Asmeninio V. Petkevičiaus archyvo nuotr.

„Pirmieji“ – Vilniaus galerijos rubrika, skirta prisiminti ir iš naujo įvertinti Lietuvoje pirmą kartą įvykusius bei Vilniuje savo vietą atradusius kultūrinius reiškinius bei įvykius. Tai – pasakojimas apie žmones, kurie pralenkė savo laiką ir buvo vienu žingsniu priekyje.

1971-ųjų metų pirmąją Kalėdų dieną, 18 valandą vakaro, tuometinio Lietuvos valstybinio dailės instituto aktų salė buvo sausakimša. Nors šiandien sunku tuo patikėti, nepabūgus tuometinės valdžios reakcijos, čia vyko žymiosios Andrew Lloydo Webberio ir Timo Rice’o roko operos „Jėzus Kristus superžvaigždė“ (1970 m.) pristatymas, kurį su bendraminčiais užsimojo pastatyti kompozitorius Kęstutis Antanėlis.

Pirmą kartą Europoje ir antrą kartą pasaulyje pastatyta roko opera tapo Lietuvos kultūros fenomenu, o pro langą lipantys studentai, KGB persekiojimas ir kitos avantiūros dar ir šiandien apipinamos įvairiomis legendomis. Apie šią istoriją ir tai, kaip ji pelnytai pateko į dienos šviesą, pasakoja įvykio amžininkai ir istorinės medžiagos ieškoję jos kūrėjai.

Lemtinga iš JAV atkeliavusi plokštelė

Įvykio liudininkai pasakoja, kad viskas prasidėjo nuo iš JAV į Lietuvą kompozitoriaus draugo atsiųstos plokštelės su operos „Jėzus Kristus superžvaigždė“ įrašu. Išgirdęs muziką, K. Antanėlis, anuomet jaunas studentas, taip susižavėjo kūriniu, kad iš klausos atkūrė partitūrą, ranka perrašė natas ir subūrė bendraminčių komandą. Legendiniu tapusį pasirodymą pastatyti ragino ir šviesaus atminimo muzikantas Vytautas Kernagis.

„Lietuvoje tuo metu tokių operų dar nebuvo – daug vėliau atsirado miuziklai „Velnio nuotaka“, „Meilė ir mirtis Veronoje“, „Jūratė ir Kastytis“. Todėl visiems tai buvo netikėta – opera ir rokas atrodė lyg nesuderinami dalykai“, – pasakoja Alė Gutauskienė, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus muziejininkė. Istoriniame kompozitoriaus Kęstučio Antanėlio roko operos pastatyme ji atliko apaštalų choro partiją.

Moteris prisimena, kad repeticijos buvo labai intensyvios, vykdavo iki vėlumos.

„Kęstutis norėjo pritraukti operą prie originalo, rinko dainininkus, kurie išties tiktų pagal balso skambesį, vyko ir nemažos atrankos. K. Antanėlis norėjo tobulo varianto, kuris skambėtų neprasčiau nei originalas. Prisiminkime, kad tuo metu nebuvo technologijų, todėl natas jis perrašė ranka“, – teigia A. Gutauskienė.

Kęstutis Antanėlis | Kęstučio Antanėlio šeimos archyvo nuotr.

A. Vaškevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

A. Vaškevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Euforija, pilnutėlė salė žiūrovų ir saugumiečių pyktis

Operoje dalyvavo daugiau nei 30 muzikantų ir dainininkų, daugiausia studentų iš Vilniaus konservatorijos, Čiurlionio menų gimnazijos ir Dailės akademijos. Pastarieji beveik pusmetį iki išnaktų repetavo Ryšininkų kultūros namuose. 

Pagrindinį Jėzaus Kristaus vaidmenį tąkart atliko kino ir teatro aktorius, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Vidas Petkevičius.

Anot jo, repeticijos kas kartą virsdavo nedideliais nepaprastos atmosferos pasirodymais su beveik pilna sale žmonių. Žmonės iš lūpų į lūpas perduodavo žinią apie artėjančią roko operos „Jėzus Kristus superžvaigždė“ premjerą.

Saugumiečiai anuomet į kūrinį reagavo įtariai: roko opera „Jėzus Kristus superžvaigždė“ buvo visai kitas žanras – negirdėtas ir nematytas, todėl atsirado trintis tarp kūrėjų ir tuometinės valdžios atstovų. Pirmiausia jie prisikabino prie pavadinimo, užkliuvo ir data – gruodžio 25-oji. Todėl operos pastatymas buvo iš anksto gerai sustyguota K. Antanėlio avantiūra. Repetuota vėlyvais vakarais, o siekiant nepakliūti KGB agentams į nagus, koncertą pradėta rodyti anksčiau, nei buvo paskelbta reklaminiame plakate.

