Sigitas Laurinavičius. Egzorcistas (selfis), 2025 m. Fotografija, skaitmeninė manipuliacija
„Menininko anketa“ – išskirtinė „Vilniaus galerijos“ portalo rubrika. Jos pašnekovai turi galimybę iš daugiau nei dvidešimties paruoštų klausimų išsirinkti juos labiausiai dominančius. Šįkart į klausimus atsako tapytojas Sigitas Laurinavičius.
Kaip apibūdintumėte savo kūrybą? Kas paskatina jus kurti? Kas ir kodėl tampa jūsų kūrybos objektu, tema, motyvais?
Kūryba man yra natūralus poreikis. Be jos labai greitai tampu irzlus ir potencialiai toksiškas, todėl laiką, praleistą studijoje, iš esmės suvokiu kaip savotišką emocinę higieną. Esu priklausomas nuo ilgų lėtų apmąstymų, todėl, būdamas procese, neišvengiamai į juos panyru. Pavyzdžiui, man įdomu, kaip, keičiantis aplinkybėms, keičiasi kontekstas, kaip kinta prasmės ir beprasmybės santykis, realybės (tiek esamos, tiek ir menamos) pastovumas ir jos virtualumas. Iš esmės tai – įvairios priešybių sąveikos bei jų transformacijos apraiškos, kurios, žvelgiant iš meninės kūrybos pozicijų, formuoja erdvę įvairiausiems diskursams ir išraiškos formoms.
Impulsu kūrybai man gali tapti bet kas – politinė situacija, prisiminimai, sapnai, pamatytas koks nors objektas ar spalvinis sąskambis – vis tiek iš pradžių turi praeiti kažkiek laiko ir tik po to jau imuosi ieškoti vizualaus sprendimo. Ir nors laikau save tapytoju, vis tik esu linkęs savęs neriboti nei technika, nei medžiagomis. Visais atvejais man rūpi kontroversijos momentas, todėl sąmoningai siekiu suardyti formos vientisumą ir pateikti tai kaip aiškiai perdirbto ar bent jau įvairių trikdžių paveikto vaizdo rezultatą. Mano supratimu, iš viso to gimsta kažkas nauja, dar viena unikali patirtis.
Esame be galo skirtingi: skirtingai esame pasirengę (pa)matyti, įsijausti ir suprasti; vieniems pakanka atpažinti, kitiems – pažinti. O tai jau iš esmės skirtingi procesai. Man tai atrodo įdomu ir prasminga kalbėti apie tai.
S. Laurinavičius. Kryptis su pridėtiniais elementais. objektas. Kėdė, lango rėmas, plieninė viela, plunksna. 158x43x45 cm, 2006m. Foto E.Ivanauskas
Kur studijavote ir kas buvo/yra jūsų pagrindiniai mokytojai? Koks jūsų santykis su dėstytojais ir kokia jų įtaka kūrybai?
Kartais nutinka taip, kad žmogus net nenutuokia, jog kažkas jį laiko savo mokytoju. Tokių, netiesiogiai formavusių supratimą, galėčiau priskaičiuoti nemažai. Natūralu, kad vienokias ar kitokias įtakas mes bet kokiu atveju patiriame, ir kad tai yra nuolatinis procesas. Tačiau toks požiūris susiformavo ne iš karto – jau gerokai vėliau.
Studijas baigiau prieš 34 metus tuometinio Šiaulių pedagoginio instituto Dailės fakultete, tad tuo metu mano dėstytojai ir buvo pagrindiniai mano mokytojai: diplominio tapybos darbo vadovas prof. Vincentas Gečas, magistrinio darbo vadovas prof. Romanas Vilkauskas. Bet būčiau neteisus nepaminėdamas ir kitų, pavyzdžiui: profesorių Vitolio Trušio, Vytenio Rimkaus, Ričardo Garbačiausko, Irenos Ambrazienės ar Vaidoto Janulio. Ir tai anaiptol dar ne visi. Dalies jų šiandien jau nebėra, tačiau bendravimo pėdsakas neabejotinai liko.
