Menininko Dainiaus Liškevičiaus studija | Arūno Baltėno nuotr.
„Vilniaus galerija“ publikuoja fotografo Arūno Baltėno projektą „Dailininko studijoje“. Fotoapybraižų ciklas skaitytojams suteiks galimybę bent trumpam pasisvečiuoti Lietuvos menininkų kūrybos erdvėse. Čia įvykę pokalbiai su dailininkais bei fotografijose įamžinti gyvi, tikri jų dirbtuvių vaizdai kvies naujai pažvelgti į kūrybinį procesą ir patį menininką. Šį kartą fotopasakojimo centre – menininkas Dainius Liškevičius ir jo studija.
Koridoriuje ant mano studijos durų užrašyta „201. Dailininkas Dainius Liškevičius“. Tai dailininkas esu. Ir taškas.
Garsinis toks performinimas buvo su kompozitoriumi Šarūnu Naku. Ir mes vis dar planuojam šį bei tą kartu sukurt, gal išsirutulios į kažką… Į garsą su veiksmu. O tie gongai čia pas mane studijoje seniai, prieš pandemiją ar pandemijos metu atsirado, bet viskas užstrigo kažkaip… Ir sunku kartais su naujais instrumentais susidraugauti būna, kartais tai reikalauja daug laiko, kol kažkas išsivynioja, kažkokia mintis, idėja.
Tų kūrybos etapų yra ne vienas, labai sunku pasakyti, kas yra tas vienas etapas, gal reiktų sakyti, kad jis kaip multi visata, taip ir tie etapai. Vienoje vietoje tu esi tokiam etape, paskui jau su kažkokiu kitu kūriniu – kitame etape, asmeninis gyvenimas tokiam etape. Kai darai didelį kažkokį meno kūrinį ar projektą, tai visą laiką apie jį galvoji, kad jau kai jį pabaigsi, tai galėsi sau ramiai kažką imtis naujo… Kaip naują etapą. Bet iš tikrųjų, darant tą savo didelį kažkokį dalyką, visą laiką poilsiui darai kažkokius lengvesnius, su kuriais pailsi, ar tai jie stumia kažkur tolyn? Aišku, kartais atrodo, taip ta guma tempiasi, arba to „didžiojo“ kūrinio procesas išsitęsia į kokius metus, o kiti smulkūs dalykai kartais dar ilgiau tęsiasi, nes tu vis prie jų neprieini ir jeigu taip jau visą laiką dirbtum pastoviai, tai jau seniai būtum viską padaręs. Čia ant mano stalo mėtosi gyvūnų kaulai. Kūriniai iš jų čia darosi labai lėtai. Pradžiai juos reikia gauti, turi nuvalgyti, kad jie virstų kūrybos medžiaga. Vis atidėliodavau, nes pradžioje reikia pasigamint maistą, tada valgyt, paskui tuos kauliukus nuvirt. Tai vis kažkaip patinginiauju ir, žiūrėk, praeina metai…
Menininko Dainiaus Liškevičiaus studija | Arūno Baltėno nuotr.
Menininko Dainiaus Liškevičiaus studija | Arūno Baltėno nuotr.
Teko viską pabandyti. Man čia kažkokiais metais buvo krizė. Galbūt apie 2003-2005 metus. Vis kažkas kito kūriau. Tai objektai, tai performansai, tai linksmi, tai liūdni. Net galvojau, kad aš jau pats galiu pasiklysti savo toj įvairovėj. Bet viską peržiūrėjus kažkaip temiškai man jungiasi. Tik gal jų forma yra labai skirtinga. Bet ir tai, kai vėliau žiūri, atrodo kad nebe tokia skirtinga… Dabar jau esu tokiame etape, kad nebesijaudinu. Tiesiog manau, gal būtų nuobodu vienodai kurti. Kažkada jaunystėj bandžiau kažkokį vieną kūrinį taip lyg pratęsti. Tuos atradimus panaudoti kitam. Ir nieko neišėjo. Net nepadariau… Ir tada kažkaip supranti, kad reikia vis kažką naujai atrasti, kad kažkas įvyktų.
