Justina Gražytė ir jos studija, Vilnius | Arūno Baltėno nuotr.
„Vilniaus galerija“ publikuoja fotografo Arūno Baltėno projektą „Dailininko studijoje“. Fotoapybraižų ciklas skaitytojams suteiks galimybę bent trumpam pasisvečiuoti Lietuvos menininkų kūrybos erdvėse. Čia įvykę pokalbiai su dailininkais bei fotografijose įamžinti gyvi, tikri jų dirbtuvių vaizdai kvies naujai pažvelgti į kūrybinį procesą ir patį menininką. Šį kartą fotopasakojimo centre – menininkė Justina Gražytė ir jo studija.
„Vaikystėje svajojau užaugusi būti siuvėja. Sakiau, kad močiutei pasiųsiu „bliūską“, o seneliui kelnes. Vilniaus dailės akademijoje baigiau tekstilės bakalauro ir magistro studijas – trumpai tariant, esu „medžiaginukas“ nuo pat vaikystės. Po studijų truputį buvau „nugrybavus“ į kitas veiklas ir nieko produktyvaus į šitą pusę neveikiau – maketuodavau, kūriau dizainus, dirbau su kostiumais teatre. Keliskart dalyvavau miniatiūrų bienalėse galerijoje „Arka“, dar gal keliose grupinėse parodose. Po to, regis, VDA galerijoje „Artifex“ buvo organizuota kurso paroda, ir tas noras kurti kažkaip labai organiškai grįžo. Nuo to laiko esu surengusi keletą personalinių parodų, dalyvavau grupinėse parodose. Vienas projektas buvo įgyvendintas MO muziejuje.
Pirmiausia, matyt, mane įkvepia humoras, gyvenimas, kasdienybė, matyti filmai, knygos, komiksai, istorijos. Visa ta „komiksinė“ kultūra man labai prie širdies. Filmai ir komiksai, atkeliavę iš „Marvel Studios“ ir „DC Comics“, man labai žavūs. Atrodo, kad ten visiška fantastika, bet toje fantastikoje yra ir krislas kasdienybės. Galbūt ji ten hiperbolizuota, ryškesnė, spalvingesnė, bet gėris ir blogis veikia kaip gyvenime.
Justinos Gražytės studija, Vilnius | Arūno Baltėno nuotr.
Justinos Gražytės studija, Vilnius | Arūno Baltėno nuotr.
Kartais iš savęs pasijuokti visai sveika, o aplinka ne visuomet prie to pratusi – dabar esam gana jautrūs: „o gal čia jau koks nors tyčiojimasis?“. Kuomet vykdžiau projektą „2025“ apie senjorų pramogas, taip pat galvojau, kur yra ta riba ir kiek galiu sau leisti „šaipytis“ iš senjorų. Nors pats projektas buvo apie vienišumą, baimes ir nežinomybę.
Projekto rėmuose, bendraudama su senjorais, išsiaiškinau, kad jie visi labai aktyvūs – nori veikti, visur dalyvauti. Jaunoji karta tuo, manau, ir skiriasi – niekam neturi laiko, senatvė atrodo labai toli, ir ji dažnai įsivaizduojama kaip pilka ir nuobodi. Įgyvendindama šį projektą supratau, kad senatvė iš tikrųjų yra labai spalvinga ir ryški. Todėl ją norėjosi parodyti gražią ir linksmą.
Prisirinkau įvairių faktų – labai įdomių, kartais visai juokingų. Pavyzdžiui, apie pelargonijas. Pasirodo, jeigu jų kvapas tau nemalonus, vadinasi, nervų sistema dar veikia. Bet jeigu jos pradeda kvepėti – jau nebe labai gerai su tais nervais. Žodžiu, tikėtina, kad dėl to pelargonijos labiau patinka vyresnio amžiaus žmonėms. Radau ir kitų įdomių faktų, kuriuos ne visi žino. Atrodo, pavyko – ir su senjorais padraugavom, ir išsiaiškinom, apie ką visa tai, ir ribos, regis, neperžengiau.
Dabar pradėjau vykdyti naują tyrimą apie kriminalus ir piktadarius. Šiuo metu tai dar tik užuomazgos. Kaip visuomet, bandysiu į temą įpinti ir humorą, kurio labai trūksta.
Justinos Gražytės studija, Vilnius | Arūno Baltėno nuotr.
