Ūla Šveikauskaitė “Vienatvė” 2021 m.
„Menininko anketa“ – išskirtinė „Vilniaus galerijos“ portalo rubrika. Jos pašnekovai turi galimybę iš daugiau nei dvidešimties paruoštų klausimų išsirinkti juos labiausiai dominančius. Šįkart į klausimus atsako iliustratorė Ūla Šveikauskaitė.
Kaip apibūdintumėte savo kūrybą? Kas paskatina jus kurti? Kas ir kodėl tampa jūsų kūrybos objektu, tema, motyvais?
Apibūdinčiau savo kūrybą kaip vizualiosios žurnalistikos formą, kuri turi saviraiškos bruožų. Taip pat viena pažįstama teigė, jog mano iliustracijos talpina tamsą ir paguodą. Man, kaip neretai iliustruojančiai socialiai jautriomis temomis, ši prieštara yra tikras komplimentas.
Kokie kūrėjai darė arba iki šiol daro jums įtaką? Kurių menininkų darbai, filosofija artimiausia jūsų idėjoms?
Man artimas lietuvių plakatisto Juozo Galkaus požiūris į plakato meną, iliustratoriaus Christoph Niemann kūrybiškas polėkis iliustracijos meną matyti kasdienybėje, iliustratorės Katherine Lam kinematografinis žvilgsnis, plakatistės Akiko Sternberger humoras kaip meninė priemonė taikomajame mene. Dažnai atsigręžiu į savo mokytojų Eglės Vertelkaitės bei Rimvydo Kepežinsko kūrybą.
Ūla Šveikauskaitė. Nuotr. Mani Froh
Menininkas – individualistas ar bendruomenės žmogus? Kaip apibūdintumėt Lietuvos menininkų bendruomenę ir ar laikote save jos dalimi?
Kadangi esu taikomojo meno atstovė, nesijaučiu aktyvia galerinio meno dalimi. Visgi esu pasišventusi parodų lankytoja, visa ta vizuali informacija nusėda smegenyse, vaizduojamojo meno įtaka neišvengiamai nugula mano darbuose kompozicijų, naudojamų simbolių pavidalu. Kas liečia darbą vienumoje ar bendruomenėje, esu individualaus darbo šalininkė, darbas komandoje apsiriboja bendravimu el. laiškais. Vis dėl to, bendruomenė man svarbi kaip eteris, kuriame keičiamasi mintimis, idėjomis. Kontaktas su menininkų ir iliustratorių bendruomene padeda, kai reikia psichologinio palaikymo, tiek formuojant judėjimus norint išsireikalauti geresnių sąlygų ir teisių kurti. Manau tą labai gerai parodė kultūros protestai.
Ar jūsų menas atspindi šiuolaikines socialines problemas, o gal kalba amžinomis, fundamentaliomis temomis? Ką jūsų kūrybai reiškia socialinis kontekstas ir šių dienų problematika (pavyzdžiui, feminizmas, LGBT ir pan.)?
„Editorial“ iliustracija žavi tuo, kad jos kūrėjas privalo domėtis aktualijomis ir į jas reaguoti vaizdu. Tai sritis, kuri reikalauja iš kūrėjo nemažai išsilavinimo ir supratimo politikos/kultūros/ekonomikos ir mokslo srityse. Temos yra cikliškos, tad nemaža tikimybė, kad, laikui bėgant, vaizdas vėl įgaus aktualumą. Net jei iliustruojamas labai konkretus įvykis, galbūt ateity jam priskirs istorinio dokumento prasmę. Istorijos pamokų metu nagrinėdavome karikatūras, kas žino, gal mūsų periodikos iliustratoriai bus matomi kaip laikmečio metraštininkai.
