Mstislavas Dobužinskis Vilniuje XX a. 4 deš. | Lietuvos literatūros ir meno archyvo nuotr.

Reto talento lietuvių ir rusų grafikui, scenografui ir tapytojui šiemet sukaktų 150 metų. Aistra dailei, klajokliškas gyvenimo būdas, tautybės pasirinkimas ir duoklė Lietuvos teatrui – tik keli Mstislavo Dobužinskio biografijos trupiniai daugiaplanėje jo gyvenimo ir kūrybos mozaikoje.

1875-ųjų vasarą pasaulį išvydęs menininkas buvo jau ketvirtos kartos Dobužinskis, gimęs ne Lietuvoje, o Rusijoje. Tačiau iš tėvo ir senelio meilę istorinei tėvynei paveldėjęs dailininkas Vilnių pažino dar vaikystėje – čia keletą metų gyveno kartu su tėvu, mokėsi berniukų gimnazijoje.

Nors dailininkas itin daug keliavo, kūrė ir gyveno kitose šalyse, jo ryšys su Lietuva visais laikais išliko glaudus. Ilgainiui M. Dobužinskio grafikos darbai tapo Vilniaus simboliu, o teatrui skirta kūryba – bene reikšmingiausiu etapu scenografo ir kostiumų dailininko karjeroje.

Vilnius ir lietuviška tapatybė

Pasak Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje parodą apie M. Dobužinskį kūrusios ŽIVILĖS AMBRASAITĖS-GAILIŠIENĖS, Dobužinskiams lietuviška kilmė buvo itin svarbi, jie ja didžiavosi.

„Visi žinojo, kad Dobužinskis yra lietuvis. Jis pats save tokiu laikė. Ir jo aplinkos žmonės pabrėždavo jo kilmę“, – antrina Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus vyriausiasis projektų kuratorius SKAISTIS MIKULIONIS.

Ž. Ambrasaitė-Gailišienė pažymi – nors gimęs Rusijoje, kūrėjas turėjo ir Lietuvos pilietybę: „Gyvendamas Peterburge Dobužinskis jau dirbo teatre, dalyvavo parodose, bet istoriniai įvykiai pakeitė gyvenimą. Po Spalio perversmo jis suprato, kad šitoje šalyje jam gyventi nepavyks, todėl pradėjo ieškoti būdų, kaip iš ten išvykti. Jo pažįstamas Jurgis Baltrušaitis padėjo gauti Lietuvos pilietybę. Dobužinskis optavo Lietuvos pilietybę – tai reiškia, kad pasirinko būti lietuviu. Tai nebuvo beviltiškas noras kažkur išvažiuoti, jis pasirinko Lietuvą.“

Menininko meilė Lietuvai atsispindėjo ir jo darbuose. S. Mikulionis nevengia M. Dobužinskį vadinti miesto dailininku: „Garsusis paveikslas „Tilto gatvė Vilniuje“ yra vienas iš Vilniaus simbolių. Dobužinskio kūryboje svarbi Vilniaus, miesto tema. Jis buvo geras architektūros specialistas, gerai žinojo universiteto ansamblio pastatus. Yra išlikusios jo litografijos, tapyba. Tai labai svarbi ikonografinė medžiaga. Architektūros paveldas Dobužinskiui visada rūpėjo. Turime jo rinkinį „Senoji Lietuva“. Jis domėjosi Lietuvos dvarais, istorija, architektūra. Yra įamžinęs nemažai Lietuvos miestelių ir kaimo vietovių. Tai atsispindėjo ir kelionių albumuose, ir scenografijose.“

Europietis

Klajojančiu entuziastu pats save vadinęs M. Dobužinskis su Europa susipažino baigęs teisės studijas Peterburge. Ž. Ambrasaitė-Gailišienė sako, kad šiam sprendimui didelę įtaką padarė būsimojo dailininko tėvas.