„Mums ne tiek rūpėjo maištas, mums rūpėjo muzika, ja gyvenome. Tik vėliau supratome, kad, kadangi roko muzika draudžiama, draudžiamos ir religinės temos, tai savaime tapo maištu. Bet visų pirma, labiausiai norėjome gerai atlikti kūrinį“, – prisimena V. Petkevičius.

Premjeros vakarą, atlikėjus pasitiko pilnutėlė salė žiūrovų. Žmonės būrėsi vienas šalia kito, kai kurie sėdėjo vieni kitiems ant pečių, dalis – ant palangių.

Asmeninio V. Petkevičiaus archyvo nuotr.

Generalinė roko operos Jėzus Kristus superžvaigždė repeticija Prieš premjerą Dailės institute 1971 m. gruodžio 25 d. Kęstučio Antanėlio šeimos archyvo nuotr.

Asmeninio V. Petkevičiaus archyvo nuotr.

„Jautėme, kad gimsta kažkas naujo, kažkas įdomaus ir gražaus. Buvome susikaupę, bet matėme, kaip ūžia pilnutėlė salė: jaunimas plojo, šaukė. Atrodė, kad buvome vienis, kartu atlikome šį kūrinį“, – prisimena A. Gutauskienė.

„Premjeros metu ir salėje, ir ant scenos – daug triukšmo, o mes visi – apimti didžiulės euforijos, jautėmės kaip sapne“, – pasakoja V. Petkevičius.

Liudininkai prisimena, kad apie septintą valandą, koncertui jau įpusėjus, atvykę saugumiečiai įeiti jau nebegalėjo dėl didžiulio susirinkusiųjų skaičiaus, o sustabdyti koncerto, matyt, nedrįso. Žiūrovai išsibėgiojo kiemais, mažomis gatvelėmis, rūsiais. O saugumiečiai dalyvius „sėmė“ jau kitą dieną.

K. Antanėlio žmona, kino ir teatro aktorė Janina Matekonytė-Antanėlienė prisimena, kad roko operos įspūdis buvo didžiulis.

„Patys žinote, kokia tai muzika – jai abejingas likti negali. K. Antanėlis su bendraminčiais šią muziką vadindavo „teisinga“. Būtent šią „teisingą“ muziką jie puoselėjo, kūrė patys. Tai buvo jaunų žmonių maištas būti savimi, kurti, priešintis tam, ko negalima – tai egzistuoja kiekvieno jauno žmogaus prigimtyje“, – neabejoja J. Matekonytė-Antanėlienė.

Siekis atkurti fenomenu tapusį įvykį

Su pasirodymu vienaip ar kitaip susiję ir šiandien puikiai žinomi menininkai bei muzikantai – šviesaus atminimo atlikėjas Vytautas Kernagis, kino ir teatro aktorius, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Vidas Petkevičius, skulptorius Mindaugas Navakas ir kt.

Idėja į šviesą iškelti šią istoriją kilo kultūros portalo „Vilniaus galerija“ ir „Visual Story Tellers“ kūrėjams. Jie bendravo ne tik su amžininkais ir operą stačiusiais menininkais. Į kvietimą pasidalyti turima medžiaga atsiliepė ne vienas koncerte dalyvavęs ar kitaip susijęs žmogus.

„Atsirado ne vienas žmogus, bandęs susisiekti, rašęs mums per socialines medijas. Vienas jų – vyras iš JAV, pasakęs, kad yra K. Antanėlio draugas, kuris anuomet ir atsiuntė roko operos įrašą. Tokių žmonių buvo ne vienas – pasidalijus medžiaga, mums rašė ir premjeroje dalyvavę žiūrovai, prisiminę istorinį kontekstą. Smagu, kad net ir praėjus ne vienam dešimtmečiui žmonės saugojo šią medžiagą namų archyvuose ir noriai ja dalijosi.

Surenkant po gabalėlį atsiminimų, pavyko atkurti vientisą pasakojimą, surinkti didelį fotomedžiagos archyvą. Manau, kad apie šią istoriją žinoma per mažai, o K. Antanėlis kaip kompozitorius iki šiol įvertintas nepakankamai, nesuprasta ir šio įvykio – pirmosios roko operos Europoje – reikšmė“, – pasakoja archyvinę medžiagą rinkęs vaizdo režisierius, operatorius Kostas Kajėnas.

Projektą dalinai finansuoja Medijų rėmimo fondas.