Stop kadras iš „Ankstyvoji Vilniaus fotografija: Zacharčiko palikimas. Pasakoja fotografijos istorikas D. Junevičius”

„Vilniaus galerija“ savo tekstais ir straipsnių ciklais nuosekliai apžvelgia įvairius meno reiškinius, siekia užfiksuoti bei ateičiai išsaugoti Vilniaus kultūrinę atmintį. Tai bandymas brėžti šiuolaikinį miesto kultūros žemėlapį, kuriame susitinka architektūra, teatras, kinas, literatūra bei jų kūrėjai. Pradedame naują pasakojimų ir interviu ciklą „Vilniaus fotografai“. Dėmesio centre – fotografija kaip svarbus vizualinis liudijimas apie skirtingų epochų Vilnių ir jo gyventojus, autentiškai pasakojantis kintančio, bet vis iš naujo atrandamo miesto istoriją. Šioje rubrikoje susipažinsite su Vilniaus fotografais ir jų gyvenimo bei kūrybos keliais. Šį kartą pristatome Vilhelmą Juzefą Zacharčiką, pasakoja Dainius Junevičius.

1865-aisiais, o gal 1866-aisiais metais į Vilnių atvažiavo jaunas fotografas Vilhelmas Juzefas Zacharčikas ir atsivežė fotoaparatą. Apie jo gyvenimą iki tol žinome nedaug, ir net apie jo veiklą Vilniuje turime gana ribotą informaciją. Tačiau neabejotina, kad jis įėjo į Lietuvos fotografijos istoriją kaip vienas pirmųjų fotografų, fiksavusių Vilniaus gatves, miestą, jo apylinkes ir priemiesčius.

Manoma, kad jis gimė apie 1841 metus, nes į Vilnių atvyko būdamas maždaug 24 metų. Greičiausiai atvyko iš Varšuvos ir galėjo mokytis fotografijos pas vieną geriausių to meto fotografų Maksimilianą Fajansą. Kodėl jis atvyko į Vilnių ir kas jį čia atvedė, galime tik spėlioti. Tačiau galima sakyti, kad mums pasisekė – savo kūrybinio kelio pradžiai jis pasirinko būtent Vilnių.

Čia jis padarė 52 žinomas nuotraukas – gal jų buvo ir daugiau, tačiau tiek yra išlikę. Iš kitų to meto fotografų jis išsiskyrė tuo, kad fotografavo ne tik miesto centrą ar žymiausias vietas, bet ir apylinkes, priemiesčius. Kaip jis orientavosi mieste – ar turėjo vadovų, ar pažinojo žmonių, ar rėmėsi tuo metu išleistais gidais – nežinome. Tačiau šiandien mes galime eiti jo keliu ir grožėtis tuo pačiu Vilniumi, kurį matė ano meto vilniečiai.

Natūralu tokį pasivaikščiojimą pradėti nuo Vilniaus arkikatedros – didžiausios katalikų šventovės, kuri nebuvo uždaryta net caro okupacijos metais. Fone matomas ir Trijų kryžių kalnas. Beje, Zacharčikas mėgo fotografuoti miestą iš aukštumų – rinkosi vietas, iš kurių atsiverdavo plačiausi ir gražiausi vaizdai. Galime tik svarstyti, ar tas vietas jis atrado pats, ar jos jau buvo žinomos vilniečiams.

Tuo metu fotografuota šlapio kolodijaus metodu. Fotografas turėdavo pats pasiruošti negatyvo plokštelę, nešiotis chemikalus, indus ir net turėti specialią palapinę darbui tamsoje. Todėl fotografuoti atvirame ore nebuvo paprasta – tam reikėjo ne tik įgūdžių, bet ir pagalbininko. Zacharčikas iš tiesų dirbo su pagalbininku, kuris padėjo nešti įrangą.