Iš viso turbūt teisingiausia būtų sakyti, kad tuometinio Dailės fakulteto atmosfera mokė ir ugdė labiausiai. Turėjom daug laisvės, bet viskas kažkaip ribų neprarado. Su kai kuriais iš savo dėstytojų vėliau tapome gana artimi jau kaip kolegos.
Kita vertus, dar vienas mano formavimosi etapas buvo 15 metų praleistų Žiemgalos krašto dailininkų grupėje, kartu su jau minėtais Vitoliu Trušiu, Vyteniu Rimkumi, taip pat Romualdu Čarna, prof. Juozu Galkumi, Marija Terese Rožanskaite ir kitais.
12 metų buvau faktinis šios grupės kuratorius: organizavau plenerus, bendras parodas, tačiau kaip svarbiausią dalyką išskirčiau ypatingai šiltą bei artimą bendravimą – nuo kūrybinių idėjų iki paprasčiausio kasdienio gyvenimo. Regis, kas čia tokio, bet iš to pasisėmiau daug.
Juoda-balta! Juoda-balta! Hei! Hei! Drobė, aliejus. 200x120cm. 2018 m. Nuotr. Sigitas Laurinavičius
Ką jums reiškia šiuolaikinis globalizacijos / skaitmeninių medijų / ekranų „triukšmo“ kontekstas ir intermedialaus meno tendencijos? Kaip visa tai atsiliepia jums ir jūsų kūrybai?
Didžioji mano kūrybos dalis kyla būtent iš akistatos su šiais procesais. Globalizacija bei šiuolaikinių medijų diktuojamas tempas kuria labai specifinius santykius su, regis, savaime suprantamais dalykais. Pavyzdžiui: ką dabar reiškia sąvokos „arti“, „toli“, „gyvas bendravimas“, „privatumas“, „tiesa“ ar „fikcija“?.. Labai tikėtina, kad dalis kaip tik dabar vykstančių ir mūsų gyvenimą reikšmingai keičiančių procesų, dėl įvairiausių priežasčių, vieni lieka nepastebėti, kiti – iki galo nesuvokti, o gal ir iš viso nepažinūs. Mūsų įsivaizduojamos ribos tarp „tikras“ ir „netikras“, „natūralus“ ir „dirbtinis“ nuolat kinta ir nyksta. Reikia pripažinti, kad lenktyniaujame patys su savimi ir tokiame tempe, kad nebespėdami (o tai yra neišvengiama) su juo, visą šį dinamišką srautą imame suvokti kaip triukšmą, kaip mus destruktyviai veikiantį foną.
Bet čia požiūrio dalykas, nes ir pačią kūrybą, anot Arvydo Šliogerio, reikėtų (arba galima) traktuoti kaip destruktyvų veiksmą, aktyviai naikinantį prieš tai buvusią situaciją. Nustojus desperatiškai priešintis ar stengtis neatsilikti, nebelieka įtampos judėti savo ritmu: atsiranda savos temos, sava prieiga ir sprendimai. Kitaip tariant, tai yra ne tik iššūkių, bet ir galimybių laikas.
Mano paties darbuose kažkaip natūraliai atsirado vietos skaitmeninėms technologijoms: pradedant jau minėtų temų pasirinkimu, o baigiant fotografija, video ar garso takeliais. Esu sulaukęs ir kritikos už, esą, pernelyg atvirą technogeninių elementų naudojimą savo darbuose, bet man jie atrodo įdomūs, svarbūs ir reikalingi kaip dar vienas specifinis kūrinio sluoksnis.
Šviesos naktį. 2025. Drobė, akrilas, aliejus. 100x100cm. Nuotr. Sigitas Laurinavičius
Kaip manote, koks yra didžiausias iššūkis menininkui? Ar jums tenka susidurti su kūrybinėmis krizėmis? Iš kur jos kyla ir kaip pavyksta su jomis susitvarkyti?