Ūla Šveikauskaitė “PMDD” iliustracija New Scientist
Ūla Šveikauskaitė. “Medicininė paslaptis” iliustracija de Volkskrant 2025
Kaip manote, koks yra didžiausias iššūkis menininkui? Ar jums tenka susidurti su kūrybinėmis krizėmis? Iš kur jos kyla ir kaip pavyksta su jomis susitvarkyti?
Mano akimis didžiausias sunkumas menininkui yra susikurti rutiną ir apibrėžtumą neapibrėžtume. Galbūt dėl to pasirinkau sritį, kurioje aiškūs terminai ir pagrindinė užduotis yra spręsti konkrečią vizualinę problemą. Jaučiu, kad kitaip pabirčiau į visas puses. Taip pat nemenkas iššūkis yra tęsti tai, ką darai esant nepalankioms aplinkybės ir nepasiduoti savęs lyginimui su kitais. Pati asmeniškai susiduriu su iššūkiu kurti asmeninėms iniciatyvoms, ne tik jau parašytiems tekstams.
Koks didžiausią įspūdį jums palikęs (užsienio ir/arba Lietuvos) muziejus ir kuriuos pasaulio muziejus labiausiai norėtumėte aplankyti ateityje? Kokios jūsų lankytos parodos buvo pačios įsimintiniausios?
Erasmus plius studijų mainų programos metu Slovakijoje, Bratislavoje, nusprendžiau aplankyti šalia esančią Austrijos sostinę Vieną ir ten aplankiau Anselm Kieferio parodą Albertina muziejuje. Man, kaip 21 metų grafikos studentei, tai buvo pirmas susidūrimas su tokį kultūrinį paveldą turinčios senosios Vakarų Europos valstybės muziejine kultūra. Mane pribloškė masteliai, toks platus grafikos meno panaudojimas, muziejaus erdvės.
Ūla Šveikauskaitė. “Spiked” 2025
Kokie jūsų mėgstamiausi rašytojai, mylimiausios ar didžiausią įtaką padariusios knygos (nebūtinai grožinės)? Koks jūsų / jūsų kūrybos santykis su literatūra? Galbūt, turite sau įsimintinų literatūrinių ištraukų, citatų, imponuojančių veikėjų? Gal net galėtumėte sugretinti save su vienu iš jų?
Mėgstamiausi rašytojai: Kurt Vonnegut, Jerom Salinger, Donna Tart. Labiausiai įsiminusi pastaruoju metu skaityta lietuviška knyga – Dariaus Žiūros „Diseris“.
Ar galėtumėte išvardinti 3-5 (arba daugiau) labiausiai patikusius filmus? Ar turite mėgstamų kino režisierių? Koks jūsų / jūsų kūrybos santykis su kinu, dramaturgija, video menu? Ar jūsų kūrybai būdingas siužetiškumas?
Mėgstamiausi filmai: „Parazitas“ (Bong Joon Ho, 2019), „Dievo Miestas“ (Kátia Lund, Fernando Meirelles, 2002), „Fargo“ (broliai Cohenai, 1996), „Taksistas“ (Martic Scorcese, 1976), „Cleo from 9 to 5“ (Agnes Varda, 1962), „Tobulos Dienos“ (Wim Wenders,2023), „Interesų Zona“ (Jonathan Glazer, 2023), „Akiplėša“ (Saulė Bliuvaitė, 2024). Filmus mėgstu visų pirma dėl ėjimo į kiną patirties, einu dažnai ir tai, matyt, atsiliepia darbuose veikėjų psichologiškumui, prasminiais kontrastais, spalvomis, nutylėjimais. Filmų sąraše dominuoja gan brutalūs, bet ironiški filmai, to ieškau savo iliustracijoje ir iliustracijos mene apskritai.
Ūla Šveikauskaitė. “Paprasto žmogaus nesėkmės” iliustracija Washington Post 2024
Ūla Šveikauskaitė. “Klampus dokumentas” iliustracija The Onward Magazine 2025
Kokios muzikos klausote? Kokie atlikėjai, grupės yra jūsų klausomų dainų sąrašuose? Koks jūsų / jūsų kūrybos santykis su muzika? Ar (ir jei taip – ko?) klausote kūrybinio proceso metu? Jei jūsų gyvenimas turėtų garso takelį, kokia daina, muzikos kūrinys tai būtų?
