Marius Povilas Elijas Martynenko. Fot. Teodoras Grigaliūnas

„Menininko anketa“ – išskirtinė „Vilniaus galerijos“ portalo rubrika. Jos pašnekovai turi galimybę iš daugiau nei dvidešimties paruoštų klausimų išsirinkti juos labiausiai dominančius. Šįkart į klausimus atsako rašytojas, aktorius, komikas Marius Povilas Elijas Martynenko. 

Kaip apibūdintumėte savo kūrybą? Kas paskatina jus kurti? Kas ir kodėl tampa jūsų kūrybos objektu, tema, motyvais?

Mano kūryba – tai būdas išbūti. Mane traukia ribos – liga, mirtis, gėda, kaltė, santykiai, tėvystė, tikėjimas, (savi)destrukcija. Ir mažos, banaliai kasdienės detalės, kurios staiga atidengia metafiziką. Man patinka, kai šventa susiduria su purvu, o filosofija – su virtuve. Man regis, kad tiesa yra ne teiginys, o klausimas. Gan absurdiškas, tiesą sakant. Man regis, kad kuo arčiau esame prie paradokso, tuo arčiau tiesos. Kūryba yra žmogus pasaulyje ir pasaulis žmoguje. Į meną žvelgiu kaip į komunikacijos aktą – susirenkam tikrovės trupinėlius ir nešam pasidalinti. Tikriausias tikrovės skeveldras bandome įkūnyti meno kūriniuose. Skulptūra, dailė, muzika, šokis, kinas, architektūra, literatūra ir visa kita – tai pokalbis. Daugiausia, ką gali padaryti meno kūrinys – įkvėpti kitą kurti. Ir dievu aš vadinu sąskambį tarp išorėn keliaujančių veiksmų bei žodžių ir vidinės tiesos. Sąskambis. Kartu man tai žaidimas. Šventa profanacija.

Marius Povilas Elijas Martynenko. Fot. Neringa Rekašiūtė

Fot. Povilas Marius Elijas Martynenko

Kokie kūrėjai darė arba iki šiol daro jums įtaką? Kurių menininkų darbai, filosofija artimiausia jūsų idėjoms?

Sunku pasakyti, kas tiksliai daro įtaką. Galiu pasakyti, kas man patinka, kas palieka įspūdį. Įtaką kūrybai daro ir tokie žemiški dalykai, kaip nemiga, alkis, gautas atlyginimas, tos retos vaiskios dienos – šie dalykai tiesiogiai veikia mano tikrovę. Ir tai daro didžiausią įtaką. O galvoje, kūryboje – vaiduokliai, paskalos, romantika, efemeriniai bezdalai. Filosofiškai man artimi autoriai, kurie kalba apie žmogų be iliuzijų, bet ir be cinizmo. Tiksliau, ir vieno, ir kito yra, kartais net apsčiai, bet jie nuolatiniame žaisme. Tai Albert Camus, Søren Kierkegaard, Simone Weil, Nietzsche, šv. Augustinas, Arvydas Šliogeris, Leonidas Donskis, H. G. Gadamer, Miguel de Unamuno.  Literatūroje man labai artimi autoriai, kurie jungia moralinį svorį ir ironiją, gyvenimo daugialypumą, absurdą: C. S. Lewis, John Updike, Jorge Luis Borges, Mikhail Bulgakov, Gabrielis Garsija Markesas, Kurtas Vonegutas, Aldous Huxley, John Fowles, Terry Prattchet, Douglas Adams, Fiodoras Dostojevskis, Milan Kundera, Alessandro Baricco, Witold Gombrowicz, Umberto Eco, Liudmila Ulickaja. Poetai – Donaldas Kajokas, Aidas Marčėnas, Mindaugas Nastaravičius, Antanas A. Jonynas, Gintaras Grajauskas, Jonas Mekas, Sigitas Geda, Tadas Zaronskis, Wislawa Szymborska, W.S. Merwin, Rumi, Allen Ginsberg, Rainer Maria Rilke.

