Nuotrauka iš asmeninio archyvo
„Menininko anketa“ – išskirtinė „Vilniaus galerijos“ portalo rubrika. Jos pašnekovai turi galimybę iš daugiau nei dvidešimties paruoštų klausimų išsirinkti juos labiausiai dominančius. Šįkart į klausimus atsako tarpdisciplininio meno kūrėja Bon Alog.
Kaip apibūdintumėte savo kūrybą? Kas paskatina jus kurti? Kas ir kodėl tampa jūsų kūrybos objektu, tema, motyvais?
Mano dėmesį traukia dabarties būsenos ir jų analizė, tyrinėjimas: vykstantys globalūs reiškiniai, problemos tarp kontrolės ir pažeidžiamumo, reguliavimo šiandienos technologijų ir geopolitinių įvykių kontekste. Idėjos atkeliauja pakankamai natūraliai, per asmeninę patirtį, istorinę atmintį, tapatybės paieškas, kadangi jos jau savaime cirkuliuoja mano kasdienybėje: šiuolaikinėse technologijose, kalboje, institucijose, net kūno atmintyje. Dažnai kurdama siekiu nebūtinai atsakymų, o tam tikro jautrumo, galimybės pamatyti, kaip šie procesai mus formuoja, kartais net mums to nepastebint.
Viliuosi savo menine praktika kurti situacijas ir kūrinius, kurie veiktų kaip tam tikras įtampos taškas: tarp patrauklumo ir atstūmimo, tarp malonumo ir nerimo, tarp regimos formos ir ją lydinčio diskomforto.
Bon Alog. Nuotr. T. Bakum
Ką manote apie institucijų poveikį menininkui? Kaip įsivaizduotumėt ateities meno mokyklą (akademiją)?
Manau, kad poveikis yra sąlygotinas abiejų šalių. Tikiu, kad priklausomumo vienas kitam, tarpusavio ryšys galėtų būti visada atviras dialogui demokratiškiems sprendimams. Jei kalbame apie akademijas, švietimo institucijas kaip žinių reprodukavimo, socialinio rato, resursų vietas, tai neišvengiamai turi teigiamą poveikį; iš kitos pusės, bet kokia institucija remiasi tam tikra formalia struktūra, kuri kartais gali riboti menininką savo postulatais ir standartais, įrėminti ar net įdiegti šabloninį mąstymą. Nesinori matyti tiek individų, tiek institucijų kaip save kritiškai reguliariai nekvestionuojančių sistemų. Žvelgdama į ateitį, mokyklą įsivaizduoju besiremenčią bendruomeniškumo principu, kuri veiktų kaip socialinis organizmas, puoselėjant ir dalijantis bendromis vertybėmis. Kuri veiktų lanksčiu grafiku, hibridiniu paskaitų repertuaru, nuolatine kviestinių vietinių ir užsienio lektorių/dėstytojų pasiūla, neformaliu kūrybišku dizainu, patirčių studija, plačiu partnerių tinklu, technlogine perspektyva, kapsulių kambariais pietų miegui, komfortabiliomis bibliotekomis su įstabiais horizontais, pertraukomis ne tik su gera kava, bet ir su poilsinėmis oazėmis ir žaidimais online ir offline, kad bendrai tarp rimties būtų laiko susitikimui ir juokui.
Kaip manote, koks yra didžiausias iššūkis menininkui? Ar jums tenka susidurti su kūrybinėmis krizėmis? Iš kur jos kyla ir kaip pavyksta su jomis susitvarkyti?
Kiekvienam paskiri kalnai, niekas neverčia jų matyti ar į juos kopti. Faktas, jog yra ką veikti, kad išliktum produktyvus ir aktualus šiandien, neapgaudinėjant savęs. Pati menininko karjera yra sudėtinė, kompleksyvi savo nematomo darbo atžvilgiu. Stengiuosi bet kokio pobūdžio krizėse neužsibūti, nespausti sulčių iš savęs, kai nėra iš ko. Tikrai nesistengiu kurti, kai nėra tam akstino arba poreikio. Tai, žinoma, galimai daro įtaką buvimui rinkoje: nekurdama arba nesidalindama menine praktika eliminuoju save iš viešosios erdvės, galimai net neegzistuoju. Kitaip sakant, ardau savo simbolinį kapitalą. Iškrentu iš žaidimo. Kartais būna tokių momentų, kai esi max. „Pretendentas”, ratas verda ir tu įgauni pagreitį, sukiesi sukonstruota gracija, tarpusavio tendencijomis ir kaip koks armagedonas sproginėji besivydamas savo paties sugalvotus projektus. O „bėgti” kartais tikrai malonu, nes jauti, kad yra tam tikslas. Tvarkausi su tuo transformuojant „viskas arba nieko” į less is more. Meninės krizės kyla, kai nepatenkinu nei savo, nei kitų lūkesčių. Bandau tiesiog reflektuoti ir keisti požiūrio kampą.