Dažniausiai esu pats sau užsakovas. Bet būna kokia nors galerija kartais užsako, ar anksčiau ŠMC parodoms pakviesdavo ir tu tada gali daryti ką nori… bet vis tiek rasdavosi toks pretekstas padaryti. Jau kažkas laukia tavo gaminio. Nesvarbu, kad jis jau yra tavo galvoje, bet tai labai suaktyvina. Pastarasis kartas buvo, kad reikėjo itin greit padaryti. Kalbu apie savo projektą, kur prie rotušės laiptų apverčiau automobilį. Tai reikėjo gerai pagalvot. Kas čia dabar galėtų būti? Kontekstas, Vilnius, rotušė. Skaičiau, žiūrėjau viską. Nu, vis tiek tokia truputį kaip užduotis įvyksta, nes būtent toj vietoj yra tokia specifika. Besmegenį nulipdytum, būtų paprasčiau. Turi pasukti galvą. Bet kai jau esi tokiame etape, kai daugiau erdvės praeity, gali iš ten kažką išsitraukti… Galima sakyti, kaip ir gali išreikšti savo patyrimą. Tai matai studijoj nesuprasi, kas čia, tarp daiktų ir kūrinių?
Turiu skulptoriaus diplomą, tai to nagingumo ir meistrystės patirties įgūdžių turiu. Tik priklauso, kiek įmanoma juos panaudoti. Tai, ko labai reikia, pasidarai, ypač techninius dalykus. Be to, viskas labai pasikeitė. Anksčiau kokią skylutę išgręžti stikle tikrai būdavo reikalų, ieškodavai meistro. Dabar koks nors mažas darbas, bet turi atrasti, kas tuo užsiima. Anksčiau galėdavai nunešti į gamyklą, užsakai, ištekina kažką. O dabar į ką kreiptis, kai tau reikia kažkokio specifinio daikto?
Aišku, kad su žmonėm kaip su komanda dirbti yra ir privalumų, ir trūkumų. Kai būna tos kūrybinės menininkų grupės, po tris kokius, tai jie būna labai žymiai spartesni ir veiklesni. Vienas labiau vadybina, kitas generuoja idėjas, kitas viską sujungia. Yra minčių pasikeitimas, skirtingais kampais tą idėją galima žiūrėti, ją rutulioti. Vienas – truputį užsikuiti savyje. O kai jau būna didelės komandos, tai tada jau proceso suvaldymas, atsakingumas ir žmogiškasis faktorius įsijungia. Ir tada patirtis vėl ateina, kas geriau, ar pažįstami, ar nepažįstami, ar draugai, ar ne draugai, kur tas profesionalumas atsiranda. Žodžiu, labai skirtinga patirtis ir nenuspėjami procesai, kur kas gali vykti, kur ten kas vyksta ir pan. Išeina, kad turi daug sužiūrėti ir tada, ką nors pražiūri, nes per daug reikia viską kontroliuoti. Tokia patirtis buvo kai kūriau filmą „Modernus butas“, jis kiek išvargino, gal kiek ir užsitęsė. Tai pandemija, tai karas. O tada dar prisideda savi reikalai. Teko išgyventi visokius etapus, tiek pakilimus, tiek ir nusiminimus.
Menininko Dainiaus Liškevičiaus studija | Arūno Baltėno nuotr.
Vienas dirbu. Bet kažkaip papasakojau apie kompozitorių Šarūną Naką. Tam tikrais etapais būna visai įdomu pasikeisti savo patirtimi.
Yra daryta tokių performansų, kur naudoju garsą. Daugiausiai gitaros. Mes su menininku Linu Jablonskiu turėjom tokią grupę, ji vadinosi Valstybės saugomas paminklas, toks ilgas pavadinimas. Apie šią grupę yra visokių video. Aš ir savo kūrinyje Muziejus, o vėliau knygoje apie tai rašiau. Aš organizavau tą grupę, surinkau komandą, būgnininkas, gitaristas, profesionalai ir neprofesionalai. Paskiau viskas buvo uždokumentuota. Kažkaip išsirutuliojo, kad bandėm ir Lietuvos himną pergroti. Neišlindo kažkaip visa tai į paviršių… ir vėliavą iš teatro turėjom. Tai su garsu esu ne vieną patirtį turėjęs.