Manyčiau, kad toks dalykas kaip kūrybinės krizės anksčiau ar vėliau ištinka visus. Gal tik ne vienodai jos pasireiškia ir su jomis tvarkomės skirtingai. Kartais jos kyla pajutus, kad lyg ir išsakei, kas tuo metu buvo aktualu ir nebėra prasmės tęsti, nes jau kartojiesi arba kažkokiu būdu atkartoji, ką kiti jau padarė iki tavęs ir gal net geriau. Būna abejonių, ar tai, ką darai iš viso turi bent kokią perspektyvą, ar tai tiesiog tik iš inercijos besitęsianti veikla, potencialiai kurianti papildomus rūpesčius. Tada, žinoma, procesas dažniausiai sustoja.
Bet tai praeina. Ir, kaip jau minėjau, būna priešingai: laikas be kūrybos ima veikti ne ką mažiau destruktyviai, tad stengiuosi per daug nebesimėtyti ir pralaukti. Kita vertus, tai puikus laikas ramiai peržiūrėti ir permąstyti, ką pavyko sukurti iki to.
Išskirčiau dar ir kitokio pobūdžio iššūkius. Tai – laiko ir resursų stoka. Dalies sumanymų nepavyksta įgyvendinti tik todėl, kad kūrybos laiką tenka derinti su pedagoginio darbo pareigomis. Dar kitus tenka atidėti, nes jiems įgyvendinti reikia specifinių sąlygų arba žinių, kurių neturiu, o alternatyviems sprendimams reikia laiko arba paprasčiausiai – lėšų. Jei pavyksta neprarasti susidomėjimo ir atrodo vis dar aktualu, stengiuosi prie šių idėjų grįžti, kai tik atsiranda tam galimybės. Pavyzdžiui, instaliaciją „Grindinys“ Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje įgyvendinau praėjus 10 metų po sumanymo – tik 2010-ais, kai aplinkybės pagaliau susiklostė daugmaž tinkamai. Kai kurie kiti sumanymai savo šanso dar laukia.
Kokios muzikos klausote? Kokie atlikėjai, grupės yra jūsų klausomų dainų sąrašuose? Koks jūsų / jūsų kūrybos santykis su muzika? Ar (ir jei taip – ko?) klausote kūrybinio proceso metu? Jei jūsų gyvenimas turėtų garso takelį, kokia daina, muzikos kūrinys tai būtų?
Nesu melomanas, akylai sekantis savo mėgiamų atlikėjų kūrybos ir gyvenimo naujienas, tačiau muzika man yra svarbi ir be jos savo kūrybinio proceso nelabai įsivaizduoju. Dažniausiai jos klausausi dirbdamas studijoje, nes dirbu lėtai, procesas užtrunka, o susikurtas muzikinis takelis man suteikia tą pastovų emocinį foną, kuris padeda susitelkti į tai, ką darau ir per keletą seansų prie to paties kūrinio išlaikyti tą pačią emociją. Tik, žinoma, to niekada nedarau dirbdamas su video ar audio failais.
Šiaip jau klausausi labai įvairios muzikos, bet būna, kad kuris nors atlikėjas ar pavieniai kūriniai tam tikram laikotarpiui tampa artimesni arba gal labiau tiktų sakyti – labiau tinkamesni emociškai, todėl ir laiko jiems tenka daugiau. Taip buvo nutikę su „Bix“, Stingu, Zaz, Kate Melua, o prieš pusmetį, kaip labai artimą, visai netikėtai atradau „Maneskin“ skambesį.
Kita vertus, jau seniai savo telefone skambučių garsą esu pasirinkęs pagal Paul Moriat orkestro atliekamą kūrinį „Alouette“ – vis dar neatsibodo, tai gal kažkas panašaus ir galėtų būti tas, jei ne vienintelis, tai bent vienas iš kelių gyvenimo garso takelių. Bet iki šio momento niekada tokio klausimo sau nekėliau.