Kur studijavote ir kas buvo/yra jūsų pagrindiniai mokytojai? Koks jūsų santykis su dėstytojais ir kokia jų įtaka kūrybai?

Šiek tiek studijavau filosofiją Vilniaus universitete. Greitai išstojau, bet platoniška draugystė su filosofija vis dar tęsiasi. Baigiau aktorinio meistriškumo studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Esu labai dėkingas savo dėstytojams – O. Koršunovui, Dariui Meškauskui, Viktorijai Kuodytei, Žilvinui Beniušiui, Arvydui Dapšiui, Nelei Savičenko, Laurynui Paukščiui, Arūnui Sakalauskui. Jie man davė discipliną, scenos jausmą, atsakomybę už žodį ir už kūną scenoje, kokybės kartelę ir skonį bei kartais labai reikalingą „šaltą dušą“. Mano santykis su dėstytojais visada buvo dvipusis: aš gerbiu amatą ir reikalavimus, bet nemoku būti paklusnus vien dėl hierarchijos. Be to, buvau labai dezorganizuotas. Ieškodavau autoriteto ir dažnai jį dekonstruodavau vien dėl noro priešintis.

Esu dėkingas Tiberiados broliams – katalikų vienuoliams, su kuriais gyvenau metus, kai man buvo dvidešimt. Jų paprastumas ir tuo pačiu gilumas mane taip sukrėtė, kad iki šiandien negaliu atsikratyti ten išgyventų fundamentalių patirčių. Buvau atsakingas už gyvulius, skambinimą varpu, pečiaus kūrenimą. Šie dalykai mane moko dar šiandien. Nenoriu, kad atrodyčiau kaip herojus kankinys, bet vertingiausios pamokos mano gyvenime atėjo per didžiausius skausmus. Skausmas mano meistras. Diskomfortas man pasako daugiau apie pasaulį ir mane, nei kas kitas.

Povilas Marius Elijas Martynenko. Nuotr. Algimantas Aleksandravičius

Ką manote apie institucijų poveikį menininkui? Kaip įsivaizduotumėt ateities meno mokyklą (akademiją)?

Institucijos gali duoti formą, bet jos labai mėgsta valgyti gyvą žmogų. Jos gali išmokyti amato, bet taip pat gali pripratinti prie saugaus melo: „taip reikia“, „taip priimta“, „taip teisinga“. Yra rizika, kad institucija, užuot parodžiusį daugelį „įmanoma“, perša vieną kelią kaip doktriną. Be abejo, tam tikras stuburas ir karkasas yra reikalingi, bet gali būti didžiulė žala – užgniaužtas žmogaus kūrybingumas, entuziazmo kibirkštis. Žvelgiu į savo vaikus. Jie piešia, dainuoja, groja, lipdo, šoka… niekada jiems nesakiau, kad jie kažką daro neteisingai. Žinau, kaip tai gali sužaloti. Jei jie nori daryti kitaip – geriau, tiksliau, ilgiau, stipriau ar pan. – puiku – sėdam, pasimokom. Svarbu žinoti taisykles ir būdus jas laužyti bei kurti naujas gaires. Institucijose, manau, pats vertingiausias dalykas yra bendruomenė – žmonės, kurie dalinasi žiniomis ir kuria kartu.

Norėčiau mokyklos, kurioje būtų daugiau realaus gyvenimo, daugiau psichologinio raštingumo, daugiau darbo su kūnu ir nervų sistema, daugiau etikos – ne deklaratyvios, o praktinės. Augimo vieta, kuri ne tik moko technikos, bet ir padeda žmogui suprasti save: savo ribas, atsakomybę, sielą, pasaulį. Aš žinau, kad nuskambės banaliai, bet bastantis per mokyklas, universitetus ir akademijas labiausiai trūksta… meilės. Ir puikiai suprantu – akademikai, profesūra, mokytojai, lektoriai – mūsų šalyje tai dar toli iki prestižinės profesijos. Bet tikrai turėtų būti. Tai yra žmonės, kurie savo darbu konstruoja ateitį.

