Lina Margaitytė | Mariaus Krivičiaus nuotr.

Rubrikoje „Jaunas kinas“ susitinka kino industrijos profesionalai, kino kūrėjai, aktoriai. Šiandien lietuviškas kinas vis drąsiau žengia į tarptautinę erdvę, pelno reikšmingus apdovanojimus ir pritraukia gausias žiūrovų auditorijas. Skirtingų kartų atstovai čia dalijasi įžvalgomis, reflektuoja praeitį ir dabartį, aptaria, kaip Lietuvos kinas augo, keitėsi ir kokiu keliu eina šiandien.

„Šiandien Europoje kuriamas rekordinis skaičius filmų, o kam juos žiūrėti – nėra“, – sako kino edukatorė, operatorė ir viena iš mokinių kino festivalio „Aurora“ sumanytojų Lina Margaitytė. Festivaliui artėjant, kalbamės apie tai, kodėl kinas turėtų atrasti savo vietą formaliajame švietime, ar į menų pamokas vis dar žiūrima pro pirštus ir kodėl tokie festivaliai svarbūs ne tik jaunam žmogui, bet ir visai kino industrijai.

Lina, kaip atsirado festivalis „Aurora“? Kodėl reikėjo festivalio, skirto mokiniams?

Jauniems žmonėms kuriant filmus natūraliai atsiranda noras juos parodyti. Jei šios galimybės nėra – ciklas užsidaro: mokiniai kuria, tačiau neturi galimybės savo darbų pristatyti Lietuvoje, o į užsienio festivalius patekti jiems itin sunku. Nors tam tikri mokinių kino konkursai mūsų šalyje egzistuoja, tokių galimybių yra gerokai per mažai.

Neteisybės jausmas lydėjo ir iš vaikystės, nes mokykloje susidūrėme su ta pačia problema: filmus kūrėme, o kur juos parodyti? Konkursų buvo, tačiau jų lygis niekuomet nesuteikdavo pilnatvės: parodydavome filmus, gaudavome apdovanojimus, tačiau nevykdavo bendruomenės kūrimas, nebūdavo šventės jausmo. Jau tada norėjau sukurti kitokį festivalį – džiaugiuosi, kad bėgant laikui atsirado žmonių, kurie padėjo šią svajonę įgyvendinti ir paversti ją realybe.

Festivalio „Aurora“ nuotr.

Festivalio „Aurora“ nuotr.

Ar buvo lengva įtikinti kino industriją, kad toks festivalis reikalingas? O gal susidūrėte su skepticizmu?

Daug kas ir dabar nesupranta, kam reikalingas mokinių kino festivalis. Kino industrija dirba konkrečiuose, sau aktualiuose laukuose, pavyzdžiui, gamyboje. Įrodyti prodiuserinėms kompanijoms, kad reikia išlipti iš saugios erdvės, yra sudėtinga. Kino edukacija yra investicija į ateitį, kuri šiuo metu dar neatsiperka, tačiau augina kultūros lauką ir būsimą žiūrovą.

Šiandien Europoje kuriamas rekordinis skaičius filmų, o kam juos žiūrėti – nėra. Klestint „reelsų“, socialinių tinklų kultūrai, filmo formatas jaunam žmogui darosi svetimas. Prie to prisideda ir kino edukacijos nebuvimas bei prastas kultūros lauko formavimas. Supratimas, kad kino teatras yra svarbi kultūrinė patirtis, bendruomeninis išgyvenimas, neateina savaime – tai reikia ugdyti, į tai investuoti.

Žinoma, yra organizacijų, kurios tai gerai supranta, tačiau kino industrijoje vis dar nemažai skepticizmo: nėra laiko, nėra motyvacijos ar žmogiškųjų resursų prisidėti. Kinas yra labai platus laukas, apimantis ne tik kūrybą, bet ir gamybą, technologijas. Deja, tai ne visada supranta ir suaugusieji.

Įdomi mintis, kad kino suvokimas ir meilė kinui neateina savaime.

Mokau mokykloje, kur su dvyliktokais kaip tik baigėme dvejus metus trukusį medijų meno kursą. Reflektavome, ką jie išsineša – dvyliktokai pasakojo, kad atrado europietišką kiną. Kodėl? Nes pradėjus suprasti kino kalbą ir jos kontekstus, tokie filmai tampa įdomesni. Holivudiniai filmai orientuoti į pramogą – jie vartotojiški, lengvai įtraukiantys. Tam, kad suprastum ir „atrakintum“ europietišką, autorinį kiną, reikia daugiau žinių ir patirties, kurią gali suteikti net ir dviejų metų kursas. Natūralu, kad šie žmonės ateis į kino teatrą, rinksis ne tik populiariuosius filmus, bet ir kitokias programas.

Koks požiūris šiandien vyrauja į menų pamokas formaliajame švietime? Ar vis dar gajus įsitikinimas, kad jos mažiau svarbios?

Viena pedagogė yra pasidalijusi įdomiu pastebėjimu: dailės pamokose vien tai, kad paėmei teptuką ir kažką nutapei, jau laikoma pasiekimu. Matematikoje, jei laikai tušinuką ir parašai skaičių, pagyrų nesulauksi – natūraliai tikimasi daugiau progreso. Visa tai atsiremia į įsisenėjusias pažiūras, kad per menų pamokas reikia atsipalaiduoti, atsipūsti po kitų „rimtesnių“ pamokų. Tačiau kai žmonės supranta, kad per menų pamokas nieko neveikiama, nebejaučia, kad kažko išmoksta, nepastebi savo augimo, jose būti nesinori, dingsta motyvacija.

