, bandantis prasiveržti iš tylos. Dirbdama su šia medžiaga, kartu su kūrybine komanda tyrinėjome moterų portretus ir jų vidinį išsilaisvinimo poreikį, kuris dažnai išreiškiamas per balsą, kvėpavimą ir kūnišką atmintį. Kadangi esu ir muzikos terapeutė, balsas man nėra tik meninė priemonė – jis taip pat tampa tyrimo įrankiu. Jaučiu stiprų poreikį suprasti, kas nutinka, kai moters balsas nutyla ir kaip galima padėti jam vėl prabilti. Šis procesas subtilus, intymus, bet esminis.

Vienas svarbiausių kūrybinių darbų buvo performansas „Iš(si)nerti“, pagal S. Beketo pjesę ir sukurtas S. Kuzmos dirbtuvėse. Kartu su kitomis menininkėmis atlikome gyvą ritualą – gipso užliejimą ant kūno. Kai medžiaga stingsta, kūnas tampa nejudrus, tarsi skulptūra. Ši sustingimo būsena, kurią išgyvena tiek personažas, tiek aš pati, tampa matoma žiūrovui. Tai tarsi liudijimas apie traumos ir gijimo dialektiką.

Portretas/šokio fotografija.
Nuotr. Ilmė Vyšniauskaitė

Performanso metu supratau, kad menas gali būti gydantis aktas, kaip procesas, leidžiantis susitikti su skausmu ir jį transformuoti. Meninė išraiška padeda sujungti fragmentuotas atminties dalis ir suteikti joms prasmę. Tad mano kūryboje socialinis kontekstas pasireiškia ne tiesiogiai šūkiais ar deklaracijomis, o per vidinį tyrimą: ką reiškia prarasti balsą, kaip jį atgauti ir kaip asmeninė patirtis gali tapti bendresnio gijimo metafora. Dabartiniu metu dirbame prie projekto „Re-animated“, daugiasluoksnio scenos kūrinio, kuriame susipina elektroninė muzika, gyvas vokalas, šiuolaikinis šokis, teatras, oro akrobatika ir kovos menai. Tai  jautri istorija apie dvi mitines būtybes: Undinę ir Kitsunę. Undinė ir Kitsunė nėra priešingos viena kitai, jos abi talpina šviesą ir tamsą, trapumą ir jėgą, klastingumą ir žaismingumą. Jos sudaro vientisą visumą, kur kiekvienas impulsas gyvena kartu su kitu, papildo ir sustiprina. Remdamiesi mitologija, psichologiniais bei filosofiniais apmąstymais, kuriame judesio bei garso kalbą, kuri prabyla apie moters daugiabalsiškumą.

Butoh performansas „Carbon“. Nuotr. iš asmeninio archyvo

Ar galėtumėte išvardinti 3-5 (arba daugiau) labiausiai patikusius filmus? Ar turite mėgstamų kino režisierių? Koks jūsų / jūsų kūrybos santykis su kinu, dramaturgija, video menu? Ar jūsų kūrybai būdingas siužetiškumas?   

Iš filmų, kurie man paliko stipriausią įspūdį, išskirčiau „Blush” (choreog. ir rež. Wim Vandekeybus) – dėl subtilios šokio ir vaizdo sąveikos, emocijos fiksavimo ir judesio poetikos. Taip pat „Rosas danst Rosas“ (choreog. Anne Teresa De Keersmaeker, rež. Thierry De Mey), kuriame minimalizmas, ritmas ir kolektyvinis kvėpavimas mane tiesiog užbūrė. Čia moterų darbas pasakojamas per judesio kalbą. Paprasta, bet giliai įtaigu. „Persona” (rež. Ingmar Bergman) – išskirtinai gili  psichologinė aktorės moters portreto analizė, tapatybės fragmentiškumo ir tylos naudojimo, kaip pasakojimo priemonės. Jaučiu daug panašių asmeninių gyvenimo linijų.

„Metropolį” (rež. Fritz Lang) teko matyti Bergene gyvai įgarsinant orkestrui. Nepamirštama, kaip kiekvienas kadras kalba savarankiška simbolių kalba, neša daugiasluoksnes prasmes ir universalius kodus.

Filme „Talk to Her“ (rež. Pedro Almodóvar) mane žavi režisieriaus gebėjimas derinti komiškumą ir dramą. Intymūs santykiai, tapatybės klausimai ir vizualinė estetika čia susipina, o kiekviena scena išlaiko balansą tarp švelnaus humoro ir jautrios emocijos, leidžiant žiūrovui jausti gyvenimo daugiasluoksniškumą.

Šokio video „Crossing“. Nuotr. Fred Chemama

Visada jaučiau trauką kinui. Kadaise rinkausi tarp aktorystės ir kino režisūros, tačiau galiausiai pasirinkau aktorinį kelią. Kino niekada neišstūmiau, ypač video meno. Jis liko kaip būdas matyti judesį ir laiką per kadrą. Man įdomu, kaip kamera gali ne tik stebėti, bet ir šokti kartu su kūnu, kaip judesys gali diktuoti dramaturgiją.

Kine man svarbus vaizdo ir erdvės santykis su emocija. Filmuodama šokio performansus, nuo pat pradžių intuityviai ieškojau lokacijų, kurios kalbėtų kartu su judesiu. Tik vėliau suvokiau, kad tai buvo mano pirmieji bandymai kurti kraštovaizdžio dramaturgiją – kai peizažas veikia kaip gyvas personažas.

Kraštovaizdis man padeda tyrinėti žmogaus vidinius procesus. Pavyzdžiui, ledyno šaltis ir krentančio vandens srautas man tampa emociniais poliais: jų sąveikoje atsiveria žmogaus disbalansas, trapumas, tačiau ir gebėjimas atsikurti. Gamtos estetika čia veikia kaip emocijų veidrodis, o kartu – kaip gydantis, alcheminis procesas. Taigi, mano kūryboje egzistuoja siužetas: poetinis, išsiskleidžiantis per judesio ritmą, vaizdo pulsą ir poezijos balsą. Tai vaizdo menas, kuris kalba ne apie įvykius, o apie būseną ir jos transformaciją.

Šiuo metu dirbu prie ilgai brandinto audiovizualinio projekto „Sferos“– performatyvios kelionės per elementus: žemę, vandenį, ugnį, orą ir eterį. Jie atsiskleidžia tiek vidiniuose, tiek išoriniuose pasauliuose, kur kūnas sutinka savo aidus, tyliai nešiojamus prisiminimus, pasislėpusius po sąmonės paviršiumi. Peizažai čia tampa gyvais katalizatoriais, sąveikaujančiais su kūno impulsais, instinktais atveriančiais sroves, kur glūdi tiek trapumas, tiek jėga, kur susilieja intuicija ir prisiminimai. Balsas, judesys ir muzika susipina su vaizdu, kurdami subtilų dialogą ir ritualą tarp žmogaus ir aplinkos, tarp matomo ir nematomo.

Performansas „Tortura“, City Sonic Vilnius Spring Soundcamp – Closing. Nuotr. Phillipe Franck