Povilas Marius Elijas Martynenko. Fot. L. Vansevičienė

Menininkas – individualistas ar bendruomenės žmogus? Kaip apibūdintumėt Lietuvos menininkų bendruomenę ir ar laikote save jos dalimi?

Ką parodė paskutiniai politiniai įvykiai – meno žmonių bendruomenė solidarizavosi greitai. Laikau save jos dalimi. Menininkas dažnai dirba vienas, bet be kitų jis neegzistuoja. Lietuvos menininkų bendruomenė man atrodo kaip mišrus reiškinys: yra daug šilumos, bet yra ir daug ego. Yra rašytojų, kurie teigia rašantys sau. Tada man kyla klausimas – gerai, bet publikuojama tikrai ne dėl savęs? Juk tau pačiam nereikia tūkstančio tavo knygos egzempliorių? Man kūryba yra komunikacija. Manau, kad menininkas yra individas bendruomenėje.

Koks jūsų santykis su lietuviškąja meno tradicija? Kurie mūsų šalies kūrėjai jus žavi labiausiai?

Aš jaučiu dėkingumą mūsų tradicijai, nes ji pagimdė šiandieninį kontekstą. Jis labai įvairus, sunkiai klasifikuojamas. Aš nejaučiu poreikio nuo tradicijos atsiriboti, bet ir nenoriu jos idealizuoti. Lietuviškoje tradicijoje man artima rimtis, santykis su tyla, su egzistenciniais klausimais. Lietuviškas jautrumas vienatvei, mirtingumui, gamtai man artimi. Dabar pastebiu mūsų tautos mentaliteto ir laikysenos pasauliniame kontekste bruožus, kurie mane žavi. Lietuviškoji meno tradicija – tai darbščių, daug pakelti galinčių žmonių tradicija. Joje yra nesintetinės, neplastikinės tvirtybės.

Ką jums reiškia šiuolaikinis globalizacijos / skaitmeninių medijų / ekranų „triukšmo“ kontekstas ir intermedialaus meno tendencijos? Kaip visa tai atsiliepia jums ir jūsų kūrybai?

Triukšmas yra kaip nuolatinis foninis karas dėl dėmesio. Gyvename pertekliaus epochoje: per daug vaizdų, per daug balsų, per daug reakcijų. Tai keičia ne tik dėmesį, bet ir mąstymo gylį. Man svarbu kurti taip, kad kūrinys ne rėktų tam, kad būtų išgirstas, o kalbėtų tai, į ką norėtųsi įsiklausyti. Kaip rašė Gintaras Grajauskas: „tylinčio neperrėksi“.

Povilas Marius Elijas Martynenko. Nuotr. Tomas Juškaitis

Ar jūsų menas atspindi šiuolaikines socialines problemas, o gal kalba amžinomis, fundamentaliomis temomis? Ką jūsų kūrybai reiškia socialinis kontekstas ir šių dienų problematika (pavyzdžiui, feminizmas, LGBT ir pan.)?   