Teko visokių čia pridaryti meninių „reikalų“, naudoju visokius žanrus. Taip ir filmas, neatsirado iš niekur. Tiesiog buvo prisikaupę visokios video medžiagos, ruošiausi parodai ir paskui, kadangi labai ilgai, kokius dešimt metų apie visa tai galvojau, ruošiausi ir paskui kilo mintis, kad galbūt reikia daryti filmą. Natūraliai išsisuko visas šitas reikalas, be jokios pretenzijos sukurti filmą. Taip ir su kitais dalykais kažkaip panašiai vyksta. Gitarą nusiperki dėl to, kad ji buvo gražios formos. Buvo toks gyvenime periodas, kai dirbau reklamos dailininku. Iš ten atsirado patirties ir labiau susipažinau su lietuvišku kino kontekstu, pažinau režisierius, šviesų dailininkus ir pan. O kas tuomet tik nefilmuodavo, ir garsus kino operatorius Mikutėnas, atvažiuodavo režisieriai iš užsienio ir pan. Matydavai visą filmavimo virtuvę. Aš buvau toks freelanceris… Iki keturiasdešimties niekur oficialiai nedirbau. Beveik. Tai tada filmavo kažkokią reklamą. Iš Rojaus tūzų grojo vienas muzikantas, aš jam buvau išrinkęs gitarą. Paklausiau jo, kaip ta gitara, šis atsakė, kad nebloga. Aš tą gitarą gavau kaip priedą prie honoraro. O paskui ji pradėjo dirbti kaip skulptoriaus įrankis. Kažkaip labai dažnai būna, kad iš pačio gyvenimo kažkas įsisuka. Ir iš tokios visai paralelinės kažkokios tavo veiklos. Gal ir būdavo minčių, kad norėčiau gitaros. Pamenu, turėjau kažkada styginę gitarą. Bet ne elektrinę. Taigi, kartais vyksta kažkokie nenuspėjami procesai. Jei įsigytum šautuvą ir nežinia kas išeitų? O jeigu kulkosvaidį, tai išvis. O jeigu raketą su paleidimo įranga? Daug tokių istorijų. Kūrinys, būna, aplimpa jo užgimimo istorijomis, kurios tą kūrinį kažkaip pakreipia. Kartais būna, kad ir prie to balto lapo viskas įvyksta. Sėdi ir dėlioji. Bet kartais – tai visiškai nenuspėjamas dalykas.
Menininko Dainiaus Liškevičiaus studija | Arūno Baltėno nuotr.
Mes esame šitoje erdvėj ir yra, klausimas kas ta studija? Iš tikrųjų ta studija, jeigu laikytume ją virtualia, yra kaip tavo galva, kur ir vyksta tie procesai. Bet aišku, visą laiką dar norisi to kažkokio balto kubo. Po akademijos taip ir buvo, kad kai jau išeini, lieka tik ta galva. Aš juokaudavau, kad mano studija buvo mano automobilis Citroen BX, į kurį įlipdavau ir ten jau viskas vykdavo. Daug laiko jame praleidau. Važinėjau juo kokius dešimt metų. Bet iš tikrųjų šitą studiją, kurioje mes dabar esame, įsigijau 2013 metais. Tai jau irgi senokai. Kažkaip galvojau, kad jeigu dar ir dabar jos neįsigysiu, nesusikursiu sau savo kūrybos erdvės, tai paskui gal jos jau ir nebereikės. Kai jau į ją įsikrausčiau, leidau sau visai kitokius dalykus daryti. Turėjau galimybę. Gal ir norėjosi vėl grįžti prie tokių didesnių objektų konstravimo. Padiktuoja vis tiek tos galimybės kitokį mąstymą. Tada įsileidi ir į savo kūrybą dar kitus dalykus. Bet aš manau, kad vis tik čia turi įtakos ir pats laikas, ir menininko amžius, ir koks jo kūrybos etapas. Ir kai viskas susideda, tai kažkas ir įvyksta.
