Nuotraukos autorius: A. Baltėnas
Pokalbis su fotografu Arūnu Baltėnu, 2025 m. išleidusiu fotografijų albumą „Nuo pirmadienio iki sekmadienio“, už kurį kartu su knygos dailininku Aleksej Muraško pelnė Meninės ir dokumentinės fotografijos leidinio premiją 2026 m. Vilniaus knygų mugėje. Pirmasis pokalbis su A. Baltėnu įvyko vasario pradžioje, iškart po albumo pristatymo (publikuotas 7 meno dienose, 2026 m. vasario 6 d.). Šiandien pratęsiame pokalbį su menininku bei jo mintis apie įvairialypius santykius, atsiskleidžiančius šiame fotografijų cikle.
Pasakodamas apie projekto pradžią ir užsimezgusią idėją pirmiausiai mini profesijų įvairovę, kreipimąsi į pažįstamus, jų rekomendacijas ir greitai išsiplėtusį pažinčių tinklą. Jau esi minėjęs, kad bene svarbiausia buvo perteikti tarp tavęs, fotografo, ir įvairių profesijų atstovų sukurtą intymų ryšį šiandienos susvetimėjusioje visuomenėje. Ar iš pat pradžių kilo ši idėja?
Santykis su fotografuojamuoju buvo labai svarbus nuo pat pradžių. Portretus jau buvau fotografavęs ir kitomis intencijomis, kita tematika; toks fotografavimo būdas – užmezgant intymų santykį su portretuojamuoju – egzistavo ir ankstesniuose darbuose. Mano galva, jis yra būtinas, kitu atveju nėra portreto, nėra fotografijos. Žinoma, būna tokių situacijų, kai su žmogumi sunku užmegzti kontaktą – man reikėjo įvairių profesijų (o kai kurių – tiesiog būtinai reikėjo), kartais neturėjau galimybės rinktis iš kelių variantų; taip atsirado keletas formalesnių fotografijų, tačiau jos nėra lemiančios ir labai neišsiskiria. Kai kuriems žmonėms sunku pilnai atsiverti.
Nuotraukos autorius: A. Baltėnas
Su portretuojamuoju kuri santykį – tau svarbus ir pats susitikimas, pokalbis. Ar kuriant santykį iškart galvojai apie žiūrovą, skaitytoją?
Ne; tai yra tiesiog mano fotografavimo metodas. Žinoma, rezultatas visada orientuojamas žiūrovui – ne tik šiandienos, bet ir tolimos ateities. Man svarbu, kad žmonės, matantys fotografiją ateityje, ją matytų taip, kaip ją matau aš.
Kalbant apie fotografijų ciklą (ne tik šį, bet ir ankstesnius) vis minimos dvi laiko plotmės: dabartis (fiksavimas, užkonservavimas) ir ateitis (išsaugojimas, atradimas). O kaip su praeitimi – ar yra fotografuotų darbų, kurie jau tapo praeitimi ir dabar yra pakeisti kompiuteriais?
Iš tiesų profesijų sąrašas laikui bėgant kinta, tačiau tai nėra svarbu. Tai matosi ne tik iš profesijų, bet ir aplinkos pasikeitimo: darbo įrankių, aprangos. Žinoma, kai kurios archajiškos profesijos išnyksta – kai kurie amatai, kuriuos pakeičia mašinos arba gaminių tiesiog nebereikia. Tačiau tai nekeičia sumanymo esmės.
Nuotraukos autorius: A. Baltėnas
Nuotraukos autorius: A. Baltėnas
Kalbant apie praeitį – albume labai nedaug archajiškų profesijų atstovų. Kodėl nusprendei tokį fotografijų kiekio santykį?
Archajiškų specialybių esu užfiksavęs ir daugiau, bet jos neįėjo į knygą todėl, kad yra per daug egzotiškos. Norėjau sukurti bendresnį dirbančios šalies portretą, o ne vaikytis labai egzotiškų specialybių. Jos yra vienetinės ir įneša truputį neatitikimo bendram vaizdui, tarsi pažeidžia pusiausvyrą kitų profesijų kiekyje – yra labai daug įprastų, šiandieninių specialybių, kurios svarbios mūsų gyvenime – jas ir norėjau parodyti. Taigi, vietos stoka bei knygos sudarymo idėja neleidžia žaisti egzotiškomis profesijomis; tiesą sakant, vien iš jų būtų galima padaryti knygą, tačiau tai būtų kitas knygos tikslas.
O kokie būtų tokių egzotiškų specialybių pavyzdžiai?
