Arūnas Baltėnas. Fot. Tamara Pathak
Sausio 22 d. Vilniuje, PC „Domus galerija“ Meno zonoje, atidaryta žinomo fotografo Arūno Baltėno paroda „Viduržemio fragmentai“. Autorius – Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys, subtiliai fiksuojantis tai, kas yra ant nykimo, trapumo ir užmaršties ribos. Jo kūryba publikuota svarbiuose leidiniuose, saugoma Lietuvos ir užsienio muziejuose, o ilgametė meninė veikla įvertinta LR Vyriausybės kultūros ir meno premija. Naujausioje parodoje eksponuojamos didelio formato fotografijos kviečia į Viduržemio regiono kultūrų ir istorijų pasaulį, kuriame atsiveria ramybė, grožis ir ilgesio nuotaika.
Arūnas Baltėnas | „Morocco 07“
Viduržemio fragmentai – ne tik kelionių vaizdai, bet ir savitas pasaulio vaizdinys. Kaip gimė šis ciklas ir ką Jums pačiam reiškia Viduržemio jūros regionas – ar tai labiau konkrečios vietos, ar būsena, nuotaika, kultūrinė atmintis?
Iš esmės tai yra kultūrinė atmintis – tikras lobis, kodas ar pamatai, kaip bepavadinsi. Viduržemio jūros regione susitelkusi tokia civilizacijos koncentracija, kad ji tiesiog pribloškia. Antika, krikščionybė, islamas – viskas vienoje vietoje. Vienas laikotarpis keičia kitą, epochos persidengia: gotika, renesansas, barokas. Kartais visa tai sutelpa net viename objekte, pavyzdžiui, bažnyčioje.
Tai begalinė materialiosios kultūros koncentracija. Mane, kaip smalsų žmogų, tie kraštai traukia būtent dėl to – kiekviename žingsnyje ten slypi kažkas savito, unikalaus, gilaus. Tiesiog reikia žiūrėti ir pamatai.
Arūnas Baltėnas | „Andalusia 12“
Jūsų kūryboje dažnai jaučiamas trapumo, nykimo, laiko ženklų motyvas. Ar fotografuodamas Viduržemio regioną taip pat ieškojote šių būsenų? Kaip jos atsiskleidžia šio ciklo darbuose?
Šis motyvas labiau būdingas ciklams, kuriuos fotografuoju Lietuvoje – ten itin jaučiamas trapumas ir nykimas. Viduržemio regione visko tiek daug, kad tas jausmas nėra toks ryškus.
Žinoma, viskas pasaulyje nyksta, viskas pavaldu laikui, tačiau ten nėra liūdesio ar nostalgijos dėl nykimo. Tai pasitaiko labai retai. Tiesiog toje erdvėje visko yra daug.
Šiai parodai atrinkote fotografijas, kurios, Jūsų manymu, tinka interjerams. Kaip pats suprantate fotografijos „gyvenimą“ interjere – kiek ir kokių erdvių šiandien puošia Jūsų darbai? Kuo fotografija namuose ar viešoje erdvėje skiriasi nuo fotografijos galerijoje?
Visada stengiuosi kurti ir spausdinti tokias fotografijas, kad jos tiktų interjerams, būtų patrauklios, malonios žiūrėti. Interjere fotografija tampa tarsi papildomas langas – per ją žmogus gali išeiti į kitą pasaulį. Galbūt į svajonių, galbūt į prisiminimų, galbūt į paralelinę tikrovę. Tai galimybė trumpam išeiti iš šios vietos kažkur kitur.
To ir siekiu savo fotografijomis. Net jei žmogus niekada nebuvo toje vietoje, vaizdas gali sukelti malonias emocijas, leisti žvilgsniui klajoti. Man svarbu, kad fotografija būtų raminanti, paguodžianti. Ne linksma, bet turinti teigiamą užtaisą, sukelianti pozityvius jausmus.
Lygiai taip pat svarbi ir estetika – klasikinė kompozicija, pusiausvyra tarp šviesos ir spalvų. Jei fotografija nėra tvarkinga, ji tampa blaškanti, erzinanti, nesukelia tų minčių, kurių siekiu. Tikiu, kad būtent pusiausvyra leidžia vaizdui veikti.