„Mstislavo atvirumas pasauliui, noras pažinti, piešti buvo dar anksti vaikystėje tėvo pastebėtas. Visus tuos polinkius jis skatindavo. Tačiau tėvo ir sūnaus susitarimas buvo, kad pirmiausia Mstislavas taps išsilavinusiu žmogumi ir įgis gerą universitetinį išsilavinimą, o tada jau galės pasirinkti savo kelią. Baigus teisės studijas domėjimasis daile niekur nedingo, todėl tėvas Mstislavui suorganizavo pirmą kelionę į užsienį. Jis išvyko į Miuncheną, kuris tuo metu traukė naujovių dailėje ir architektūroje ieškančius menininkus. Pabuvojęs toje aplinkoje, jis galutinai apsisprendė tapti dailininku ir studijuoti tapybą“, – pasakoja ji.

Tapybos studijos Miunchene lėmė M. Dobužinskio įsitraukimą ir į „Meno pasaulio“ draugijos ratą: „Čia jis sutiko „Meno pasaulio“ draugijos atstovą, tapytoją, menotyrininką Igorį Grabarį. Ši pažintis buvo labai reikšminga ir dėl to, kad Grabaris jam tapo gidu po meno pasaulį. Būtent jo nurodymais ir patarimais sekdamas Dobužinskis keliavo į Veneciją, Prancūziją, žinojo, ką ten reikia pamatyti, kur nueiti.“

S. Mikulionis priduria, kad M. Dobužinskio kelionės ir dėmesys klasikinei Europos kultūrai, jos paveldui formavo demokratišką jo žvilgsnį: „Visa tai jis fiksavo savo albumuose, o vėliau tuos įspūdžius galima pamatyti ir teatro dailėje. Dobužinskio pase matyti, kiek daug jis keliavo. Jo kūryba – Europos kultūros paveldas pačia plačiąja prasme.“

Minimuose M. Dobužinskio kelionių albumuose slypi daug įvairios informacijos. Ž. Ambrasaitė-Gailišienė atkreipia dėmesį, kad čia galima rasti ne tik bandymus perpiešti patikusius vietovaizdžius ir meno kūrinius, bet ir kitų įdomių smulkmenų – net kainoraščių.

Dailininkas, scenografas Mstislavas Dobužinskis pozuoja su fotoaparatu XX a. 4 deš. | Lietuvos literatūros ir meno archyvo nuotr.

Scenografija

„Dobužinskio kaip scenografo kelias prasidėjo veikiamas „Meno pasaulio“ draugijos. Vienas geriausių jo draugų ir mokytojų buvo Aleksandras Benua, kuris skatino Dobužinskį domėtis įvairiomis sritimis, meno istorija, neužsidaryti vien tik tapyboje ar grafikoje, išbandyti naujas technikas ir galimybes. Galbūt jis ir pastūmėjo Dobužinskį kurti scenografiją.

Pirmieji Dobužinskio scenografijos darbai buvo sukurti 1907-aisiais senoviniame teatre. Ten Dobužinskis sukūrė scenovaizdžius ir kostiumus Adamo Haliečio pastoralei „Vaidinimas apie Robeną ir Marioną“. Vėliau talentingas, perspektyvus ir smalsus dailininkas pateko į Maskvos dailės teatrą“, – apie pirmuosius M. Dobužinskio žingsnius teatro scenoje pasakoja Ž. Ambrasaitė-Gailišienė.

Po Spalio revoliucijos gavęs Lietuvos pilietybę, M. Dobužinskis visam laikui išvyko iš Rusijos. 1925 m. apipavidalino pirmąjį spektaklį Kaune. „Iš karto sulaukė didžiulio dėmesio, kai Valstybės teatre sukūrė scenografiją ir kostiumus Piotro Čaikovskio operai „Pikų dama“, – pasakoja menotyrininkas, šokio istorikas ir kritikas prof. dr. HELMUTAS ŠABASEVIČIUS. – Nežinia, kodėl, bet po sėkmingo debiuto Kaune Dobužinskis išvyko iš Lietuvos ir kelerius metus praleido Paryžiuje.“

