Lietuviškos šaknys

Prakalbus apie gyvenimą užsienyje, pora mano, kad Lietuvą pasirinko neatsitiktinai. „Turiu lietuviškų šaknų – mano senelis iš Lietuvos, – sako Tati. – Bet vaikystėje neturėjau stipraus ryšio su tėvo linija. Žinojau, kad jis gyvena Lietuvoje, bet daugiau šeimoje apie tai nekalbėdavome.“

Menininkė prisimena istoriją, kaip sprendimas kraustytis į kitą šalį sutapo su netikėtai atrastais giminaičiais: „Atsitiktinai vieną vakarą nusprendžiau įrašyti savo pavardę feisbuko paieškoje. Radau vyrą savo tėvo pavarde, bet tai nebuvo jis. Susisiekiau su juo, ir, pasirodo, tai buvo mano senelio brolis. Nors senelis miręs, Lietuvoje radau didelę šeimą.“

Atkurtas ryšys su tėvo gimine paskatino T. Lukeriavas ir A. Tseitliną atvykti į Lietuvą ir čia įsikurti.

Krikštas Baltijos jūroje, grynas oras ir skaniausias ragautas jogurtas

Menininkai prisimena, kad mišku kvepiantis geležinkelio stoties oras, žaluma ir skaniausias gyvenime jogurtas, paragautas dar pirmą dieną Lietuvoje, buvo pirmosios patirtys, padėjusios pasijusti kaip namuose.

Abu tikina, kad nuo pat pradžių žinojo, jog Lietuva – jų šalis. Atkurti santykiai su Tati giminėmis ir jau antrą dieną surastas butas šalia viešbučio, kuriame tikėjosi praleisti bent mėnesį, kol baigsis būsimų namų paieškos, tai tik patvirtino.

Alexejus prisipažįsta anksčiau apie Lietuvą nieko nežinojęs: „Pirmus tris mėnesius painiojau: „Latvija? Lietuva? Kur mes atvažiavom?“ Nieko nenutuokiau. Bet tai buvo intuicija. Padarėme teisingą sprendimą čia atsikraustydami.“

Kaip patys juokauja, tikrais lietuviais pasijuto nėrę į Baltijos jūrą. „Kai tik atvykome į Lietuvą, susitikome su mano senelio broliu. Jis mums aprodė Vilnių, nusivežė į savo namus Ežerėlyje, o paskui – į Palangą. Tai buvo pirmas kartas, kai pamatėme Baltijos jūrą. Tąkart paplūdimyje mudu drebėjome iš šalčio, nors buvome su striukėmis, apsigaubę rankšluosčiais. Tuo tarpu mano senelis su savo anūkais maudėsi jūroje. Net žiūrėti į juos buvo šalta. Bet po kelerių metų mes irgi tai padarėme. Tarsi pasikrikštijome – dabar mes tikri lietuviai“, – didžiuojasi Tati.

Kosto Kajėno nuotr.

Kosto Kajėno nuotr.

Fotografija

Menininkai džiaugiasi galėdami kurti ir gyventi Lietuvoje. Nuotraukos jiems kelia sentimentų ir padeda ne tik prisiminti pirmuosius metus Lietuvoje, bet ir pastebėti, kaip keičiasi Vilniaus gatvės, pastatai, parkai ar net autobusai. Visgi daug fotografuoti už studijos ribų pora nelinkusi. Tati pabrėžia, kad jai svarbiau pasimėgauti momentu ir iš karto nepulti prie kameros. Tačiau Alexas juokiasi sakydamas, kad yra viena išimtis, nes dabar jų galerijoje daugiausia šuns Kvitkos nuotraukų.

Paklausti, kaip atrado fotografiją, pašnekovai prisimena, kad fotografuoti ėmė vienas kito įkvėpti, o viskas prasidėjo nuo japoniškų saldumynų. „Pasisiūliau padėti Alexui nufotografuoti produktus jo internetinei japoniškų saldainių parduotuvei. Paskui įklimpau giliau – fotografavau maistą, įvairias šventes, renginius. Alexas pamatė, kaip tai įdomu, kiek daug emocijų suteikia fotografija, ir nusprendė prisijungti. Nuo tada fotografuojame kaip komanda“, – prisimena Tati.

