Jūratė Girdvainis. Nuotr. iš asmeninio archyvo
„Menininko anketa“ – išskirtinė „Vilniaus galerijos“ portalo rubrika. Jos pašnekovai turi galimybę iš daugiau nei dvidešimties paruoštų klausimų išsirinkti juos labiausiai dominančius. Šįkart į klausimus atsako tapytoja Jūratė Girdvainis.
Kaip apibūdintumėte savo kūrybą? Kas paskatina jus kurti? Kas ir kodėl tampa jūsų kūrybos objektu, tema, motyvais?
Aš tiesiog matau, žiūriu. Tada imu ir piešiu. Mano darbuose atsiranda kėdės, baseinai, skėčiai, fontanai – uždengti ar atidengti, kampai, linijos… Jie man įdomūs savo tikrumu. Be dramos, be pretenzijų.
Aš greitai pagaunu nuotaiką ar atmosferą. Kartais jaučiu, kad kažkas įvyks dar tada, kai aplink nėra jokio ženklo. Turiu stiprią nuojautą. Manau, mes visi turime, tik nepasikliaujame savo kūnu. Bandome ieškoti racionalių paaiškinimų. Aš pati dvipusė – viena pusė rami, mėgstanti tylą ir stebėti, kita – smalsi, norinti tyrinėti pasaulį. Mano kūryba atsiranda iš šitų dviejų pusių: būsenos ir smalsumo.
Jūratė Girdvainis. Nuotr. iš asmeninio archyvo
Nematau, nematau ir staiga – pamatau. Turbūt man svarbu surasti žiūrėjimo kampą. Kartais tai būna forma, kartais tikrumas, jausmas, kartais ore tvyranti nuotaika, rūkas, kažkieno juokas, balsas, pokalbis. Pavyzdžiui, kartais banalūs objektai: monoblock kėdė – „kekšė“, nudėvėta iki galo, bet tokios geros formos, kad negali jos nepastebėti. Tokie dalykai man įdomūs. Aš nesiekiu būti originali ir nenoriu vaidinti originalumo. Todėl tiesiog imu objektą ir kartoju jį vėl ir vėl. Tai išgrynina esmę.
Mane domina būsenos, kurių negali normaliai paaiškinti, pojūčiai ir objektai, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo niekuo neišsiskiriantys, bet man jie yra tikri gyvenimo atspindžiai – visuomenės, įpročių, gyvenimo. Man patinka sumaišytas švelnumas su brutalumu. Švelnus – šiurkštus. Patinka – nepatinka. Kontrastas. Taip mes ir gyvename – paradokse. Aš tame visiškai esu.
Aš nemėgstu prikrauti. Jei kažko nereikia – išmetu. Ir gyvenime, ir tapyboje. Nereikia – tai nereikia. Palieku tik tai, kas tikrai veikia.
Ir dar: aš išvis netapau daiktų. Man ne pati kėdė svarbi, ne baseinas ar gulbė. Man svarbi būsena, kuri atsiranda žiūrint į juos. Ir būtent čia yra mano kūryba.
Jūratė Girdvainis. Nuotr. iš asmeninio archyvo
Ar jūsų menas atspindi šiuolaikines socialines problemas, o gal kalba amžinomis, fundamentaliomis temomis? Ką jūsų kūrybai reiškia socialinis kontekstas ir šių dienų problematika (pavyzdžiui, feminizmas, LGBT ir pan.)?
Mano kūryba nėra tiesioginis komentaras konkrečiomis socialinėmis temomis, bet jos vis tiek lenda į mano darbus – tik kitu sluoksniu. Per būsenas, per tai, kokius objektus renkuosi, per atmosferą, kuri nusėda paveiksle.
Aš neišvengiamai reaguoju į tai, kas vyksta kasdien: vartotojiškumą, tą spaudimą būti „fainai“, „įdomiai“, „matomai“, socialinių tinklų mirgėjimą, kur visko visada per daug, tempą. Visa tai manyje kaupiasi ir išsilieja į kūrybą – paprastu objektu, kartojimu, keista tyla.
Man artimos amžinos, žmogiškos temos: trapumas, laikinumas, pavargimas, kasdienybės absurdas. Kai pasaulyje vyksta karai, tas trapumo pojūtis tampa dar aštresnis, ir jis natūraliai persiduoda į mano darbus.
Aš jau seniai supratau, kad gyvenimas yra toks, koks yra – su savo keistumais ir absurdiškomis vietomis – ir mano darbas nėra jį gražinti. Aš jį priimu. Būtent tie nepatogūs, „neglamūriški“ dalykai man įdomiausi, nes jie turi tikrumo, turi svorio. Gal todėl man taip patinka fiksuoti kasdienybę… Tai mano būdas būti pasaulyje – žiūrėti į jį atmerktomis akimis, net kai vaizdas ne pats maloniausias.
Jūratė Girdvainis „Baseinas 3″, 2025. Fot. Tamara Pathak
Jūratė Girdvainis „Maketas Nr. 2″, 2025. Fot. Tamara Pathak
Kaip manote, koks yra didžiausias iššūkis menininkui? Ar jums tenka susidurti su kūrybinėmis krizėmis? Iš kur jos kyla ir kaip pavyksta su jomis susitvarkyti?