Šiuolaikinės socialinės problemos yra šiandieninių fundamentalių temų išraiška. Mūsų rūšiai, Homo sapiens, šiandien priskiriama maždaug 300 tūkst. metų. Valgymo procesas daugmaž toks pats. Dauginamės irgi gan panašiai kaip ir prieš daugelį metų. Tuštinamės taip pat. Mūsų siela ir smegenys neevoliucionuoja taip greitai, kaip mūsų įrankiai – nuo akmeninių įrankių iki dronų. Kažkuriuo metu galvojau, kad gal čia mano karta tokia gašli ir seksualiai aktyvi. Toks egocentrizmas absurdiškas, galvoti tarsi „mes išradom oralinį“. Manau, tas turėtų būti būdinga kiekvienai naujai kartai. Užtenka perskaityti senųjų civilizacijų mitus. Man regis, jie buvo dar labiau padykę už mus. Visokie kompleksai, Egipto, Graikijos, Šumero, Azijos šalių dievų iškrypimai ir nuotykiai teigia, kad taip buvo jau seniai. „The Economist“ publikavo straipsnį apie tai, kad pirmieji sekso žaisliukai buvo išrasti anksčiau nei ratas – maždaug prieš 20 tūkst. metų. Tarp archeologinių radinių iš Hohle Fels urvo (Vokietija) buvo ir aleuritinis falas. Jo atsiradimo data – apie 28 tūkst. metų prieš Kristų. Ir ratas, ir raštas atsirado tik prieš daugiau nei 5 tūkst. metų. Tai iliustruoja mūsų prioritetus. Bet šioje istorijoje man gražiausia visgi tai, kad ankstyviausi aptikti piešiniai datuojami prieš 45–73 tūkst. metų. Ankstyviausi aptikti muzikos instrumentai – prieš 40–43 tūkst. metų. Mes kuriame. Kai kurie mokslininkai netgi spekuliuoja, kad muzika atsirado anksčiau už kalbą. Kas tad yra fundamentalu? Kas yra išties šiuolaikiška? Žmonės įsimylėdavo, patirdavo netektis, susidurdavo su socialiniu neteisingumu, lytinės tapatybės klausimais ir nelygybe. Mes nesame tokie inovatyvūs kaip norėtume sau atrodyti. Siela kinta labai lėtai.

Kaip manote, koks yra didžiausias iššūkis menininkui? Ar jums tenka susidurti su kūrybinėmis krizėmis? Iš kur jos kyla ir kaip pavyksta su jomis susitvarkyti? 

Didžiausias iššūkis man yra kasdien kurti prasmę. Ne rasti, ne ieškoti, ne matyti, o kurti. Tai sunku. Ne visada pavyksta. Visa tai gali būti beprasmiškai prasminga arba prasmingai beprasmiška. Tomis dienomis, kai netikiu, klausiu savęs – ar aš norėčiau tikėti? Dažniausiai noriu. Kartais atrodo, kad niekada nebepavyks nei kurti, nei tikėti. Tada klausiu savęs – ar norėčiau norėti tikėti ar kurti? Tai visiškas niekas, smiltis, bet tamsiausiomis akimirkomis kasiesi iki tol, kol randi bent tą smiltį. Ne tam, kad pasidarytų geriau. Kad būtų prasmingiau. Ne visuomet pavyksta. Visos krizės gali būti ir kūrybinės. Man rodos, kad su jomis nereikia tvarkytis. Reikia išbūti. Pakvėpuoti. Kartais pastenėti pro sukąstus dantis. Kartą manęs paklausė, kokį patarimą galėčiau duoti žmonėms, kad, kamuojant sunkumams, jie išliktų pozityvūs? Manau, nereikia išlikti pozityviems. Kartais klykti iš siaubo yra pats geriausias savipagalbos pratimas. Išbūni gerus ir sunkius laikus. Taip turi būti. Niekas juk neklausia, kaip susitvarkyti su kūrybiniu pakylėjimu, ar ne? Taigi ir su kūrybiniu smuktelėjimu reikia draugiškai elgtis.

Povilas Marius Elijas Martynenko. Nuotr. Algimantas Aleksandravičius

Koks didžiausią įspūdį jums palikęs (užsienio ir/arba Lietuvos) muziejus ir kuriuos pasaulio muziejus labiausiai norėtumėte aplankyti ateityje? Kokios jūsų lankytos parodos buvo pačios įsimintiniausios?Man patiko Velnių muziejus Kaune. Ten vaikščioti su brangiu žmogumi ir velniams kurti istorijas yra labai smagu. Austrijoje, Vienoje, labai stiprų, šokiruojantį įspūdį paliko medicinos patologijų muziejus. Buvau Luvre, Vatikano muziejuose, Versalio rūmuose. Prabanga man kokti. Nuo pertekliaus ima svaigti ir skaudėti galva – kaip per daug prisiuosčius kvepalų parduotuvėje. Galiausiai nebeužuodi nieko. Taip ir su dideliais muziejais, ekspozicijomis. Man viena nuostabiausių buvo Romualdo Vikšraičio fotografijų paroda erotinio meno galerijoje „ga11erija“. Taip pat kapinės. Man jos kaip muziejai. Edinburgo kapinės, Père Lachaise kapinės Paryžiuje. Antakalnio, Užupio kapinės. Ten pilna meno kūrinių, modernių ir senų. Ten galva neįsiskausta. Turbūt todėl norėčiau aplankyti ir Highgate kapines Londone, Alyvų kalno kapines Jeruzalėje ir kitas.