Paprastai piešdama klausau tinklalaidžių, tačiau kartais pavargstu nuo informacijos pertekliaus, būtent muzika padeda įeiti į tą vadinamą „flow“ būseną. Geriausiai tai pavyksta klausant progresyvaus roko, tokių grupių, kaip „Porcupine Tree“, „King Crimson“ arba džiazo. Tačiau dirbdama klausau gana įvairios muzikos, nuo Death Metal iki Nickij Minaj. Jei mano gyvenimas būtų garso takelis, jame būtinai būtų vokiečių Krautroko grupės „Can“ kūrinys „Oh Yeah“.
Ar dažnai lankotės teatre? Galbūt, turite labiausiai patikusių spektaklių, teatro režisierių? Koks jūsų/jūsų kūrybos santykis su teatru, teatro scenografija?
Kiek pamenu, labiausiai įsiminę spektakliai yra „Jauno Žmogaus memuarai“ (Eglė Švedkauskaitė), „Sirenų Tyla“ (Laura Kutkaitė), „Meistras ir Margarita“ (Oskaras Koršunovas). Paauglystėje aplankiau daug spektaklių, kadangi mama žurnalistiniame darbe gaudavo nemažai kvietimų į spektaklius. Tuomet teatras taip patiko, kad net norėjau tapti scenografe, vis dėl to planai pasikeitė, kai pamačiau ir prastų spektaklių su nuostabia scenografija ir supratus, kad net tobuliausias apipavidalinimas neišgelbės nekokios dramaturgijos. Scenos menas turi savyje kažkokio sakralumo, be to lavina žiūrovo vaizduotę, o tai įkvepia ir iliustracijos kompozicijoms.
Ūla Šveikauskaitė. “Vienišumo miškas” 2024
Ar jautriai reaguojate į kritiką? Ar yra tekę sulaukti neigiamų atsiliepimų? Kaip vertinate Lietuvos meno kritikos situaciją šiandien? Kieno nuomonė, kalbant apie jūsų kūrybos vertinimą, jums svarbiausia? Ką laikote didžiausiais autoritetais šioje srityje?
Kritiką labai vertinu, jei ji sakoma su rūpesčiu, atida, ir jei jos tikslas yra apibūdinti tiek gerąsias, tiek labiau tobulintinas darbo puses. Skaudžiausia, kai kritika siekiama įgelti, pasijusti geriau pažeminant kitą. Taip pat negaliu pakęsti kritikos, kuri tik įneša pasimetimo, vadinamųjų „back handed compliments“. Kritika turėtų mesti iššūkį kūrėjui, kvestionuoti jo poziciją. Kritikas ir kūrėjas idealiu atveju turėtų diskutuoti kaip lygus su lygiu, – tai mano kritikos idealas. Vis dėl to profesionaliame meno lauke meno kritika labiau primena meninio renginio PR, o neigiami komentarai išsakomi už akių.
Kokie jūsų kūrybiniai ateities planai? Didžiausia siekiamybė?
Norėčiau toliau tęsti darbą edukacijoje, svajoju apie iliustraciją „The New Yorker“ viršeliui, kaupiuosi individualiai iliustracijų parodai.
Ko palinkėtumėt, kokį patarimą duotumėt jaunajam menininkui?
Linkiu atsisakyti nuolatinio savęs vertinimo.
Ūla Šveikauskaitė. “Užsitęsęs gedėjimas” iliustracija The Guardian
Ūla Šveikauskaite „Turėjau būti palaužtas, kad būčiau pataisytas“: kursai, kuriais siekiama pakeisti smurtaujančius vyrus” Iliustracija The Guardian 2022
