Vladas Liepuonius | Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

„Pasakoja gidai“ – Vilniaus galerijos rubrika, kurioje paveikslą apie Vilniaus istoriją, pokyčius ir svarbiausias asmenybes kuria miesto gidai. Į ką atkreipti dėmesį klaidžiojant sostinės gatvėmis, kokie svarbiausi įvykiai pažymėjo tam tikrus istorinius laikotarpius ir kokių įdomybių nepraleisti – trumpame video ture, skatinančiame Vilnių pažinti ir pamilti šiek tiek stipriau.

„XIX a. – nepelnytai pamirštas, bet itin svarbus bei įdomus Vilniaus istorinis laikotarpis“, – neabejoja istorikas, gidas, keliautojas ir tarptautinės gidų ir kelionių vadovų rengimo mokyklos „Guidelines Academy“ bendraautorius Vladas Liepuonius. 

„XIX a. žemėlapiuose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės jau nebėra – po padalijimų žemės atsiduria Rusijos imperijos sudėtyje. Vis dėlto tai ne tik represijų, numalšintų sukilimų, spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo ar skleidžiamos rusiškos ideologijos metai. XIX amžiuje pasaulyje vyksta svarbūs procesai: industrializacija, urbanizacija, pamažu gimsta modernus miestas ir modernus gyvenimo būdas: nuo pirmųjų kavinių ar bankų iki anksčiau neegzistavusių rekreacinių erdvių“,  – pabrėžia istorikas.

Nuo Vilniaus įgulos iki telegrafo

Turą po XIX a. Vilnių V. Liepuonius siūlo pradėti pačioje miesto širdyje – Vilniaus katedros aikštėje, kur atsiveria ir Gedimino kalno bei jo papėdės panorama.

Gedimino pilis, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės simbolis, po viduramžių neteko gynybinės prasmės ir ilgainiui buvo apleista. Tuo tarpu XVII a. sudegę Valdovų rūmai Rusijos imperijos buvo galutinai nugriauti kaip vienas valstybingumo simbolių. Gedimino kalne įkurta vadinamoji tvirtovė, kurioje vietą atranda Vilniaus įgula. Tam, kad būtų galima numalšinti bet kokio vidinio sukilimo grėsmes ir užtikrinti visapusišką kontrolę, įkurtas karinis dalinys, sandėliai, saugota artilerija. Eiliniam miestiečiui čia pakilti nebuvo galima.

Nuo XIX a. vidurio situacija ima keistis. Kariuomenė pasitraukia, o aplink Gedimino kalną įkuriamas parkas, žalioji zona. Pamažu įsigali supratimas, kad miestiečiams reikia rekreacinių erdvių.

„Kitas svarbus modernizmo ženklas – ant Gedimino bokšto suformuojama šešiakampė medinė konstrukcija ir įkuriamas telegrafas – pirma moderni komunikacijos priemonė. Taip Gedimino bokštas – valstybingumo simbolis – XIX a. tampa ir miesto modernėjimo bei besikeičiančio pasaulio ženklu“, – pasakoja V. Liepuonius.

Vilnius | Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Juozas Čechavičius, Vilniaus Katedra ir Gedimino pilis, apie 1873 m.

Juozas Čechavičius. Pilies kalnas ir Botanikos sodas Vilniuje, apie 1873 m.

Gedimino prospektas – langas į XIX a.

Dabartinės Gedimino prospekto pradžioje stovėjusi gynybinė siena anksčiau žymėjo miesto pabaigą. Nuo jos kelias vedė link Lukiškių priemiesčio, kuriame kūrėsi sandėliai, bajorų dvareliai, daržai. Didžiulė pusiau urbanizuota zona nuo pagrindinio miesto buvo atskirta ne tik siena, bet ir čia tekėjusios Vilnelės vaga. Ilgainiui užpelkėjusi, savo funkcijos nebeatlikusi upė buvo užpilta.