Paryžiaus opera

H. Šabasevičius sako, kad ir iki darbo Valstybės teatre M. Dobužinskis jau buvo apšilęs kojas Paryžiuje: „Žinoma, pirmieji apsilankymai buvo daugiau žvalgybiniai. Nuo 1913-ųjų visa Dobužinskių šeima pamėgo Paryžių. Pirmasis Dobužinskio susidūrimas su teatru ten įvyko dar 1914-aisiais, kai Sergejus Diagilevas sumanė Europos sostinėse pristatyti rusų operas ir baletus. Dobužinskis gavo užsakymą sukurti scenografiją vienam iš baleto spektaklių – „Drugelis“. Kaip tik šis spektaklis ir buvo parodytas Paryžiaus operoje. Nuo to laiko Dobužinskis jau buvo žinomas Paryžiaus aplinkoje. Nors vėliau jo darbų didžiosiose scenose nebebuvo, jis vis tiek patraukė paryžiečių ir po Spalio revoliucijos Paryžiuje įsikūrusių menininkų dėmesį.“

Vėlesni jo gyvenimo metai Paryžiuje taip pat buvo produktyvūs. „Išvykęs iš Kauno Dobužinskis aktyviai bendradarbiavo su teatro prodiuseriu, režisieriumi Nikita Balieffu ir sukūrė scenografiją keliems jo teatro La Chauve-Souris spektakliams. Jis buvo išties produktyvus, darbštus, talentingas menininkas“, – tvirtina H. Šabasevičius.

Darbas Lietuvos teatrui

Pašnekovai neabejoja, kad M. Dobužinskio gyvenimo ir kūrybos laikotarpis Kaune – solidžiausias ir reikšmingiausias jo biografijos epizodas, o be M. Dobužinskio neįsivaizduojama ir Lietuvos teatro dailės istorija.

Ž. Ambrasaitė-Gailišienė teigia, kad tikrasis M. Dobužinskio darbas Lietuvos teatrui prasidėjo 1929-aisiais jam sugrįžus ir įsikūrus Kaune. Per dešimtmetį Valstybės teatre jis sukūrė daugiau kaip 38 scenografijas.

„Tai yra unikalus atvejis. Kartais atrodo, kad ten dirbo ne vienas, o trys žmonės. Mstislavas labai džiaugdavosi Valstybės teatro dirbtuvėmis ir darbu teatre. Jis turėjo galimybę pats pereiti teptuku per ištemptas drobes ir suteikti dekoracijoms autorinį potėpį. Kostiumų dirbtuvėse buvo stengiamasi kruopščiai ir iki smulkmenų įgyvendinti jo eskizuose užfiksuotas detales.

Į scenografijos kūrimą Dobužinskis žiūrėdavo labai atsakingai. Kaip mokslininkas kaupdavo medžiagą spektakliams. Kai gaudavo užsakymą, ieškodavo informacijos apie konkretų laikotarpį, gyvenimo būdą. Jei to nerasdavo vietiniuose archyvuose, galėdavo keliauti net į kitą šalį. Jis visada siekė žinoti daugiau, nei reikalavo jo tiesioginis darbas. Dobužinskis garsėjo gebėjimu scenoje sukurti būtent tam laikotarpiui ir vietai būdingą dvasią. Jis nekopijuodavo, pavyzdžiui, Paryžiaus tokio, koks jis yra, veikiau iš Paryžiui būdingų elementų sukurdavo savo miestą arba tam miestui būdingą aplinką. Scenoje nerodydavo fasadinės miesto pusės“, – apie M. Dobužinskio kūrybinio proceso niuansus pasakoja tyrėja.

Pasak jos, M. Dobužinskis ne tik pats intensyviai kūrė, bet ir noriai dalinosi savo patirtimi su jaunaisiais menininkais: „Dobužinskis labai rėmė jaunesnius kūrėjus. Nors jo scenografijose nematome naujovių, jis nesiūlė avangardinių sprendimų ir iki pat pabaigos išliko daugmaž vienodas, vis dėlto kitus skatino kurti kitaip.“

H. Šabasevičius priduria, kad Kauno laikotarpis M. Dobužinskiui buvo svarbus ir dėl nuolatinės darbo vietos: „Jis turėjo pastovią vietą, kur galėjo įgyvendinti savo sumanymus. Jam nereikėjo laukti, kol kas nors parašys laišką ir pakvies. Pats Dobužinskis laiškuose ne kartą yra rašęs, kad sąlygos Valstybės teatre – idealios. Pasižiūrėjus archyvinius šaltinius, algalapius matyti, kad jam buvo dosniai mokama, jis galėjo pirkti įvairias medžiagas. Nebuvo taupoma, ypač iki 1935-ųjų.“

Piotro Čaikovskio opera „Pikų dama“ (1934 m.) | Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus nuotr.

