Eglė Davidavičė. Ta, kuri žino (2024). Filmo stop kadras

„Menininko anketa“ – išskirtinė „Vilniaus galerijos“ portalo rubrika. Jos pašnekovai turi galimybę iš daugiau nei dvidešimties paruoštų klausimų išsirinkti juos labiausiai dominančius. Šįkart į klausimus atsako animacijos režisierė Eglė Davidaičė.

Kaip apibūdintumėte savo kūrybą? Kas paskatina jus kurti? Kas ir kodėl tampa jūsų kūrybos objektu, tema, motyvais?

Mano kūryba yra vedina intuicijos, dažnai pajaučiu impulsus, kuria linkme turėčiau judėti, kokios temos imtis ar į kokias formas tai sudėti. Dažniausiai mano darbuose vyrauja inspiracijos iš kasdienybės, asmeninių patirčių, intymių išgyvenimų. Kai pajuntu, kad jie manęs nepalieka, imu galvoti apie raišką, per kurią galėčiau tas asmenines patirtis nagrinėti, gilinuosi, ar jos rūpi tik man, ar gali būti svarbios ir kitiems. Turbūt viskas, ką skaitau, žiūriu, išgyvenu vienaip ar kitaip atsispindi darbuose. Piešiniuose, kurie pareikalauja kelių valandų, mėgstu fiksuoti akimirkos jausmą, už akies užkliuvusį motyvą, detalę, o animaciniuose filmuose, kurių gamyba išsitęsia į tris, keturis metus, iškeliu temas, kurios man esamame gyvenimo etape labai rūpi, kuriomis gyvenu. Šiuo metu vystau naują trumpo metro animacinį filmą, kurio pagrindinė ašis yra tėvystės tema, apie kurią sukasi ir mano kasdienybė jau beveik trejus metus.

Eglė Davidavičė. Ta, kuri žino (2024). Filmo stop kadras

Kokie kūrėjai darė arba iki šiol daro jums įtaką? Kurių menininkų darbai, filosofija artimiausia jūsų idėjoms?

Man nuo ankstyvos paauglystės didelį įspūdį darė kinas. Mėgdavau viena lankytis „Skalvijos” kino centre, taip atradau vieną režisierių po kito. Yra nemažai kūrėjų, kuriuos pamėgau dar būdama paauglė ir jų kūrybą seku iki šiol. Mane labai įkvepia Céline Sciamma ir Mia Hansen-Løve, jų kuriami moterų portretai visada žavi jautrumu, subtilumu ir drąsa, kaskart žiūrėdama jų darbus galiu įžvelgti ten save, tada ilgai nešiojuosi juos mintyse. Tokius filmus kaip „Un Amour de Jeunesse” (2011, rež. Mia Hansen-Løve) ar „Petite Maman” (2021 rež. Céline Sciamma) esu peržiūrėjusi daugybę kartų. Šių metų Kino pavasaryje likau labai sužavėta Kristen Stewart debiutu-ekranizacija „Vandens chronologija”. Dažnai įkvėpimo pasisemiu ir vartydama senus meno albumus – Matisse’ą, Georgia O’Keeffe, Hilma af Klint. Visgi suprantu, kad tiek kine, tiek kituose vizualiuosiuose menuose mane labiausiai traukia jautrūs moterų gyvenimo virsmai, jų apmąstymas. Turbūt tai mano tema, kuri traukia ir kurios gausu mano pačios kūryboje.

Kur studijavote ir kas buvo/yra jūsų pagrindiniai mokytojai? Koks jūsų santykis su dėstytojais ir kokia jų įtaka kūrybai?  

Studijavau Vilniaus dailės akademijoje, čia baigiau Animacijos bakalauro ir Fotografijos ir medijų meno magistro studijas. Šiek tiek užtrukau kol supratau, kaip noriu studijuoti, kas studijos apskritai yra. Tada mane stipriai įkvėpė piešimo, kompozicijos paskaitos, jų metu supratau, kaip stipriai mėgstu dirbti rankomis, eksperimentuoti ir kiek mažai to dariau iki tol. Kurį laiką jaučiau, kad nerandu sau vietos ir tik į bakalauro studijų pabaigą ėmiau laisviau jaustis ir megzti ryšį su dėstytojais, man brangus ir mielas su Gintare Valevičiūte-Brazauskiene gyvas iki šiol. Po bakalauro padariau dviejų metų pertrauką ir sugrįžau studijuoti magistro visai kitokia, su aiškia kryptimi ir žinojimu, ko noriu iš studijų, kam skirsiu savo dėmesį ir energiją, kokios paskaitos ir dėstytojų žinios man svarbios, gali būti naudingos. Nežinau, ar mano tikrieji mokytojai yra akademijos dėstytojai, turbūt mokytojo figūros nuolat kinta, dažnai jais tampa menininkai, kurių darbų albumus vis atsiverčiu…

Eglė Davidavičė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

Menininkas – individualistas ar bendruomenės žmogus? Kaip apibūdintumėt Lietuvos menininkų bendruomenę ir ar laikote save jos dalimi?  

Aš pati labai mėgaujuosi kūrybiniais procesais, vykstančiais vienumoje, bet kurdama kiną be galo džiaugiuosi ir nuolat stebiuosi, kaip gera yra būti bendraminčių apsupty. Man pasisekė, kad vystant filmo idėją, galiu pakankamai laiko praleisti viena, kai dirbu prie scenarijaus, kadruoju, montuoju animatiką, tačiau visada ateina momentas, kai reikia įsileisti kitus į savo kūrybinę erdvę ir kalbėtis, kaip visus sumanymus įgyvendinti bendromis jėgomis. Labai daug išmokstu ir įsikvėpiu dirbdama komandoje, gera turėti užnugarį ir palaikymą, kai imu savimi abejoti pati. Žinoma, didelis džiaugsmas yra ir dalyvauti industrijos renginiuose, festivaliuose, nes kino bendruomenė yra šilta ir jaučiu jai daug dėkingumo, kad esu jos dalimi.