Iš rezidencijos “Filmverkstaden” Suomijoje, 2026 m., asmeninis archyvas.
Fringe galerija, iš rezidencijos “Filmverkstaden” Suomijoje, 2026 m., asmeninis archyvas.
Ar galėtumėte išvardinti 3-5 (arba daugiau) labiausiai patikusius filmus? Ar turite mėgstamų kino režisierių? Koks jūsų / jūsų kūrybos santykis su kinu, dramaturgija, video menu? Ar jūsų kūrybai būdingas siužetiškumas?
Paveikių savo turiniu, idėja ar vizualine kalba yra tikrai ne trys ir ne 5. Nemėgstu sakyti labiausiai patinkantis, kadangi sąrašas pildosi ir vis keičiasi. Ne dėl to, kad Satantango rytoj nebepatiks, nes šiandien mane labiau domina Viktoria ir Zone of Interest, bet dėl to, kad patikimas nesutelpa viename filme ir gali net būti per konkretus apibūdinimui. Įsivaizduokite, jog per savaitę savo intereso vedama, pamatau 3-5 filmus; prenumeruoju leidinį, kuris veda po nepriklausomo kino vingius, o asmeninė meninė raiška tarpsta tarp eksperimentinio, galerinio kino, išplėstinio kino lauko ir bendrai judančio vaizdo srityje. Dabar, kai pagalvoju, su kinu esame sunkiai išskiriami, tarsi net platoniškai susieti, yra daug nesumeluoto tikėjimo šia medija. Siužetiškumas, kaip pamatas, svarbus, bet toli nuo atspirties taško. Kuriant video instaliacijas ar ekraninį kūrinį, labiau remiuosi idėja, įvykiu, kontekstu ar tema, kuri apjungia visus dėmenis.
Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Kokios muzikos klausote? Kokie atlikėjai, grupės yra jūsų klausomų dainų sąrašuose? Koks jūsų / jūsų kūrybos santykis su muzika? Ar (ir jei taip – ko?) klausote kūrybinio proceso metu? Jei jūsų gyvenimas turėtų garso takelį, kokia daina, muzikos kūrinys tai būtų?
Ta, kuri arba išjudina, arba teleportuoja maslinimui, nuotaikų tyriui. Mėgstu rinkti/atsirinkti muziką, neapsirboju vienu žanru. Važiuojant anksti rytais arba vėlais vakarais dviračiu mėgstu galvoti kartu su muzika, „persikelti” iš vienos vietos į kitą. Pirmadienio vakarus papildo improvizacinių jam sesijų klausymas. Muzika ir garsas asmeniškai kūryboje yra labiau svarbūs negu atrodo, kartais veikia kaip tranzistorius, pildo ir neša informaciją fiziškai. Kartu su garsu regiu ir kitus kadro sluoksnius. Jei mano gyvenimas būtų garso takelis, tai galimai būtų remixas, kuriame šmėžuotų ausyse nuo Vangelio, Terry Rylie iki pop Faye Wong ar eksperimentinių elektronikos, Andy Stott, Mica Levi garsų…
Kokie jūsų kūrybiniai ateities planai? Didžiausia siekiamybė?
Šiuo metu dirbu ties trumpo metro scenarijumi, o tolimesnio laiko perspektyvoje galvoju apie pilno metro eksperimentinį filmą, kuo tai baigsis – bus matyti. Taip pat turiu neužbaigtų kūrybinių idėjų ties labiau tarpdisciplininiais projektais, kurie neišvengiamai man labai svarbūs. Šių metų rezoliucija – sugrįžti prie to, kas buvo paleista, nukelta į antrą ar trečią planą. Paralelinė siekiamybė santykyje su kitais darbais – rezidencija Japonijoje, koncentruotas laikas skirtas kūrybai, konkrečiam meniniam tyrimui.
Stop kadrai iš audiovizualinio performanso, 2025 m. asmeninis archyvas.
Menininkės internetinė svetainė: www.alogbon.com
IG: www.instagram.com/methodoftruth