Modest Musorgskij. Opera „Borisas Godunovas“, 1930 | Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus nuotrauka

Antano Vienuolio „Metai“. Spektaklio scena. Režisierius – Stasys Pilka, dailininkas – Mstislavas Dobužinskis. Valstybės teatras Kaune 1939 m. | Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus nuotrauka

Klajoklis

1935 m. M. Dobužinskis išvažiavo į Londoną, dažnai lankėsi ir pamiltame Paryžiuje. H. Šabasevičius mini, kad pažintis su Michailu Čechovu sąlygojo M. Dobužinskio išvykimą į JAV.Ten jis taip pat įgyvendino keletą sumanymų su skirtingomis teatro trupėmis, tačiau ryškesnių teatrinių spektaklių Europoje pastatyta nebuvo.

„Dar 1945-aisiais buvo sumanyta Paryžiaus operoje pastatyti Léo Delibes’o baletą „Kopelija“. Šis baletas labai reikšmingas ir mūsų kultūrai, nes kaip tik prieš šimtą metų nuo jo prasidėjo Lietuvos baleto istorija. Dobužinskis šį pastatymą įgyvendino vėliau – 1933-iaisiais. Tai irgi prisidėjo prie Dobužinskio tarptautinės šlovės, nes kartu su Valstybės teatro trupe spektaklis „Kopelija“ buvo išvežtas į gastroles Monte Karle, o vėliau ir į Londoną.

Dobužinskis rašė savo žmonai apie ovacijas ir atgarsius, kad jo sukurtas dekoracijas ir kostiumus privalo pamatyti Paryžius.

Nors 1945-aisiais Paryžiuje suplanuota „Kopelija“ taip ir nebuvo įgyvendinta, 1957-aisiais Dobužinskis sukūrė „Kopelijos“ scenovaizdžius Marie Rambert trupei Anglijoje. Yra išlikusios to spektaklio nuotraukos, kuriose matomas tikrai kitoks, bet atpažįstamas kaunietiškos „Kopelijos“ variantas. Tai įdomus momentas, kai menininkas sugrįžta prie tos pačios temos su nauja kūrybine aistra. Dobužinskio braižui būdingas ypatingas muzikalumas, linijos reikšmė ir spalvos skambesys, įvairių tonų deriniai, kurie kaip tik ir žavėjo to laikotarpio žiūrovus“, – atkreipia dėmesį menotyrininkas.

Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Sugrįžimas į Paryžių

H. Šabasevičius sako, kad Paryžius M. Dobužinskio nepaleido iki pat gyvenimo pabaigos: „Dobužinskio amžinojo poilsio vieta irgi yra Paryžius. Jis mirė JAV pas sūnų Vsevolodą, tačiau kartu su žmona yra palaidotas šalia Paryžiaus esančiose Sainte Geneviève des Bois kapinėse. Vėliau prie jų prisišliejo ir sūnus Rostislavas su savo žmona. Nors amerikietiškas laikotarpis Dobužinskio biografijoje taip pat turi vietą, tačiau jis sugrįžo būtent į Paryžių.“

Išsaugoti

S. Mikulionis užsimena, kad šiandien M. Dobužinskio palikimas yra atsidūręs dviprasmiškoje situacijoje, kurioje svarbiausia išsaugoti menininko kūrybinį palikimą: „Tai yra mūsų kultūros dalis, bet taip jau atsitiko, kad Dobužinskis yra dviejų miestų simbolis – Vilniaus ir Peterburgo. Tam tikra prasme jis yra karo Ukrainoje auka. Atsisakyti jo būtų neteisinga. Visuose Ukrainos muziejuose yra po vieną kitą jo darbą. Suprantama, kad kolegos norėtų, jog karo metu tie kūriniai būtų saugūs. Dabar svarbiausia visa tai išgelbėti. Galbūt viską evakuoti į Lietuvą ir parodyti Europoje. Kadangi Dobužinskis visą gyvenimą keliavo, kolekciją iš Ukrainos būtų galima parodyti tose vietose, kuriose jis gyveno ir kūrė.“