Kokie jūsų mėgstamiausi rašytojai, mylimiausios ar didžiausią įtaką padariusios knygos (nebūtinai grožinės)? Koks jūsų / jūsų kūrybos santykis su literatūra? Galbūt, turite sau įsimintinų literatūrinių ištraukų, citatų, imponuojančių veikėjų? Gal net galėtumėte sugretinti save su vienu iš jų?

Įvardinti tuos pačius pačiausius visada būna sunku, bet literatūra man yra labai svarbi. Prisimenu savo pirmą literatūrinę meilę Lauros Sintijos Černiauskaitės romanams, buvau tiesiog pametusi dėl jų galvą, paauglystėje esu ir vienos novelės ekranizaciją sukūrusi. Toks artimas ir atpažįstamas buvo Vilnius, taip lengvai panirdavau į naratyvą ir veikėjų būsenas. Esu išsirašiusi daug citatų, daug gražių, poetiškų formuluočių, kurias įgavusias naujas formas galiu atpažinti ir man berašant savus tekstus, scenarijus…Labai mėgstu Olgos Tokarczuk kūrybą, neseniai atradau danų rašytoją ir menininkę Olgą Ravn, kurios romanas „Vaško lėlė” mane pastūmėjo daugiau pasidomėti danų literatūra. Internete radau rašytojos knygų rekomendacijas ir taip įsitraukiau į nenutrūkstamą grandinę, kai atradusi vieną patikusią knygą dabar keliauju per danų literatūros klasiką, atrandu klodus, kurie įtraukia, įkvepia kurti ir darosi sunku sustoti! Mano pastarųjų metų atradimai yra jau minėtoji „Vaško lėlė” (Olga Ravn), „Vandens chronologija” (Lidia Yuknavitch), „Šmėkla gerklėj” (Doireann Ní Ghríofa), „Negrįžtantys” (Ieva Dumbrytė), „Regos nervas” (María Gainza), „Mėlynieji malonumai” (Austėja Jakas.)

Eglė Davidavičė. Piešinys „Pilvas” 2023 m.

Ar galėtumėte išvardinti 3-5 (arba daugiau) labiausiai patikusius filmus? Ar turite mėgstamų kino režisierių? Koks jūsų / jūsų kūrybos santykis su kinu, dramaturgija, video menu? Ar jūsų kūrybai būdingas siužetiškumas?  

Lankydamasi festivaliuose, ypač animacinio kino, kaskart nustembu, koks įvairus yra animacinis kinas, kaip skirtingai galima pasakoti istorijas bei kurti vizualines patirtis. Norėtųsi, kad jis pasiektų platesnes auditorijas ir ypač suaugusius, kad sklaidytųsi stereotipai, gaubiantys animaciją, ir pamatytume, koks iš tiesų didelis potencialas užkoduotas animuotame vaizde. Jei reiktų pasidalinti keliais autoriais ir jų darbais iš pastarųjų metų, kviesčiau susipažinti su Marie Larrivée (Noir-Soleil, 2021), Atsushi Wada (Bird in the Peninsula, 2022), Jocelyn Charles (God Is Shy, 2025), Agnès Patron (To the Woods, 2025) kuriamais animaciniais trumpametražiais filmais. Žiūrėdama tokius profesionalius, kruopščiai išieškotus autorinius darbus mokausi ištikimybės sau, istorijos konstravimo ir nepataikavimo žiūrovui, o pasitikėjimo juo, jo galimybėmis interpretuoti, savaip suprasti naratyvą ar vizualinius sprendimus. Tarp savo darbų turiu filmą, kurio siužetas abstraktus, sunkiai apčiuopiamas, bet kartu esu išbandžiusi ir tradicinį, klasikinį naratyvo konstravimą. Jaučiu, kad dabar dirbdama su nauju projektu bandau rasti savo kelią, kaip noriu pasakoti istorijas, kiek noriu palikti erdvės klausimams ir tas labai įdomu, tačiau per savo pačios bandymus ir patirtis supratau, kad visgi pasakoti man yra svarbu.

Eglė Davidavičė. Piešinys „Antakalnis” 2025 m.

Kokie jūsų kūrybiniai ateities planai? Didžiausia siekiamybė? 

Šiuo metu vystau trumpametražį animacinį filmą, visą savo laiką ir energiją skiriu jam, tačiau pasvajoju, kad būtų įdomu kažkada imtis ir ilgo metro. Kol kas yra sunku planuoti į priekį, kai nežinau, kaip jausiuos pabaigusi dabar vystomą projektą, galbūt nauja idėja aplankys jo dar nebaigus, o gal norėsis padaryti pertrauką. Nors mėgstu konkretumą, planavimą, sistemingą darbą bandau tai derinti su prisitaikymu prie aplinkybių ir mokausi tekėti ten, kur neša srovė.

Ko palinkėtumėt, kokį patarimą duotumėt jaunajam menininkui?

Įsiklausyti į savo vidinį balsą ir leistis, kad jis rodytų kelią, net jei kartais tai gali gąsdinti ar būti nepatogus. Man atrodo, kad labai svarbu sukurti sau erdvę eksperimentavimui ir pajautimui, kas esu, kas man svarbu ir kaip noriu kurti, apie ką kalbėti. O tada imti ir drąsiai tai daryti.