Pavyzdžiui, žmonės, kurie kerta grikius pjautuvu Dzūkijoje. Arba Suvalkijoje yra odinių dirbinių meistras, gaminantis pavalkus arkliams.
Pratęsiant praeities klausimą – ar pastebi dar didesnę žmonių santykių, artumo kaitą bei progresuojantį susvetimėjimą (projekto kontekste – lyginant projekto pradžią su šiandiena)?
Žinoma pastebiu. Žmonių santykiai keičiasi, manau, ne į gera, kadangi gyvai bendraujama vis mažiau; tai kompensuojama kitomis medijomis – socialiniais tinklais. Tai jaučiasi ne tik santykyje tarp žmonių, bet ir požiūryje į knygas. Pavyzdžiui, išleidus albumą pastebėjau, kad kai kuriems ši knyga labai svarbi ir įtraukianti. Ne vienas atsivertęs pirmą puslapį nepaleidžia jos tol, kol neperskaito iki galo. O kitiems tai yra svetimas, nelabai suprantamas dalykas – jie pavarto knygą, užverčia ir padeda. Jiems neužtenka vidinio smalsumo bent nedideliam įsigilinimui – paviršutiniškas požiūris, neleidžiantis pažinti.
Nuotraukos autorius: A. Baltėnas
Nuotraukos autorius: A. Baltėnas
Knygą pristatant knygų mugės metu trumpai buvo paliestas ir fotografijų kompozicijos klausimas. Esi pagarsėjęs nepriekaištinga kompozicija fotografijose – ne tik architektūroje, gamtoje, bet ir įamžinant žmones. Žmones fiksuoji jų darbinėje aplinkoje, tačiau portretiškai, tai juntama ir vartant albumą – ne vien tik užfiksuota akimirka, bet ir tavo, kaip fotografo, įsiterpimas. Papasakok, kodėl tau tokia svarbi neišardoma portretuojamųjų kompozicija?
Mano kompozicija pasireiškia mano kadravimo būdu – dažnai stengiuosi žmogaus nepastumti į kitą vietą, kartais tam net nėra galimybių. Kadruodamas galiu sukurti kompoziciją, kurioje yra esminė pusiausvyra – ji sukuriama ir formomis, ir šviesos pagalba.
Fotografus galima labai grubiai suskirstyti į besilaikančius tradicinių klasikinės fotografijos principų ir į fotografuojančius kartais net dirbtinai atsainiai. Tai ypač būdinga į fotografijos meną atėjus iš kitų sričių ir nauojant fotografiją kaip priemonę, dažnai nekreipiant dėmesio nei į kompoziciją, nei į šviesą – tokiam fotografui yra svarbu užfiksuoti reiškinį, įvykį, žmogų. Šios fotografijos pasižymi atsainumu; ko mes, tradicinės fotografijos atstovai, negalime net įsivaizduoti – tokia fotografija, netenkinanti tradicinės fotografijos reikalavimų, mums neegzistuoja. Reikalavimai susiklosto per laiką, fotografija turi ilgametę tradiciją; žmogus, siekiantis tobulumo, tvarkingumo fotografijoje, žino tas taisykles ir mato, ar fotografija yra pavykusi, ar ne; tai liečia ne tik portretus. Taigi, pats fotografiją įsivaizduoju tik kaip su tvarkinga kompozicija, tinkamu apšvietimu; kuri gali būti daugiau ar mažiau pavykusi lemiant aplinkybėms (jų būna įvairių – kartais pasitaiko labai nedėkingos situacijos). Tačiau mano siekiamybė fotografiją visada sukurti kuo įmanoma tobulesnę klasikinių fotografijos taisyklių prasme.
Pabaigai norėčiau užduoti techninį klausimą – šį projektą pradėjai fotografuoti analoginiu fotoaparatu, o paskui perėjai prie skaitmenos. Ar tai turėjo kažkokios įtakos pačioms fotografijoms ir ar žiūrovas gali tai pastebėti?
Absoliuti dauguma ciklo yra sukurta analogine fotografija; tik paskutiniais metais kelis portretus fiksavau su skaitmeniniu fotoaparatu, kadangi tiesiog pasikeitė mano darbo aplinkybės. Tačiau techninės apdirbimo galimybės leidžia suvienodinti rezultatus, to nesimato knygoje. Skaitmeniniai kadrai yra priartinti prie analoginės kameros rezultatų.
Dėkoju už pokalbį.
Nuotraukos autorius: A. Baltėnas
Nuotraukos autorius: A. Baltėnas
