Tapytojų įtaka XX amžiaus lietuviškojo ekslibriso raidai arba unikali ekslibrisų paroda „5×5“
Valentinas Antnavičius (1936-2024). Dail. Vinco Kisarausko ekslibrisas. 1966 m.
Šis straipsnelis nėra skirtas supažindinti gerb. skaitytojus su išsamia lietuviškojo knygos ženklo („ekslibriso“) istorija, nes tai jau gerokai anksčiau yra padarę nemažai garbių mūsų šalies autorių. Man daug svarbiau konkrečiais pavyzdžiais pademonstruoti, kad kuo platesnis kūrėjų dalyvavimas tautinio ekslibriso kūrime nepaprastai praturtino ir toliau turtina šį įdomų meno žanrą.
Kadangi tradicinis knygos ženklas dažniausiai yra viena iš mažosios grafikos formų, todėl visiškai natūralu, kad jo kūrimu dažniausiai ir užsiimdavo profesionalūs grafikai. Klasikinės grafikos formos leidžia kokybiškai tiražuoti autoriaus kūrinį, o tai idealiai atitinka vieną iš svarbiausių ekslibriso koncepcijų – skoningai autoriniu ženklu sužymėti visus savo bibliotekos leidinius.
Reikia pripažinti, kad tokių iškilių meno entuziastų, kaip Paulius Galaunė, Vincas Kisarauskas, Valerijonas Vytautas Jucys, Vitolis Vengris, Alfonsas Čepauskas, etc. pastangomis jau XX a. antrojoje pusėje ekslibrisas pradėjo sparčiai populiarėti ir tapo svarbiu Lietuvos kultūriniu reiškiniu. Todėl, norėdami būti aktyvia šio proceso dalimi, kitų dailės (tautodailės) ir ne tik, krypčių kūrybingi atstovai – tapytojai, skulptoriai, vitražistai, architektai ir t.t. turėdavo nors trumpam tapti grafikais. Labai smagu šiandien konstatuoti, kad nemažai šių kūrėjų jau seniai tapo nepaprastai svarbia lietuviškojo ekslibriso istorijos dalimi.
Lietuviškas ekslibrisas tikriausiai būtų visiškai kitoks, jei ne pusę amžiaus trukusi sovietinė okupacija. Milžinišką propagandos aparatą Lietuvoje sukūręs okupantas bandė „traiškyti“ bet kokias laisvą savimonę formuojančio tautinio meno apraiškas, todėl buvo visiškai nesuinteresuotas, kad progresyvūs šalies menininkai bendrautų su išeivijoje dėl okupacijos atsidūrusiais savo draugais ar kitais kolegomis dailininkais iš laisvojo pasaulio. Ekslibrisas, kaip mažosios grafikos kūrinys, suvaidino nepaprastai didelį vaidmenį, apeinant šiuos ideologinius barjerus ir pristatant pasauliui tikrąjį lietuviškojo meno potencialą.
Iš kitos pusės, lietuviškas ekslibrisas taip pat būtų visiškai kitoks be aktyvaus visos meno bendruomenės dalyvavimo. Šiandien pristatysiu penkis išklius lietuvių tapytojus, kurie gal ir nebuvo aktyvūs organizuojamų ekslibriso parodų dalyviai, bet esu visiškai įsitikinęs, kad be jų šarmingo, kartais ironiško indėlio šios simpatiškos meno srities istorija dabar būtų tikrai kur kas skurdesnė. Išsirinkau šias iškilias asmenybes tiek dėl jų kūrybinės charizmos, tiek ir dėl visus juos lydėjusios „menininko maištininko“ reputacijos. Šių autorių sukurti ekslibrisai labai retai aptinkami šalies meno rinkoje.
Aš nesu menotyrininkas, todėl nebandysiu analizuoti jų kūrybos, bandydamas ją įsprausti į kažkokius visuotinai priimtinus atitikties rėmus. Apsiribosiu trumpos kiekvieno iš jų biografijos pristatymu ir penkiais kiekvieno autoriaus sukurtais knygos ženklais. Tegul šių autorių kūryba kalba už juos pačius. Norintys plačiau pasidomėti kažkurio iš šių autorių kūryba, visada ras tinkamą būdą kaip tai padaryti.
Žemiau pateikiu autorių sąrašą (abėcėlės tvarka):
- Antanavičius Valentinas (1936-2024);
- Gražys Bronius (g. 1952);
- Petrulis Klaudijus (1951-2014);
- Sližys Raimundas (1952-2008);
- Švėgžda Algimantas (1941-1996).
Šioje labai garbingoje tapytojų kompanijoje save, kaip dailininkas ekslibristas labiausiai atsiskleidė jau šviesios atminties tapytojas, dailės pedagogas Valentinas Antanavičius. Čia norėčiau iš karto paaiškinti, kodėl į šį improvizuotą sąrašą neįtraukiau tikros lietuviškojo ekslibriso legendos, nepaprastai daug prisidėjusios prie knygos ženklo populiarinimo – Vinco Kisarausko (1934-1988). Tiesiog norėčiau šiame knygos ženklo populiarinimo straipsnelyje išvengti vieno asmens dominavimo temos. Be to, esu giliai įsitikinęs, kad tokia neeilinė meno asmenybė, kaip Vincas Kisarauskas neabejotinai nusipelno visiškai atskiro aptarimo.
V. Antanavičius buvo dailininkų grupės „24“, siekusios vienyti skirtingų kartų ir dailės stilių kūrėjus bendrai meninei veiklai (grupė veikė 1989–2000), narys.