Jis išsiskyrė ir tuo, kad fotografavo tik vietoves – Vilnių ir jo aplinką, o portretų nedarė. Vis dėlto jis veikė ir kitoje srityje – fotografavo saulės dėmes, dirbo Vilniaus observatorijoje su fotoheliografu. Galbūt būtent ši veikla jį ir atvedė į Vilnių.

V. Zacharčiko fotografuojamų vietų žemėlapis. Sud. Dainius Junevičius

Išlikusi viena didelio formato jo nuotrauka leidžia spręsti, kad jis naudojo itin dideles kameras – tuo metu Vilniuje tai buvo retenybė. Vėliau, kad nuotraukos būtų prieinamesnės, jis jas mažindavo ir montuodavo ant kartono su užrašais.

Zacharčikas mėgo fotografuoti Vilniaus apylinkes. Iš vienų taškų jis fiksavo Užupį, Bernardinus, Belmonto kalną, iš kitų – vizitiečių vienuolyną, misionierių bažnyčią, miesto centrą. Nors šiandien miesto vaizdas pasikeitęs, reljefas iš esmės liko toks pats, todėl galima atsekti jo maršrutus – pavyzdžiui, per Subačiaus gatvę link Markučių, Belmonto ar kitų priemiesčių.

Nors pats buvo katalikas, jo albume yra ir stačiatikiško Vilniaus vaizdų – kapinės, cerkvės, paminklai rusų kariams, gubernatoriaus rūmai. Taigi jis fiksavo miestą įvairiapusiškai. Jam patiko bendri planai, panoramos, vaizdai, kuriuose atsiskleidžia miesto horizontas. Jis fotografavo tas pačias vietas iš skirtingų pusių – tai buvo savotiškas jo metodas. Pavyzdžiui, tą patį slėnį galėjo nufotografuoti iš abiejų šlaitų.

Be Vilniaus nuotraukų, jis dar fotografavo saulės dėmes, tačiau observatorijos vadovai šiais darbais liko nepatenkinti. Keista tai, kad daugiau jo fotografijų iš kitų vietų nėra žinoma. Tai paskatino tyrinėtojus manyti, kad jo gyvenimas galėjo nutrūkti gana anksti. Iš tiesų pavyko rasti jo palaidojimo vietą Rasų kapinėse, o kapas vėliau buvo atkurtas.

Sukūręs 52 nuotraukų Vilniaus albumą, Zacharčikas jį platino įvairiais būdais. Du albumus padovanojo caro šeimai – jie išlikę iki šiol. Kiti albumai saugomi muziejuose ir privačiose kolekcijose. Lietuvos nacionalinis dailės muziejus yra įsigijęs beveik pilną 50 nuotraukų albumą ir surengęs parodą bei išleidęs leidinį, kurį parengė fotografijos istorikai Dainius Junevičius ir Margarita Matulytė.

Vilhelmas Juzefas Zacharčikas. Miesto vaizdas nuo Piromonto skersgatvio kitoje Vilijos (Neries) pusėje

Albume pateiktas ir planas su pažymėtomis fotografavimo vietomis bei kryptimis – jis gali būti puikus gidas tiems, kurie nori sekti Zacharčiko pėdomis.

Fotografuodamas jis turėjo tik dvi vasaras, per kurias išvaikščiojo Vilnių ir atrado geriausius taškus. Viena įspūdingiausių vietų – apylinkės prie Kalnų parko, iš kurių atsiveria Neries vingiai.

Iš visų jo darbų galima išskirti kelias ypatingai gražias nuotraukas: Paplaujos vaizdą su Vilnios vaga ir Saksų sala, Gedimino pilies kalną iš kito Neries kranto, Lukiškių aikštę, panoramas iš aukštumų. Šios nuotraukos leidžia mums pamatyti XIX amžiaus Vilnių tokį, kokį jį matė Zacharčikas.

Ir, mano supratimu, kai kurios iš šių vietų – kaip ir ši, su plika kalno atodanga – tikrai patenka tarp gražiausių jo Vilniaus vaizdų.

Dainius Junevičius

Projektą dalinai finansuoja Medijų rėmimo fondas.