Labiau gal mano atveju tai, ką aš ten įsileidau vis tiek buvo surišta su tuo laikotarpiu ir politine visa situacija, išlaisvėjimu ir su tų naujų vėjų atėjimu ir menininko formavimasis būtent tokiam laikotarpy. Vis tiek aš kažkiek jaunesnis už architektą Valdą Ozarinską. Kaip tik 1991-ais įstojau į Dailės akademiją ir ją baigiau 1996-aisiais. Tai viskas vyko vienu metu: ir menai, ir visos tos politinės kovos, pasikeitimai, tiek ekonominiai, tiek technologiniai. 2000-ąsiais atsirado namuose ir kompiuteris. Bet, žinai, visas tas laikas buvo… didžiulė kaita, naujos idėjos, pirmosios užsieniečių parodos. Visi prisimena tą olandų šiuolaikinio meno parodą Šiuolaikiniame meno centre. Manau, kad tai ir buvo toks pagrindinis veiksnys. Viskas, manau, surišta su visais tais įvykiais globaliai. Ir tos mano žanrų kaitos, taip ir studija, ar Citroenas, tampa kūrybos išraiška. Kai dabar esu studijoje, tai dirbu labiau kaip skulptorius, kuriu tokius skulptūrinius kūrinius. Kai jos neturėjau – kūriau fotografijas, performansus.
Nesu labai uždaras, bet nesu ir labai atviras. Bet buvo tokie periodai, etapai, kai būni daugiau atviras ar daugiau uždaras. Tai vėlgi sąlygoja labai daug dalykų. Man kažkokio atsivėrimo gal nereikėjo. Bet mano kaip menininko formavimasis vis tiek buvo ŠMC’o pradžia, ar net naujai įkurtos Tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos pradžia. Visi, kas kūrė naująjį meną, gana glaudžiai bendravome. Vykdavo toksai savotiškas entuziazmas ir intensyvumas, tu kiek jau norėdavai, tiek galėdavai būti tame veiksme. Bent buvo sukurta galimybė dalyvauti tame procese. Buvo visokie etapai, kur tas žmonių ratas plėsdavosi, ar tau reikia, ar nereikia. Dabar jis, atrodo, siaurėja, sutrūkinėjo saitai, gal tiek neturi laiko, gal tiek daug visko nereikia. Užtektų jau auginti rožes, jas laistyti. Nors toks socializavimasis yra reikalingas. Bent jau man, aišku, tam tikromis dozėmis, daug nepakeliu, po kelių dienų jautiesi toks išsitaškęs… Bet vertinu tą socializaciją, ji reikalinga, nes kitaip, gali „nublūsti“ savo kube, kaip sakoma. Tik turi būti visa ko proporcijos. Ir kiekvienas paskiau, kai tampa vyresniu su patirtim žino, kiek jis gali atlaikyti ir kiek jam reikia.
Mūsų amžius buvo toks atviras, nuo maždaug 2000-tųjų iki 2010-ųjų. Iki krizės gal, sakyčiau. Ir aš tada tuo metu savo kolegoms menininkams sakydavau, kad ateis laikas, kai mes visi vėl grįšime prie meno, tiksliau, jūs visi, nes, aš kaip ir nebuvau pabėgęs. Nes kitaip, žinau, neįmanoma egzistuoti.
