Kotryna Sajevičiūtė. Nuotr. Jokūbas Savodnikas
„Jaunojo menininko anketa“ – išskirtinė „Vilniaus galerijos“ portalo rubrika. Jos pašnekovai turi galimybę iš daugiau nei dvidešimties paruoštų klausimų išsirinkti juos labiausiai dominančius. Šįkart į klausimus atsako fotomenininkė Kotryna Sajevičiūtė.
Kaip apibūdintumėte savo kūrybą? Kas paskatina jus kurti? Kas ir kodėl tampa jūsų kūrybos objektu, tema, motyvais?
Man patinka kurti meną, kuriam reikia įdėti daug rankų darbo nuo pradžios iki galo. Ankstyvoje paauglystėje daug juostų ryškindavau pas tėtį darbe – apleistoje kriminalinės policijos fotolaboratorijoje. Taip pat augau daug sėdėdama prie kompiuterio ir montuodama įvairius vizualus su Photoshop ir Gimp programomis. Įstojusi mokytis skaitmeninių menų, labai džiaugiausi, kad instaliacijas galėjau kurti nuo pat vaizdo įrašų montavimo, atskirų elementų ir objektų dėliojimo iki paties vaizdo ir garso programavimo. Tokia interdisciplininio meno kūryba tęsėsi ilgą laiką: patiko ryškinti juostas, lituoti laidus, programuoti. Dabar nuo šių visų sričių šiek tiek atsitraukiau ir labiausiai save esu atradusi šilkografijoje. Daugybėje sričių atsiradus dirbtiniam intelektui, privertė vis labiau atsitraukti nuo programavimo meno lauke ir „atiduoti” savo kūrybą rankų darbui. Labai patinka kurti vizualizacijas (be dirbtinio intelekto) su savo nuotraukomis su Photoshop programa, paruošti jas spaudai su šilkografija ir viską daryti pačiai nuo pradžios iki galo. Visame tame daug eksperimentuoju, išjungiu galvą ir žiūriu, kas išeis. Iš to pradeda vystytis kokios nors idėjos, formuojasi serija. Patinka, kad rezultatas nebūtinai bus toks, kokio tikėtumeisi, padeda atsikratyti perfekcionizmo ir procese sukurti kažką, kas artima širdžiai.
Nuotr. iš asmeninio archyvo, šilkografinė spauda iš meno rezidencijos Portugalijoje
Nuotr. iš asmeninio archyvo, instaliacija sukurta bakalauro studijų metais Goldsmiths universitete
Ar jūsų menas atspindi šiuolaikines socialines problemas, o gal kalba amžinomis, fundamentaliomis temomis? Ką jūsų kūrybai reiškia socialinis kontekstas ir šių dienų problematika (pavyzdžiui, feminizmas, LGBT ir pan.)?
Mane visada domino žmogaus psichologija ir žmogaus gyvenimas su trauma. Anksčiau mano kūryba būdavo apie prisiminimus, žmogaus įstrigimą praeityje ir tai, kaip ta būsena neleidžia gyventi dabartimi. Mano naujausias kūrinys, kuris man yra labiausiai artimas, pasakoja apie mano pačios išgyvenimus: savęs nepriėmimą, atotrūkį nuo savo kūno bei sunkumą išbūti nerimo būsenoje. Kai pradėjau kurti šį darbą, iš karto pagalvojau, kad labai norėčiau, jog mano kūryba būtų kam nors artima ir įkvepianti. Supratau, kad noriu parodyti savo pažeidžiamumą bei gebėjimą išlipti iš pačios negandų ir tai, kad pripažinimas, jog turi „ploną odą“ yra būtent tai, kas ilgainiui padeda sustiprėti. Mano noras skatinti visuomenę nebijoti būti pažeidžiamai, nebijoti ieškoti pagalbos, kai jos reikia ir, svarbiausia, susigrąžinti ryšį su savo kūnu. Noriu skatinti žmones susigrąžinti galią sau bei savo kūnui ir skatinti visuomenę nebijoti kalbėti temomis apie kūno poveikį po patirtų traumų. Tai bandysiu išpildyti su savo artėjančia paroda.
Kotryna Sajevičiūtė. Nuotr. iš asmeninio archyvo
Kaip manote, koks yra didžiausias iššūkis menininkui? Ar jums tenka susidurti su kūrybinėmis krizėmis? Iš kur jos kyla ir kaip pavyksta su jomis susitvarkyti?