„XIX a. carai nusprendžia, kad nuo senojo miesto reikia atsitraukti ir pradėti formuoti naują Rusijos imperijos tašką su reprezentatyviais pastatais, valstybinėmis institucijomis, teismais.

Tad dabartinis Gedimino prospektas turėjo tapti nauja modernaus miesto ašimi, kuri demonstruotų tiek Rusijos imperijos galią, tiek jos finansines galimybes. Pamažu gimsta aiškus tiesus bulvaras, promenada, kurioje naujieji gyventojų sluoksniai gali pasivaikščioti, pasižiūrėti į kitus, parodyti save ar kavinėje išgerti kavos. Tai – nuo šiandieninio gyvenimo neatsiejami elgesio modeliai,“ – pastebi istorikas.

Vladas Liepuonius | Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Juozas Čechavičius, Generalgubernatoriaus rūmai Vilniuje, 1870-1880 m.

Imperijos finansinius pajėgumus reprezentuojantis bankas

Vienas objektų, turėjusių reprezentuoti tiek pokyčius, tiek imperijos pajėgumą – pastatas, kuriame šiandien įsikūrusi Lietuvos mokslų akademija. Pastarasis pasižymi ne tik eklektišku eksterjeru, bet ir itin impozantišku interjeru, anuomet pabrėžusiu imperijos finansinę galią. XIX a. vystantis naujiems verslams, kuriantis fabrikams ir įmonėms, čia veikė Rusijos imperijos banko filialas. 

Nors XIX a. pabaigoje Vilniuje iš viso veikė apie 15 bankų, XX a. pradžioje jų ženkliai sumažėjo – liko tik didžiausi, tarp jų ir Rusijos valstybinis bankas.

Vilnius | Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Vilnius | Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Kavinės – ir desertui, ir pokalbiui

XIX a. Vilnius kvepia kava ir saldumynais. Anuomet dabartinėje Mindaugo ir Šaltinių gatvių sankirtoje iškyla didžiulis šokolado ir saldumynų fabrikas, pavadinimu „Viktorija“. Fabriko savininkai turėjo dvi firmines parduotuves – viena jų veikė Didžiojoje gatvėje, o kita būtent dabartiniame Gedimino prospekte, anuomet įgavusiame Šv. Jurgio pavadinimą. Apie čia veikusią parduotuvę tebeliudija smagus akcentas – sienoje iškalti meškinai, besimėgaujantys šokolado plytele.

Vladas Liepuonius primena, kad nors kava į Europą atkeliavo gerokai anksčiau, juodas ir kartus gėrimas prigijo ne iš karto. Šimtmečiams pamiršta kavos kultūra atgijo XIX a., kuomet stipraus skonio gėrimas pradėtas derinti su saldumynais: tortu, štrudeliu ar kremu. Taip pamažu atsiranda ir kavinių kultūra.

„Tuometiniai miestiečiai, buržua, neturi tokių rūmų kaip aristokratija, kuri pokylių salėse gali socializuotis, sutikti vienas kitą. Todėl atsiranda kitos viešosios erdvės – promenada ir kavinės, kur, išgėrus kavos, suvalgius torčiuką, galima vieniems į kitus pasižiūrėti ar pasišnekučiuoti. Kartu kavinės tampa menininkų, rašytojų susitikimo erdvėmis“, – teigia gidas.

Vilnius | Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Žemės banko ir Juozapo Montvilos istorija

Dabartiniame Lietuvos banko pastate XIX a. įsikuria Žemės bankas – itin konservatyvus, į bajorus orientuotas finansinis mechanizmas, leidęs įkeisti savo žemės valdas ir taip gauti paskolą ūkio atnaujinimui ar naujos technikos pirkimui. Bankas veikė lėtai, tačiau stabiliai ir užtikrintai – iki pat II pasaulinio karo.