Tos nedidelės parodėlės būna man asmeniškai svarbios, kurias prisimeni ir kuriose gal įvyksta kažkokie atradimai. Būna, kad tik vieną kartą rodai tą dalyką, ir žiūrovai nebesvarbu, niekas gal ir nelabai atsimena. Bet man asmeniškai yra labai svarbu. Tikriausiai tai priklauso ir nuo tos pačios menininko karjeros, kiek jis juda po pasaulį. Tai lemia labai daug skirtingų dalykų. Kartais pati vieta būna kažkuo tau svarbi, imponuoja ir tu ten padarai parodą ir tuo labai džiaugiesi. Bet dabar, jeigu reiktų konkrečiai pasakyti, tai būtų gal ir sudėtinga kažką išrankioti.
Būna, kad kai kurie kūriniai yra svarbūs tau, bet ir žiūrovams irgi būna palikęs tam tikrą įspūdį. Vienas tokių – Vėjarodė… Čia praktiškai mano pirmas toks skulptūrinis performansas. Yra likusi jo dokumentacija, nufilmuotas ir video. Jis atsirado ant žurnalo Nemunas viršelio ir tapo dar vienu tokiu objektu. Menotyrininkas Raimundas Malašauskas jį man padavė, aš net būčiau nepamatęs. Paskui jis vėl naujai kontekstualizavosi ir aš jį įsidėjau į Muziejaus projektą. Jis kažkaip tarsi vėl naujai pratęsė savo egzistavimą kaip kūrinys. Dabar jis įdėtas į rėmelį, pristato patį performansą. Kuratoriai kartais jį ištraukia. Man pačiam yra įdomus jo kontekstas, pusiau nelegalus jo atlikimo veiksmas. Žodžiu, aš susivirinau laikiklį, nuvažiavau į Kauną. Kauno pilis priklausė Karo muziejui. Nuėjau pas direktorių, ir jam sakau, kad aš esu menininkas ir dalyvauju parodoje, kuri vadinasi „Ženklas Kaunui“. Jis pasiklausė ir sako, ar žinai, aš tai šiaip alpinistas, bet prieš dvi savaites lipau iš troleibuso ir susilaužiau koją. Paskui sako, gerai. Aš nuėjęs ten užlipau, pasižiūrėjau, ir galvoju, nu jo, gal ir durnai sumaniau, bet ką dabar jau darysi… Tikriausiai nebuvo kaip atsisakyti. Aš buvau atsivežęs tokį suvirintą pagrindą, jį su viela prisisukau, tada atlikau performansą, kiek vėliau viską nuėmiau, išmečiau. Tai va, ir ta kelionė buvo tokia…
Menininko Dainiaus Liškevičiaus studija | Arūno Baltėno nuotr.
Menininko Dainiaus Liškevičiaus studija | Arūno Baltėno nuotr.
Kitas toks kūrinys – su motinos ir tėvo žiedu. Mano tėvai seniai buvo išsiskyrę, kai aš dar buvau mažas, o tuo savo kūriniu, aš juos tarsi sujungiau vėl. Visą parodą skyriau mamai, jis vadinosi Trys pasakojimai. Padariau ir tokią šaką, ji neturi pradžios. Žodžiu, aš labai nemėgau tų šakų, bet pas mamą balkone mėtėsi kelios šakos, o kai turėjom iškraustyt jos butą, kažkaip tas šakas pasiėmiau. Ilgai aš jas laikiau, žiūrėjau, žiūrėjau ir supratau: sujungiau tris šakas – į visas puses šakojasi, bet neturi pradžios.