Sankcijų paketas. 2023m. Objektas. Armuotas betonas, UV spauda ant savadarbių knygų. 41x55x16 cm. Nuotr. Evaldas Ivanauskas
Ar jautriai reaguojate į kritiką? Ar yra tekę sulaukti neigiamų atsiliepimų? Kaip vertinate Lietuvos meno kritikos situaciją šiandien? Kieno nuomonė, kalbant apie jūsų kūrybos vertinimą, jums svarbiausia? Ką laikote didžiausiais autoritetais šioje srityje?
Sakyčiau, kad kritikai esu, o gal tiksliau sakant – laikui bėgant tampu jautrus ir tikrai nėra taip, kad ji praeitų lyg niekur nieko. Kūryba nėra kokia nors vienodai atsikartojanti funkcija, kurią galima atlikti tiesiog mechaniškai. Joje neišvengiamai labai daug emocijų, asmeninių išgyvenimų ir atsivėrimų, o visa tai tik padidina jautrumą.
Kita vertus, mums visiems reikia supratimo ir palaikymo, bet savaime suprantama – ne bet kokio. Tad kritika kritikai nelygu. Viena – kai vertina kolegos ar šiaip nevienadienę patirtį mene turintys žmonės (nebūtinai menininkai, menotyrininkai ar galerininkai, bet ir tie, kam menas nėra tik įvaizdžio detalė) ir visai kas kita – neišmanėliai ar piktdžiugos, kurie kritiką supranta tik kaip negatyvo seansą, nors kompetencijos ir neturi. Tai tokia kritika buvus – nebuvus. O štai nešališką argumentuotą požiūrį labai vertinu, kad ir koks jis bebūtų. Tik tokie asmenys, gal suprasdami savo žodžių svorį ar tiesiog nenorėdami kurstyti aistrų, dažniau renkasi ne tiek analizuoti, kiek selektyviai išskirti pozityvą, visa kita paprasčiausiai nutylint. Čia nekalbu apie sąmoningą „cancel֧“ kultūrą. Ne. Taip tiesiog patogiau ir daugeliu atveju ramiau, ir, beje, tai taip pat yra savotiškas kritikos instrumentas: jei dėmesio nėra, reiškia, kad kažko pritrūko. Problema gal tik ta, kad taip nesimezga diskusijos. Ne tik apie rezultatą, bet ir apie idėjas ar reiškinius. Argumentuotų vertinimų trūksta. Tai gana retas dalykas net ir tais atvejais, kada tokios kritikos tikėtis būtų logiška, pavyzdžiui: grupinių parodų apžvalgose ar apibendrinant tam tikrą parodinį laikotarpį. Šios tendencijos ypač juntamos tolstant nuo sostinės, kur kritika realiai neegzistuoja, tad tą taip reikalingą grįžtamąjį ryšį su laiku įgundi „susirinkti“ per aplink. Dažniausiai per pokalbius savo siaurame kolegų burbule.
O kas dėl neigiamų vertinimų savo kūrybos atžvilgiu, tai atsakymas vienareikšmiškas – taip. Kas be ko, apie savo darbus esu sulaukęs neigiamų ir net, sakyčiau, nepamatuotai grubių atsiliepimų, bet laikas daro savo – kiek gali tai nešiotis… Kita vertus, būta ir teigiamų vertinimų, tai visumoje santykis gavosi kaip ir pakenčiamas, svarbu – ką iš to pasiimi.
Nepasakyčiau, kad kritika kažką iš esmės keičia. To gal jau būtų per daug. Vis tik savo nuovoką taip pat reikia turėti, nors stabtelėti ir įsivertinti ji tikrai paskatina. Žodžiu, kad ir kaip banaliai tai beskambėtų, kartais to reikia tiesiog tam, kad susivoktum realybėje, kad ir ką į tą žodį betalpintume. O toji realybė gali būti labai visokia.
Turiu jums pranešimą – laukite. 2023 m. Drobė, akrilas, aliejus. 150×110 cm. Nuotr. Sigitas Laurinavičius
