Gediminas Juška. Nuotr. J. Bružinskas
„Menininko anketa“ – išskirtinė „Vilniaus galerijos“ portalo rubrika. Jos pašnekovai turi galimybę iš daugiau nei dvidešimties paruoštų klausimų išsirinkti juos labiausiai dominančius. Šįkart į klausimus atsako fotografas Gediminas Juška.
Kaip apibūdintumėte savo kūrybą? Kas paskatina jus kurti? Kas ir kodėl tampa jūsų kūrybos objektu, tema, motyvais?
Mums, fotografams, 1/60 sekundės dalis dažnai tampa pakankamai ilgu laiko tarpu. Pastovus galvojimas apie laiko tėkmę, milžinišką, nevaldomą dinamiką priverčia judėti tą kūrybinę gyslelę. Toks nenumaldomas pulso tvinksėjimas. Tik-tak, tik-tak. Žinoma, chaoso čia neišvengsi – mintis veja mintį, visai šalia, čia pat, nenumaldomai tiksi gyvenimo laikrodis. Galų gale tas jausmas tampa kažkuo tikru, apčiuopiamu. Lyg tyliai, įkyriai kuždėdamas – tai turi likti. Mano atveju – fotografijoje.
G. Juška „Vienas”
Kokie kūrėjai darė arba iki šiol daro jums įtaką? Kurių menininkų darbai, filosofija artimiausia jūsų idėjoms?
Vis galvoju apie verdančią pilką masę milžiniškame pasaulio puode. Ir vienas iš tos masės grūdelių esu pats. Visi grūdeliai, ten verdantys, anksčiau ar vėliau išgaruoja. Kažkurie prisvyla prie dugno. Kiti ilgą laiką leidžia masės paviršiuje susidariusiuose burbuluose, įtikėdami savo viršenybe prieš žemiau svylančius ir galvodami, kad burbulo sienos juos apsaugos nuo pernelyg ankstyvo išgaravimo. Visi verda viename puode, visi išgaruos. Aš už tai, kad prieš išgaruojant spėtum pamatyti puodą iš viršaus. Ir neužstrigtum burbule virš masės. Būtum savimi.
G. Juška „Stalas”
Kur studijavote ir kas buvo/yra jūsų pagrindiniai mokytojai? Koks jūsų santykis su dėstytojais ir kokia jų įtaka kūrybai?
Turbūt geriausi mokytojai yra rytas, diena, vakaras ir naktis. Kasdien su jais. Ir jie vis kitokie. Su savo testais, pagyrimais, egzaminais ir bausmėmis. Ir, būna, pyksti ant jų ir džiaugiesi jais. Gali kartoti klaidas, kantresnių už juos nėra. Tik vieno negali – praleisti pamokų. O kai vieną dieną taip įvyksta, to jau nesužinai.
Ką manote apie institucijų poveikį menininkui? Kaip įsivaizduotumėt ateities meno mokyklą (akademiją)?
Kol edukacinė sistema vers testuoti trumpalaikę besimokančiųjų atmintį, kol beatodairiškai vers klonuoti ir atkartoti jau padarytus darbus, kol siekiantys mokslo bus įsprausti į biurokratinių reikalavimų gniaužtus, tol turėsime didelę visuomenės dalį, kuri gebės atlikti užduotis. Tačiau kurti ir sukurti bus nepajėgi. Dabartinė sistema ugdo nuolankių vykdytojų / atlikėjų masę, iš gebančių kurti atimdama viltį ir tikėjimą pačioje proceso pradžioje. Tai būtina keisti.
G. Juška. „View from a window at Memel” (6×9 Pinhole)
G. Juška „Original”
Ką jums reiškia šiuolaikinis globalizacijos / skaitmeninių medijų / ekranų „triukšmo“ kontekstas ir intermedialaus meno tendencijos? Kaip visa tai atsiliepia jums ir jūsų kūrybai?
Nežinant iš kur atėjai, labai sunku susigaudyti, kur esi ir kur toliau reikėtų ieškoti kelio. Išprusęs žmogus ieškos galimybių progrese. Beprasmiška jį neigti. Niekada iki šiol nebuvo tokių galimybių saviraiškai, auditorijos pasiekimui, galų gale – savireklamai. Kažkam triukšmas, kitiems – neišsemiamos galimybės.
G. Juška. Nuotr. M.Legeckaitė
Kaip manote, koks yra didžiausias iššūkis menininkui? Ar jums tenka susidurti su kūrybinėmis krizėmis? Iš kur jos kyla ir kaip pavyksta su jomis susitvarkyti?
Tikėtina, atsakymas glūdi klausime – o kam tu kuri? Kad įtiktum? Parduotum? Uždirbtum? Išgarsėtum? Krizės susiję su sau keliamais tikslais. Jei tikslas yra paimti – tai ir krizių bus daugiau. Jei tikslas – duoti, tuomet jos bus lengviau išgyvenamos. O tai, kad viskas praeina – elementarus gyvenimo faktas.
Ar galėtumėte išvardinti 3-5 (arba daugiau) labiausiai patikusius filmus? Ar turite mėgstamų kino režisierių? Koks jūsų / jūsų kūrybos santykis su kinu, dramaturgija, video menu? Ar jūsų kūrybai būdingas siužetiškumas?
Noriu tikėti, kad mano fotografijose nėra perdėtos režisūros. Esu stebėtojas, man svarbu nesikišti į veiksmo eigą. Siužetą galima planuoti, tačiau dažniausiai jis vystosi gan nenuspėjamai, kaip ir pats gyvenimas. Filmus žiūrėti mėgstu, retai, bet būna taip, kad tiesiog fiziškai skauda, kai patikęs filmas baigiasi. Tiesa, paskutiniu metu kino filmų pramonė išgyvena krizę. Tai greičiausiai susiję su žiūrovų įpročių pokyčiais. Naujai diktuojame serialų madą.
G. Juška „Turistas”
Ar jautriai reaguojate į kritiką? Ar yra tekę sulaukti neigiamų atsiliepimų? Kaip vertinate Lietuvos meno kritikos situaciją šiandien? Kieno nuomonė, kalbant apie jūsų kūrybos vertinimą, jums svarbiausia? Ką laikote didžiausiais autoritetais šioje srityje?
Visa ta taip vadinama kūryba, tai tik mano vidaus atspindys. Jis yra toks, koks yra. Nei geras, nei blogas. Jis yra. Džiugina, jei tai, ką darau, kuo dalinuosi, kažką domina. Tenka susidurti su komentarais, kad turėčiau kurti kitaip, daryt taip, kaip kad sakantiems tiktų ir įtiktų. Tuomet tiesiog paprašau nebežiūrėti, nes darydamas, kaip nori kiti, jau nebebūsiu aš.
Ko palinkėtumėt, kokį patarimą duotumėt jaunajam menininkui?
Išmokti atkurti / atlikti galima įdėjus daug pastangų ir darbo. Išmokyti kurti gali atvira širdis ir tyras protas. Linkiu, kad būtum vertinamas ne už tai, ką moki, o už tai, kas esi!
G. Juška „Medis”