Dar vienas kūrinys su pelėda. Važiuoju vis į sodybą ir kažkaip galvoju, kad ir ten turi ta kūryba atsirasti. Pradžioj pasiimdavau knygų, jas atsiveži ir vėl parsiveži. Bandydavau nuramint sąžinę, ir į kūrybą įjungti tą buvimą tenai. Išėjo taip, kad viena paroda kaip tik užgimė ten. Turėjau ją daryti rugsėjo mėnesį ir viskas, kas vyko, vyko toje vietoje. Nu, vis tiek tai yra tokia savotiška rezidencija, norėjosi pateisinti buvimą ten. Tai, žodžiu, mūsų terasoje buvo apsigyvenusi pelėda ir vis palikdavo savo buvimo ženklus… kakodavo toj terasoj. Aš vis galvodavau, kaip čia dabar panaudoti… Paskui supratau, kad reikia užtempti drobę ir ją padėjau. Ir ji tada – aš vadinu „laišku“ – paliko tą laišką ir dingo. O po trejų metų vėl atsirado. Nežinau, ta pati pelėda, ar kita. Šią žiemą. Tai ten buvo tokia mintis, susidėliojo visa ta mano paroda AV17 galerijoje – „Susisaistymas su vieta“. Tai čia buvo tarsi kokia kartografija, pelėdos „sukurtas“ žemėlapis, kaip kažkokioj planetoj įsikurs pirmoji žmonių kolonija, gyvenvietė. Bandžiau ją labiau susieti su gamta…
Įsimintinas man kūrinys buvo eksponuotas ir Vartų galerijoje. Jis buvo sukurtas iš visų reikalingų ir nereikalingų mano daiktų, saugotų laiptinėje už tokių rakinamų grotų. Susikviečiau savo draugų chebrą ir viskas, kas ten buvo sukrauta, mes išnešėm, atvežėm į Vartus ir iš jų pastačiau tą tokią trobelę (pašiūrę), kaip tas Voldenas, kažkaip išeina iš miesto bando išgyventi. Ir čia buvo toks mano bandymas išgyventi toj galerijoj. Aš nufilmavau, kaip nešam, kraunam, atvažiuojam, statom, viskas taip ir buvo: kepiau kiaušinienę, darėm performansą, grojom su gitara. Tai va, kai pakviečia galerija, supranti, kad galvoji, kaip čia išsisukti, kažką daryti, rodyti, ar specialiai gaminti… Bandai susikurti, kad tau būtų įdomu ir kitiems… Man patiko, kaimynams irgi patiko, labai džiaugėsi, kad švari laiptinė buvo, nors ir trumpai. Ta paroda pabuvo gal apie mėnesį, tačiau paties veiksmo užteko visiems.
Tikriausiai kai mečiau rūkyti, tada pradėjau daryti visus savo dūmų performansus-skulptūras. Gal iš ilgesio dūmams? Gražu būna, romantiška, geros fotografijos, prie stalo, susikaupęs, labai gilią mintį mąsto. Kai nerūko, tai tada tuose moterų žurnaluose su kavos puodeliu herojus stovi.
Kūrinius rėminu pats. Blogus rėmus padarė man iš medžio likučių ir jie išsilankstė. Ir aš tą rėminu jau kokie metai. Ir tie piešiniai, kai mažesni, tai nieko, dar sunaudoju. O ant didelių užlūžau. Rėmelis neatitinka, suveržia. Tada reikia popierių paklijuot…
Muziejaus knygą vadinu ne albumu, ne parodos katalogu, o knygine projekto versija. Aš joje labiau išplėtojau patį muziejų. Tuo metu, kaip tik dariau scenografiją Oskaro Koršunovo spektakliui „Miranda“. Priėjom tokio sprendimo, kad tas Prosperas lyg koks disidentas… Scenografijai panaudojau tipiško sovietinio buto interjerą, kaip tik atitinka laikotarpis ir tuo laiku butas buvo tam tikra sala, specialiai pakėliau grindis, kad dar labiau išryškėtų ta metafora. Ir Muziejaus knygoje kažkaip čia labai gerai ta scenografija įsipaišo. Ir užgimė ta mintis, kad ne kūrinio katalogą, bet knygą daryčiau. Kai Nacionalinėje dailės galerijoje padariau tą Muziejaus „dėžę“, tipinio buto formos, pagalvojau, kad labai viskas gerai pavyko, bet antrą kartą tikriausiai nesurinksiu tų visų smulkmenų. Ir kažkaip tada pasipainiojo leidyklos Kitos knygos įkūrėjas Gediminas Baranauskas, kažkas mus supažindino. Knygą pavyko išleisti, tai dabar moraliai jautiesi teisus, kad to reikėjo.
Projektą „Dailininko studijoje“ dalinai finansuoja Medijų rėmimo fondas.