A. Tseitlinas pritaria, kad emocijos yra labai svarbi jųdviejų darbo dalis. Fotografija jam – tam tikra filosofija: „Tai japonų ikigai koncepcija. Darau tai, ką mėgstu, ir kartu darau įtaką kitam žmogui. Fotografijoje mane labiausiai žavi tai, kad galiu ne tik vaizdu atkurti savo pasaulio viziją, bet ir teigiamai paveikti kitus žmones. Taip pat man tai leidžia išgyventi ir užsidirbti. Jaučiu, kad mano gyvenimas svarbus, nes turiu kažką, kas reikšminga kitiems. Šie dalykai vienas kitą papildo.“

Pasak jo, būti geru fotografu reikia ir talento, ir begalybės valandų darbo. „Manau, kad visi turi talentą, tik reikia jį atrasti ir atskleisti. Fotografijoje yra daug skirtingų kelių. Tereikia rasti tą, kuris tau tinka. Reikia mylėti tai, ką fotografuoji. Ir tai yra talentas“, – sako Alexejus. Tati priduria, kad tai širdžių kelionė – fotografijoje svarbu klausytis širdies.

Be filtrų

Asmeninio archyvo nuotr.

Fotografai pasakoja apie kitokį darbo procesą. Kiekvieną fotosesiją jie paverčia individualia patirtimi, siekdami artimesnio ryšio su atėjusiais žmonėmis.

„Stengiamės, kad fotosesija būtų kuo asmeniškesnė. Iš pradžių susitinkame pokalbio, kad pažintume žmogų, suprastume, ko jis nori, kaip save mato. Mėginame tapti jo draugais. Valandą ar daugiau prieš fotosesiją skiriame tiesiog pokalbiui. Priklausomai nuo to, ką žmogus mums pasako, tai ir fotografuojame“, – pasakoja Alexejus.

Tati priduria: „Nedarome daugiau nei vienos fotosesijos per dieną. Bandome iš tikrųjų suprasti žmogaus istoriją ir ją papasakoti. Mums reikia laiko pažinti žmogų.“

Tati, dar vaikystėje susidomėjusi psichologija, jaučia, kad ši sritis stipriai susijusi ir su fotografija: „Mėgaujuosi bendraudama su kitais. Tai patiriu fotografijoje. Čia iš tikrųjų gali vienas kitą pažinti. Neseniai pradėjome fotografuoti įmonių komandas. Nors turime ribotą laiką, vis tiek stengiamės su kiekvienu užmegzti ryšį. Norime, kad kuo daugiau žmonių mėgautųsi fotosesijomis. Mes tai ir darome – padedame žmonėms atsipalaiduoti, pasijusti labiau pasitikinčiais savimi. Paskatiname labiau save mylėti.“

Natūraliais darbais garsėjantys menininkai sako, kad nuotraukos iš dalies atspindi ir juos pačius. „Mes gana paprasti. Turime paprastą butą, vilkime paprastus drabužius, mėgstame minimalizmą. Dėl to ir mūsų nuotraukos tokios. Kai fotografuojame žmogų, tai pereina ir per mus. Žinoma, kad turime tam įtakos. Mėgstame, kai viskas paprasta ir švaru. Fotografuojame be filtrų, nesivaikome tendencijų. Kai nėra nieko, kas blaškytų, kai yra tik žmogus, galime užmegzti gilų pokalbį“, – sako menininkė.

Mylėti žmones

Fotografai įsitikinę, kad svarbiausia jų darbo dalis – meilė. „Savo fotografija norime žmonėms padėti save pamilti. Tikiu, kad meilė pasauliui prasideda nuo meilės sau. O mūsų pasauliui tikrai reikia daugiau meilės. Todėl fotosesijos metu rodome žmonėms jų nuotraukas. Dažniausiai jie negali patikėti, kad iš tikrųjų yra gražūs net be retušo. Būtent šiame momente gimsta meilė sau. Mūsų tikslas – padėti žmonėms pamatyti save skirtingomis perspektyvomis, kad jie iš tikrųjų pajustų šią meilę“, – šypsosi fotografė.

„Reikia būti iš tikrųjų atviram. Labai svarbu tai daryti be jokio vertinimo. Manau, turime mylėti kiekvieną žmogų, kurį fotografuojame, nes be meilės neįvyks magija. Fotografijoje dalinamės meile. Manau, tai galima pamatyti kiekvienoje nuotraukoje“, – antrina Alexejus.

Projektą iš dalies finansuoja Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.