Ar galėtumėte išvardinti 3-5 (arba daugiau) labiausiai patikusius filmus? Ar turite mėgstamų kino režisierių? Koks jūsų / jūsų kūrybos santykis su kinu, dramaturgija, video menu? Ar jūsų kūrybai būdingas siužetiškumas?  

Man labai patinka šie filmai: „Holy Motors“ (Leos Carax), „Endless Poetry“ (Alejandro Jodorowsky), „Kava ir cigaretės“ (Jim Jarmusch), „Amžinybė ir diena“ (Thodōros Angelopoulos), „Three Billboards outside Ebbing, Missouri“ (Martin McDonagh), „Baraka“ ir „Samsara“ (Ron Fricke).

Povilas Marius Elijas Martynenko. Nuotr. iš asmeninio archyvo

Ar dažnai lankotės teatre? Galbūt, turite labiausiai patikusių spektaklių, teatro režisierių? Koks jūsų/jūsų kūrybos santykis su teatru, teatro scenografija?  

Lankausi, nes tenka ten dirbti. Kuriu sceninius savo paties pasirodymus, performansus, komedijos vakarus. Mane pakerėjo Dimitris Papaioannou – pamačius jo darbus labai sunku žiūrėti į ką nors kitą.

Ar jautriai reaguojate į kritiką? Ar yra tekę sulaukti neigiamų atsiliepimų? Kaip vertinate Lietuvos meno kritikos situaciją šiandien? Kieno nuomonė, kalbant apie jūsų kūrybos vertinimą, jums svarbiausia? Ką laikote didžiausiais autoritetais šioje srityje? 

Anksčiau jautriai reaguodavau, kaip ir kiekvienas pradedantysis. Dabar neskaitau nei komentarų, nei kritikos straipsnių. Pats perskaitau, pasiklausau ir stengiuosi susidaryti savo nuomonę. Negaliu vertinti meno kritikos, neturiu tam kompetencijos. Mano kūrybos atžvilgiu man nebėra svarbu, ką kažkas pasakys. Aš jaučiu vidinį balselį, kuris tikrai žino, kur susimaunu. Geriausias kokybės matas yra kūrinio atsparumas laikui. Štai ir autoritetas.

Kokie jūsų kūrybiniai ateities planai? Didžiausia siekiamybė? 

Noriu parašyti vieną knygą, kurią jau rašau. Kol kas susitelkiu tik į tai. Didžiausia siekiamybė – būti geru įrankiu idėjoms, kurios užsuka į mano sielą ir prašosi išleidžiamos į pasaulį.

Ko palinkėtumėt, kokį patarimą duotumėt jaunajam menininkui?

Kūrėju tampama kuriant. Tiesiog daryk. Tai yra ir malonumas, ir kančia, ir nuobodulys, ir darbas, ir pramoga, ir akistata su savimi bei pasauliu, ir bėgimas nuo savęs bei pasaulio, ir palaiminimas, ir prakeiksmas. Neklausinėk, ar tai prasminga – prasmė yra kuriama kasdien. Apsispręsk ir judėk pirmyn. Šį patarimą labiausiai duodu sau – jaunam ir senam, bet jei kam nors irgi tiks, naudokitės ligi valiai.

Povilas Marius Elijas Martynenko. Fot. L. Vansevičienė

Povilas Marius Elijas Martynenko. Nuotr. iš asmeninio archyvo