Didžiausias iššūkis šiandienos menininkui, man atrodo, yra išlaikyti save, kai pasaulis tempo visomis kryptimis. Kurti man lengva, bet visi kiti darbai – reprezentacija, komunikacija, vadyba – man jaučiasi kaip bandymas vaikščioti su tuo plastikiniu veterinariniu „kūgiu“ ant kaklo, kurį deda šunims, kad nelaižytų žaizdos. Visi aplink kažką daro, o tu stringi. Per daug. Apskritai visko labai daug, ir didžiausia užduotis yra nepasimesti tame, kas „reikia“, ir nepamesti to, kas tau iš tikrųjų įdomu.
Aš kuriu tada, kai turiu savo erdvę. Man reikia pabūti vienai, šiek tiek išsikrauti ir vėl užsikrauti. Krizės man kyla ne nuo kūrybos, o nuo spaudimo būti viskuo vienu metu. Todėl aš atsitraukiu, sulėtėju ir grįžtu į tą vietą, kur viskas prasideda – į save. Be kūgio ant galvos.
Jūrtaė Girdvainis. Nuotr. iš asmeninio archyvo.
Ar galėtumėte išvardinti 3-5 (arba daugiau) labiausiai patikusius filmus? Ar turite mėgstamų kino režisierių? Koks jūsų / jūsų kūrybos santykis su kinu, dramaturgija, video menu? Ar jūsų kūrybai būdingas siužetiškumas?
Man įdomūs labai skirtingi filmai, priklausomai nuo to, kurioje gyvenimo vietoje esu. Bet yra keli, kuriais galiu pasidalinti: „Poor Things“ – man artimas filmas, nes pagrindinės veikėjos smalsumas ir tas begalinis noras viską paragauti, išgyventi, pamatyti – primena man pačią save. Aš irgi einu, noriu ragauti pasaulį be instrukcijų. Taip pat man kažkada labai patiko Pasolini „Teorema“, Anderssono „A Pigeon Sat on a Branch Reflecting on Existence“, Lyncho „The Straight Story“ ir Tarkovskio „Stalker“. Tai tokie filmai, kurie labiau jaučiami, nei suprantami.
Mėgstu kūrėjus, kurie balansuoja ties absurdo ir egzistencijos riba – Pasolini, Lynch, Andersson, Tarkovsky. Mane traukia toks kinas, kuris ne tiek pasakoja istoriją, kiek sukelia keistus pojūčius.
Mano kūryboje siužeto nėra – ir jis man nereikalingas. Mane domina būsena, pojūtis, tas momentas, kuris užklumpa ir dingsta, bet palieka žymę. Aš pati gyvenime viską patiriu dešimčia pojūčių, ir į kūrybą nešu tą patį – ne istoriją, o jos virpesius. Nefiksuoju pasakojimų, man įdomiau fragmentai, užuominos, nuotaikos.
Jūratė Girdvainis „Patalpinti” 2019, Fot. Tamara Pathak
Kokios muzikos klausote? Kokie atlikėjai, grupės yra jūsų klausomų dainų sąrašuose? Koks jūsų / jūsų kūrybos santykis su muzika? Ar (ir jei taip – ko?) klausote kūrybinio proceso metu? Jei jūsų gyvenimas turėtų garso takelį, kokia daina, muzikos kūrinys tai būtų?
Jeigu mano gyvenimas turėtų garso takelį, jis turbūt skambėtų kaip šiandienos keistai švelnus, truputį mistiškas miksas: CocoRosie „Lemonade / Werewolf“. Bet iš tikrųjų jis nuolat keistųsi pagal gyvenimo etapus – manau, kiekvienas laikotarpis turi savo muzikinį kūrinį ar net stilių.
Vis labiau vertinu ir tylą. Jos visada ilgiuosi. Tyla man yra grįžimas į save. Kartais kūrybos metu muzika mane net paklaidina, nuveda į visai kitą vietą, nei aš norėčiau eiti.
Taip pat mėgstu Mose ft. Suyana – Live at Heart Culture grojaraštį. Aš muziką ne tik girdžiu – aš ją matau kaip vaizdus, spalvas, judėjimą. Todėl man artima rami, šiek tiek magiška muzika, tokia, kuri neužgožia.
Man rezonuoja truputį mistiški kūriniai, pavyzdžiui, Joanna Newsom „Sprout and The Bean“.
Kokie jūsų kūrybiniai ateities planai? Didžiausia siekiamybė?
Planuoju ir noriu surengti parodą – tokią, kur jausčiau, kad esu pasikeitusi. Jau kurį laiką galvoju, kad noriu nutapyti naujų paveikslų, kitokių nei iki šiol. Jaučiu, kad manyje sukasi kitas etapas ir noriu išbandyti, rizikuoti.
Taip pat noriu pabaigti projektus su poezija, kuriuos pradėjau rezidencijoje Švedijoje. Tas laikas ten man buvo labai geras, ir jaučiu, kad dar yra ką užbaigti. Dar turiu tokį keistą norą – labai norėčiau pasivaikščioti „mėlynių safaryje“. Aš net rašiau poeziją apie tai. Įsivaizduoju tą keistą kelionę, kur viskas mėlyna.
Ir šiaip turiu daug noro kurti. Norisi keliauti, važiuoti į rezidencijas, būti daugiau meno lauke, tiesiog įsimesti save į kitas vietas ir pažiūrėti, kas iš to gimsta.
Jūratė Girdvainis „Suspensija Nr_”, 2025. Fot. Tamara Pathak
Jūratė Girdvainis. Nuotr. iš asmeninio archyvo