Politinių ir socialinių metaforų prisodrintos Valentino Antanavičiaus tapybinės kompozicijos sovietmečiu dažniausiai nepatekdavo į respublikines parodas, todėl autorius jau savo kūrybinės veiklos pradžioje (1966 metais) pradėjo kurti ekslibrisus, kuriuos sukontroliuoti sovietinei valdžiai nebuvo taip lengva. Viso, per daugiau nei 30 metų kūrybinį laikotarpį autorius sukūrė apie 200 išskirtinių knygos ženklų. Straipsnyje pristatomi vieni pirmųjų autoriaus sukurtų ekslibrisų iš mano asmeninės kolekcijos (pastaba – kai kurių darbelių turinys gali lengvai šokiruoti).
Antrasis mūsų garbingame sąraše – tapytojas, dailės pedagogas Bronius Gražys. Jis – ir vienas iš legendinės neformalios dailininkų grupės „Penketas“ narių. Šią neformalią organizaciją sudarė jauni tapytojai, 1976 metais kartu baigę studijas tuometiniame Vilniaus dailės institute ir turėję tikslą savo ironijos ir sarkazmo persunkta kūryba priešintis tuometinei stipriai stagnuojančios tapybos raidai. Taip pat šis autorius buvo Grupės „24“ (veikė 1989–2000) narys.
Broniaus Gražio sukurtas 5-ių ekslibrisų ciklas iškiliems šalies teatralams nepaprastai gražiai papuošė 1993 metais organizuotą grandiozinę tarptautinę parodą „Teatras ir gyvenimas“ (užtenka vien tik prisiminti Lietuvos kultūrinį gyvenimą tikrąja to žodžio prasme „susprogdinusį“ teatro festivalį „LIFE“), o gerokai prieš tai – ir vieną, ar kelias parodas Italijoje. Dar keletą įsimintinų ekslibrisų tapytojas sukūrė vėliau. Viso šis autorius sukūrė tik apie 10-20 ekslibrisų, pasižyminčių įdomia siužeto linija ir aukšta menine verte.
Menotyrininkė Danutė Zovienė tapytoją ekspresionistą, teatro kostiumų dailininką Klaudijų Petrulį apibūdina kaip maištingos sielos, savita menine kalba prabilusį po ilgų ir klaidžių ieškojimų menininką: „K. Petrulis visada plaukė prieš srovę vis labiau toldamas nuo tradicinės lietuviškos tapybos, nuo jam dėsčiusių lietuvių dailės klasikų ir jų suformuluotų postulatų“.
Ekslibriso mėgėjų akiratyje šis menininkas atsidūrė apie 1983 metus, sukūręs mažo tiražo, bet labai įsimintinus Dangerūtos Keršulytės, Arūno Storpirščio, Nijolės Adomonytės ir Galiaus Kličiaus knygos ženklus. Per ketvertą metų autorius iš viso sukūrė mažiau nei 30 labai originalių ekslibrisų, pelnytai atstovaujančių geriausius lietuviškojo knygos ženklo pavyzdžius.
Originaliu stiliumi sukurti tapytojo, dailės pedagogo Raimundo Sližio paveikslai dažniausiai atpažįstami pagal charakteringus komiškus personažus didelėmis galvomis. Talentingas menininkas neapsiribojo vien tik tapyba – eksperimentavo grafikoje ir keramikoje, nuliejo kažkiek akvarelių. Jis, kartu su aukščiau tekste paminėtu dail. Broniumi Gražiu, – vienas iš legendinės neformalios dailininkų grupės „Penketas“ narių.
Apie Raimundo Sližio pasiekimus knygos ženklų kūrime žinoma tikrai nedaug. Pirmieji rimtesni bandymai datuojami 1975-1976 metais, kai buvo sukurti ekslibrisai sau ir kolegai dailininkui Mindaugui Skudučiui. 1977 metais autorius susipažino su tada perspektyviu fotografu, šiandien – visame pasaulyje garsiu mūsų šalies fotomenininku, VDU profesoriumi Romualdu Požerskiu. Naujasis draugas buvo greitai apdovanotas Raimundo sukurtais vardiniais knygos ženklais. Tenka pripažinti, kad Raimundo Sližio entuziazmas pasireikšti šioje srityje gerokai išblėso sukūrus dar porą ekslibrisų. Menininkas sutelkė visą dėmesį pagrindinei savo veiklai, bet lietuviškojo ekslibriso istorijoje išliks kaip įdomus autorius, sukūręs apie dešimt knygos ženklų.
Garbų kūrėjų sąrašą šiandien užbaigia neeilinė asmenybė Lietuvos ir Europos meno pasaulyje – tapytojas, grafikas, dailės pedagogas Algimantas Švėgžda. Legendinio dailininkų „Ketverto“, pasaulį vaizdavusio be pagražinimų ideologas ir vienas pagrindinių variklių.
Nepaprastai talentingo dailininko kūryba padalinta į du etapus: lietuviškąjį ir vokiškąjį. Šiuos etapus skiria 1982 metais menininkui atlikta sudėtinga inkstų transplantacijos operacija, po kurios autorius priverstas persikelti į Vokietiją. Jau 1983 metais menininkas sukuria pirmuosius savo knygos ženklus, puošiamus tikroviškai atrodančiais kasdieniškos aplinkos elementais ir enciklopediniu piešinio tikslumu. Paskutinis žinomas Algimanto Švėgždos sukurtas ekslibrisas datuotas 1992 metais. Manoma, kad autorius per šiuos nepilnus dešimt metų sukūrė apie 30 originalių knygos ženklų.