Arūnas Baltėnas | „Sicilia 18“
Arūnas Baltėnas | „Sicilia 25“
Kiek svarbus fotografijos dydis ir koloritas interjere? Ar pastebite, kad skirtingoms erdvėms labiau tinka didelio formato, prislopintų spalvų vaizdai ar vis dėlto juodai balta fotografija išlieka universalesnė? Kaip pats renkatės – spalva ar juodai balta?
Juodai balta fotografija visada labai aiškiai parodo, ar kompozicija yra gera. Spalvotoje fotografijoje atsiranda spalvų poveikis, todėl čia jau svarbi ir spalvinė pusiausvyra. Dažnai nugesinus spalvas, pavertus vaizdą juodai baltu, lengviau įvertinti, ar kompozicija yra tvarkinga. Kartais spalvotoje fotografijoje susigaudyti sunkiau.
Kalbant apie dydį – viskas priklauso nuo interjero. Gera fotografija gali būti atspausdinta ir atviruko dydžio, ir pusantro metro formato, jei leidžia techninės galimybės. Dydis pats savaime nėra lemiamas. Svarbūs pasportas, rėmas, rėmo profilis – visa tai kartu turi tapti meno kūriniu, kuris atsiranda interjere.
Galima eiti ir atvirkščiu keliu – turėti tuščią vietą interjere ir pagal ją parinkti fotografiją, dydį, rėmus, spalvą ar juodai baltą variantą. Šios fotografijos yra paslankios – tai savotiška žaliava, kurią galima pritaikyti skirtingoms erdvėms. Čia jau interjero dizainerio arba paties šeimininko, jei jis turi skonį, sprendimas.
Arūnas Baltėnas | „Venezia 04“
Atskira, labai svarbi Jūsų kūrybos dalis – fotografijų knygos. Kuo Jums svarbus fotografijos pasakojimas knygos formatu, lyginant su paroda ar pavieniais darbais interjere? Prieš mėnesį pasirodė naujausia knyga „Nuo pirmadienio iki sekmadienio“ – kuo ji išskirtinė Jūsų kūrybos kontekste?
Kiekviena knyga man yra svarbi – visos turi savo temą, ir nesvarbių nedarau. Tačiau fotografijos, patekusios į knygą, tampa kita kokybe. Tai jau nebe pavieniai darbai, o savotiškos fotografijų replikos, pasakojimo elementai. Labai svarbu jas tinkamai panaudoti, kad jos atliktų savo vaidmenį knygoje kaip istorijos dalis.
Interjerui spausdinamos fotografijos siekia aukščiausios kokybės, parenkami rėmai, medžiagos. Knygoje fotografijos tarnauja kitam tikslui – jos tampa pasakojimo dalimi. Poligrafija, kad ir kokia gera būtų, vis tiek yra žemesnės kokybės nei parodinė spauda. Knyga man yra tarsi fotografijos romanas – vaizdinis pasakojimas, kuriame susijungia vaizdai ir tekstai.
Arūnas Baltėnas | „Andalusia 20“
Knyga „Nuo pirmadienio iki sekmadienio“ pasakoja apie dirbančius Lietuvos žmones. Nors apima tarsi dešimtmetį, realiai ji buvo sukurta per porą metų. Tai pasakojimas apie žmones ir jų profesijas. Fotografuodamas stengiausi prieiti kuo arčiau – tarsi tai būtų bičiulis ar senas pažįstamas, nors žmogų matau pirmą kartą ir galbūt daugiau niekada jo nebepamatysiu.
Siekiamybė buvo parodyti artumą, kad nepažįstamas knygos skaitytojas pamatytų tuos žmones iš šiltos, žmogiškos perspektyvos. Šiandien, kai vyrauja socialiniai tinklai ir anonimiškumas, norėjosi aktualizuoti betarpišką žmogišką ryšį – matyti žmogų, girdėti jo tekstą, jausti buvimą šalia. Tai savotiška atsvara, kvietimas sugrįžti į paprastą, žmogišką pasaulį.