„Miesto istoriją liudija ne tik pastatai, bet ir mieste gyvenę žmonės – šiame banke dirbo viena reikšmingiausių XIX a. Vilniaus asmenybių – Juozapas Montvila. Iš bajorų šeimos kilęs, nemažai keliavęs po Vakarų Europą, jis XIX a. pabaigoje grįžo į Vilnių, kur ilgainiui tapo vienu iš banko savininkų ir faktinių valdytojų. J. Montvila buvo vienas Vilniaus didžiųjų pokyčių organizatorių, reikšmingas labdarys, kurio iniciatyva gimsta keturios kolonijos – gyvenamieji kvartalai, statyti pagal miesto sodo koncepciją“, – pasakoja gidas.

Vladas Liepuonius | Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Vilniaus turistų laukiantys viešbučiai

Kaip jau minėta anksčiau, XIX a. žymi komunikacinę revoliuciją – telegrafo dėka žinios sklinda iki tol neregėtu greičiu, tuo pačiu nutiesiamas ir geležinkelis, todėl keliauti galima kaip niekada patogiai ir sparčiai. XIX a. antroje pusėje Vilnius atsiduria vienos svarbiausių Rusijos imperijos magistralių Sankt Peterburgas–Varšuva dalyje, o iš imperijos glūdumos ar Vakarų keliaujantys turistai vis dažniau apsistoja Vilniuje.

„Atsiranda naujas poreikis – Vilniui reikia viešbučių. Vienas jų iškyla dabartinio Šiuolaikinio meno centro vietoje, o kitas – Gedimino prospekte. Pastarasis pavadinamas taip, kaip ir prospektas – šv. Jurgio vardu,“ – teigia V. Liepuonius.

Vilnius | Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Nuo cerkvės iki paminklų – politinius pokyčius matuojanti aikštė

XIX a. miesto gyvenimas nebetilpo Katedros aikštėje – nuolat vykstančioms mugėms, turgui reikėjo naujų erdvių. Viena jų tampa dabartinė V. Kudirkos aikštė.

„Dabartinę Vinco Kudirkos aikštę mėgstu vadinti labiausiai ideologizuota Vilniaus dalimi“, – pasakoja V. Liepuonius. „Šiandien čia matome paminklą V. Kudirkai ir Tautinei giesmei – nepriklausomai Lietuvai .Sovietmečiu čia stovėjo Vilniaus išvaduotojui – generolui I. Černiachovskiui – skirtas paminklas ir kapavietė, lenkmečiu planuotas A. Mickevičiaus, lenkų tautos simbolio, paminklas. Na, o Rusijos imperijos metais aikštėje iškyla nedidelė koplytėlė, pavadinta Aleksandro Neviškio vardu ir dedikuota 1863–1864 m. sukilimo aukoms. Tiesa, ne toms, kurios kovėsi lenkų–lietuvių pusėje, o būtent Rusijos imperijos žuvusiems kareiviams“, – pažymi istorikas.

Jau anuomet ši vieta laikyta itin kontraversiška. XX a. pradžioje įmestas sprogmuo stipriai pažeidžia koplyčią, o lenkmečiu maldos vieta buvo galutinai išardyta.

Juozas Čechavičius, Šv. Georgijaus skveras ir šv. Aleksandro Neviškio koplyčia Vilniuje, 1870-1880 m.

„XIX a. miesto istorija tęsiasi didžiojoje ir mažojoje Pohuliankose, Pamėnkalnio gatvės dalyje, aplink Tauro kalną. XIX a. Vilnius smarkiai išsiplėtė, ženkliai padidėjo gyventojų skaičius. O svarbiausia – gimė tas miestietiškas gyvenimo būdas, kurį suprantame ir šiandien“, – pasakoja V. Liepuonius.

Projektą dalinai finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Dėkojame tarptautinei gidų ir kelionių vadovų rengimo mokyklai „Guidelines Academy“.