Menų pamokos daugeliui yra vienintelė galimybė atrakinti kitus įgūdžius. Kartais, kai nesiseka humanitariniai, gamtos ar tikslieji mokslai, mokiniai savimi labai nusivilia, mokykla tampa nebeįdomi. Menų pamokose reikia kitokių gebėjimų – čia daugelis atranda savo stipriąsias puses, o kartu ir motyvaciją aktyviau dalyvauti mokymosi procese. Tačiau tokiam atradimui neužtenka tik ateiti į pamoką – reikia joje dalyvauti, išbandyti tam tikrus dalykus. Pavyzdžiui, kaip žinoti, kad tau patinka kinas, jei niekada nebandei jo kurti?

Dar viena problema – visa kino industrija susikoncentravusi Vilniuje. Todėl specialistams vykti į kitus miestus ir vesti edukacijas kainuoja daug resursų, o galimi trumpos apimties projektai. Formalaus švietimo sistemoje nėra pedagogų rengimo kino edukacijos srityje – pagal visas gaires medijų meno pamokas veda dailės mokytojai. Natūralu, kad tai neatitinka jų turimų kompetencijų, o metodinės medžiagos lietuvių kalba beveik nėra. Taip yra dar ir todėl, kad į bendrųjų švietimo programų sudarymą nėra įtraukiami kino lauko specialistai, edukatoriai – praktikai. Dauguma kino industrijos žmonių net nežino, kad mokykloje egzistuoja kino ir medijų meno pamokos.

Kino edukacija | Ingridos Baliukonienės nuotr.

Ko dar, be meilės kinui, galima pasisemti medijų meno pamokose? Kuo jos išsiskiria iš kitų formaliojo švietimo dalykų?

Kino edukacija jauniems žmonėms leidžia įgyti organizacinių, laiko planavimo įgūdžių, atrasti stipriąsias puses, apie kurias anksčiau nežinojo – kūrybingumą, gebėjimą valdyti stresines situacijas.

Jauname amžiuje retai tenka atlikti tokios apimties projektus kaip filmo kūrimas. Dažniausiai mokykliniai projektai būna nedideli, fragmentiški. Tuo tarpu filmo kūrimas turi daug etapų: pasiruošimą, gamybą, postprodukciją, rodymą. Toks nuoseklaus projekto patyrimas yra labai svarbus, tačiau mokykloje – vis dar retas.

Filmo negali sukurti vienas – esi priverstas dirbti komandoje, ieškoti sprendimų, o tai labai augina žmogų ir vėliau padeda įvairiose gyvenimiškose situacijose.

Kaip kino edukacija dėstoma kitose šalyse? Gal yra gerųjų pavyzdžių, į kuriuos verta atkreipti dėmesį čia, Lietuvoje?

Skandinavijos šalys turi labai stipriai išvystytą kino edukacijos bazę, o Prancūzijoje – kino gimtinėje – daug kino turinio integruota į įvairias mokyklines programas. Todėl kino kultūra skiepijama nuo mažų dienų, o kinas, kaip ir teatras ar literatūra, yra neatsiejama valstybės gyvenimo, kultūros ir identiteto dalis. 

Apie ką kalba šių metų festivalio „Aurora“ statistika, kokias tendencijas atskleidžia mokinių atsiųsti filmai?

Pernai turėjome daugiau filmų, kuriuos atsiuntė mokytojai, o šiemet ryškėja tendencija, kad mokiniai kuria savarankiškai. Iš vienos pusės, tai džiugina, iš kitos – parodo, kad kino edukacijos laukas formaliajame ir neformaliajame ugdyme yra mažiau aktyvus. Šiemet filmų sulaukėme iš visos Lietuvos – vadinasi, noras parodyti savo kūrybą yra didelis, ko gero, didesnis, nei galime atliepti.

Sulaukiame daug filmų apie vienatvę, savęs refleksiją, egzistencinius klausimus. Reikia suprasti, kad didžioji dalis kūrėjų yra 17–19 metų, o tokiame amžiuje savęs paieškos itin ryškios. Džiaugiamės, kad į ekranus grįžo vakarėliai – per pandemiją ir po jos pastebėjome, kad šiai svarbiai jauno žmogaus gyvenimo daliai filmuose nebeliko vietos. Tai, kad vakarėliai sugrįžta, rodo, jog grįžta ir socialinis gyvenimas.

Tuo pačiu programoje labai mažai meilės istorijų – tikriausiai tai atspindi tam tikrą susvetimėjimą, socialinio kontakto trūkumą, o galbūt apie subtilius dalykus ekrane kalbėti nedrąsu. Pastebime, kad šiemet jauni žmonės nori kalbėti apie tai, kas jiems artima – reflektuoja savo aplinką ir išgyvenimus.

Festivalio „Aurora“ nuotr.

Kuo festivalyje „Aurora“ labiausiai džiaugiasi patys dalyviai?

Skaitydami praėjusių metų atsiliepimus pastebime, kad mokiniams itin svarbu buvo pabūti tarp žmonių. Nenorėjome, kad festivalyje tilptų tik Vilniaus „grietinėlė“, o žmonėms iš mažesnių miestų būtų nejauku. Kiekvieno dalyvio priėmimas, įtraukimas, darbas su savanoriais ir tinkamas pasiruošimas padėjo sukurti būtent tokią – draugišką ir saugią – erdvę.

Mokiniai džiaugėsi ir tuo, kad festivalis nebuvo daromas „vaikams“ – į dalyvius žiūrima rimtai, kaip į kūrėjus.

Projektą dalinai finansuoja Medijų rėmimo fondas.