Man labai artima savikritika. Ji mane vejasi nuo mažų dienų: aplinkoje daug bendraklasių ir draugų lankė meno mokyklas, o dėl to, kad aš nieko panašaus nelankiau, ilgai laikiau save apsimetėle meno lauke. Taipogi visad domėjausi kompiuteriais, programavimu ir techniniais dalykais ir dėl to galvodavau, gal aš ne menininkė. Dėl to įstojau į mišrų bakalaurą, ne gryną meną, nes nebuvau tikra, ar esu IT žmogus ar menininkė. Bet ir studijų laikais buvo sunku, ir tik visai neseniai pagaliau pradėjau priimti savo kūrybą. Sunkiausias iššūkis man priimti tai, kad man neišeina kurti meno, kuris būtų konceptualus, gilus ar filosofiškas, nors tai, mano nuomone, yra viena įdomiausių meno rūšių.
Ilgą laiką bandydavau kurti kažką politine tema, ieškojau savęs, kurdavau skaitmenines instaliacijas. Mano kūryba ganėtinai paviršutiniška ir, kaip sakydavo vienas dėstytojas, vis „bandau kažką pamokyti, o kūriniai pernelyg akivaizdūs ir ne konceptualūs“. Visi šie žodžiai būdavo skaudūs, o matant, kaip mano bendrakursiai kuria įspūdingus konceptualius darbus, apimdavo jausmas, kad aš darau kažką ne taip.
Kai įstojau į magistrantūrą, išbandžiau save Erasmus mainų studijose, kur galų gale susitaikiau su tuo, kad mano kūryba yra jautri, poetiška ir, galbūt galima sakyti, paaugliška. Mano kūryboje daug romantikos, jautrumo, kas galbūt iš šono gali pasirodyti lėkšta, bet tai yra mano kūryba, ji tokia yra. Ir jeigu ji nėra labai gili ar yra kiek paviršutiniška, ji tikrai nėra blogesnė nei kažkieno kito. Ji tiesiog yra kitokia ir, bet kokiu atveju, visada atsiras bent vienas žmogus, kuris supras apie ką aš „kalbu”.
Kotryna Sajevičiūtė. Nuotr. Jokūbas Savodnikas
Kokios muzikos klausote? Kokie atlikėjai, grupės yra jūsų klausomų dainų sąrašuose? Koks jūsų / jūsų kūrybos santykis su muzika? Ar (ir jei taip – ko?) klausote kūrybinio proceso metu? Jei jūsų gyvenimas turėtų garso takelį, kokia daina, muzikos kūrinys tai būtų?
Pati nesu muzikantė, tačiau muzika yra pagrindinis dalykas, kuris man padeda kurti. Mano mėgstamiausi garsai aprėpia aštuoniasdešimtųjų metų popmuziką bei roką – Annie Lennox, Kate Bush, Peter Gabriel, The Cure. Muzika man labai padeda persikelti į norimą emocinę būseną, kurioje būnu kurdama. Dažnai kūrybos proceso metu stengiuosi atitrūkti nuo aplinkos kelioms valandoms ir panirti į tam tikrą transą. Vienas mėgstamų būdų atsipalaiduoti po ilgos dienos yra sėsti prie vairo, pasileisti mylimą dainą ir tiesiog važiuoti.
Užaugau namuose skambant New Age muzikai: Enya, Enigma, Moby, Jean-Michel Jarre. Nors nėra taip, kad ilgėčiausi vaikystės namų, tačiau ši muzika manyje giliai įsišaknijo. Vėliau akiratis prasiplėtė, atradau ir daugiau atlikėjų. Kai kuriu, labai mėgstu klausyti ramios muzikos, bansuri arba indėnų fleitos, afrikietiškos ir taivanietiškos etninės muzikos. Atmosfera, kurią susikuriu savo studijoje, yra labai panaši į SPA centrą, tiesiog labai daug atpalaiduojančios muzikos.
Galiu klausyti tos pačios dainos be perstojo. Pamenu, kad savo buvusius „butiokus” labiausiai erzindavau būtent tuo, jog kurdama pasileisdavau kokią nors dainą ir galėdavau ją vis iš naujo klausyti ištisas valandas. Taip nuolat ir laviruoju tarp New Age, aštuoniasdešimtųjų ir roko muzikos. Be muzikos kurti man būtų labai labai sunku.
Labai sunku išsirinkti vienintelę, bet daina, kurią labai myliu daug metų yra The Cure – Pictures of You.
Kotryna Sajevičiūtė. Nuotrauka iš serijos “Thoughts by exchange student”Lapland University
Kotryna Sajevičiūtė “Flames to dust” instaliacija, VDA
Kokie jūsų kūrybiniai ateities planai? Didžiausia siekiamybė?
Labai pasiilgau ramybės. Supratau, kad man labiausiai patinka surasti bendraminčių ir kurti kartu. Man patinka trumpalaikiai projektai, todėl labai svajoju tiesiog kurti atspaudus ir labai norėčiau vesti kūrybines dirbtuves. Apskritai norėčiau mažiau mąstyti ir mažiau dėl visko sukti galvą. Galbūt per tiek metų pavargau lįsti į konceptualų meną, apsiimti dideles instaliacijas ir kurti vieną projektą kelerius metus – pastaruoju metu labai norisi savo meno lauką supaprastinti. Jaučiu, kad ilgą laiką tuos savo kūrinius tarsi „išstenėdavau“, ieškodavau jų reikšmės. Bet, matyt, aš esu technikos žmogus, kuris daugiausiai koncentruojasi į procesą ir eksperimentus.
Noriu kurti ne dėl to, kad reikia ar turiu užsakymą, o noriu leisti savo kūrybai plaukti pasroviui: jei šiuo momentu noriu atspausdinti kažką lengvo ir nereikalaujančio gilaus mąstymo, tai tą šiandien ir padarysiu. Iš tikro labai nekantrauju užbaigti didelius projektus. Labai dėl jų džiaugiuosi, bet tuo pačiu noriu daugiau skirti laiko eksperimentavimui, domina išbandyti naujas grafikos technikas ir įvaldyti šilkografiją. Norėčiau aplankyti meno rezidencijas, stažuotes bei plėsti pažinčių ratą grafikos pasaulyje.
Nuotr. iš asmeninio archyvo, instaliacija sukurta bakalauro studijų metais Goldsmiths universitete
Ko palinkėtumėt, kokį patarimą duotumėt jaunajam menininkui?
Ieškok savęs ir savo kūrybos ne kituose, o bandydamas kurti visiškai bet ką, kas šauna į galvą. Procese, kuriame bandai daryti visiškai bet ką, neatsižvelgdamas į tai, kas ką pagalvos, kas smerks, kas pagirs ar panašiai, tiesiog sukurk tai, kas išeina. O kai nepavyksta – daryk toliau, eksperimentuok ir sunaikink tas ribas kūrybos metu. Leisk sau suklysti.
Jeigu šiuo metu kažkur mokaisi ar turi kurti kažkam, nenusivilk, kad teks kurį laiką bandyti tilpti į kažkokį rėmą. Užuot puolęs į neviltį, imk viską, ką gali paimti iš tos patirties: mokykis, klausk, daryk, o po to kurk tai, ką nori. Priimk nesėkmes ir susitaikyk su faktu, kad daug kas į tavo kūrybą nežiūrės rimtai arba ją kritikuos. Jei matuoji sėkmę pagal kitų pagyras, nepatariu stengtis visiems įtikti, geriau kantriai ir daug kurti, kol tiesiog sutiksi tą publiką, kuri tavo meną vertins. Dar vienas patarimas, kurį išgirdau ir kuris tinka ne tik meno pasaulyje: kai daliniesi savo idėjomis, žmonės dažnai ją „sulesa” kaip paukščiai. Atsargiai dalinkis savo idėjomis su žmonėmis, ypač kai ta idėja yra pažeidžiamumo etape ir dar nėra iki galo išgryninta. Net ir patys artimiausi žmonės gali sukritikuoti arba nepaskatinti paprasčiausiai dėl to, kad mes esame linkę projektuoti savo baimes ir nepasitikėjimą į kitus. Todėl kai kurie žodžiai, nors ir yra paremta jų pačių baimėmis, gali padaryti stiprią įtaką tavo dabartinei kūrybai. Dėl to pačioje pradžioje geriausia dalintis kuo mažiau, jei tik išeina, ir „nelesink” kitų savo kūrybos idėjomis, kol pats nesi užtikrintas tuo, ką nori daryti.
Projektą dalinai finansuoja Medijų rėmimo fondas.