Kalbant apie skiautinius – jie atsirado iš praktinių sumetimų: pernaudoti tekstilę ar audinių likučius. Skiautinių rasta net senovės Egipte. Šiandien ši technika kaip kultūrinė tradicija labiausiai siejama su JAV. Kažkada galvojau, kad būtų smagu nuvykti į kokią skiautinių rezidenciją JAV, bet kol kas taip ir nesiryžau. Lietuvoje ši technika dažniau naudojama buitiniame, mėgėjų ar neprofesionalios tekstilės lygmenyje. Visais tais kūrėjais labai žaviuosi – ten tiek precizikos, amato ir įdirbio – pati taip nepadaryčiau. Šiuolaikinės tekstilės lauke mažai kas tokia technika dirba. Savo kūrinių atlikimo techniką dažniau įvardiju kaip aplikaciją, nors kartais įpinu ir skiautinį. Studijų metais šios technikos man patiko, bet nepatiko temos, todėl tada ir neužsikabinau.
Studijų metais daugiau dirbau su vilna – kūriau veltinius, instaliacijas. Bet vis tiek dominavo formatas, humoras ir „šlyštukai“. Tai išliko iki šiol. Damienas Hirstas man labai imponavo. Iš lietuvių – Evaldas Jansas, Jurga Barilaitė, Eglė Rakauskaitė. Tai menininkai, kurie mane formavo ir darė įtaką. Būtent ta karta, kuri kūrė performansą ir eksperimentavo su savo kūnu. Studijų metais daug dėmesio skyriau kūno modifikacijoms mene, biomeno krypčiai. Mane labai domino Stelarcas ir Orlan – apie juos ir magistrinį darbą rašiau. Stelarcas teigė, kad žmogaus kūnui šiandien nebeužtenka būti tokiam, koks jis yra – reikia kažką pridėti, įgyti „super“ galių. Taip nuo gana radikalaus meno pamažu atkeliavau iki komiksų pasaulio ir fantastikos.
Dabar esu atradusi džiaugsmą – sluoksniuoti medžiagą ant medžiagos, tarsi piešti audiniais, dėlioti vaizdą. Permatomumai, atsitiktinumai, susiraukšlėjimai, audinių rinkimas, jų rūšiavimas pagal spalvas – viskas vyksta tol, kol susiformuoja galutinis vaizdas.
Man labai patinka nueiti į medžiagų parduotuvę ir ten „pasikuisti“ – matyti visą tą spalvyną. Stengiuosi pirkti audinių atraižas, naudoti tai, ką kas nors atiduoda ar padovanoja. Bet nemėgstu ir apsikrauti, nes tas „turtas“ gali taip ir likti nepanaudotas arba netikti. Metrinių rulonų niekada neperku. Žinoma, būna, kad prireikia konkrečios spalvos gabaliuko, bet ekologija vis tiek kažkiek įpareigoja – tekstilė gana tarši, todėl geriau, ką įmanoma, panaudoti antrą kartą. Pavyzdžiui, projekte apie senjorų pramogas didžiąją dalį audinių sunešė patys senjorai. Tie žmonių atnešti audiniai sukuria papildomą naratyvą. Ypač kai atsiranda grįžtamasis ryšys – kai po parodos kas nors prieina ir sako: „O čia mano mergautinės suknelės gabaliukas.“ Matai, kad žmones tai labai veikia.
Nors mane inspiruoja komiksai stengiuosi pernelyg nenusižiūrėti. Žinau, kad yra daug panašia stilistika dirbančių žmonių, o tada lengva pradėti kopijuoti. Todėl stengiuosi tiesiog daryti tai, kas tuo metu įdomu, kaip išeina. Svarbu užsikabinti už geros temos, o tada atsiras ir personažai. 2052 metais, anot „Sodros“, turėčiau išeiti į pensiją – už to fakto ir užsikabinau, ir viskas iš to išėjo. O dabar įnikau į kriminalų skiltis ir kriminalinę periodiką. Jaučiu, kad tai bus ilgam – nauja aistra, nauja tema. Galvoju, reikėtų ir lietuvišką kontekstą paknaisioti.
Justina Gražytė ir jos studija, Vilnius | Arūno Baltėno nuotr.
Justinos Gražytės studija, Vilnius | Arūno Baltėno nuotr.
Kadangi dirbu ir VDA galerijoje „Artifex“, turiu matyti bendrą kontekstą, kas vyksta meno pasaulyje, ypač šiuolaikinės tekstilės lauke. Lankausi parodose, stebiu, ką veikia kolegos, bendrauju su Tekstilės meno ir dizaino katedra, matau, ką kuria studentai. Nesimato, kad kas nors labai būtų už šios technikos užsikabinęs. Tie siuviniai užtrunka. Kartais vieną kūrinį kuri du ar tris mėnesius – siuvi, dėlioji, krapštai. Priklauso nuo smulkumo ir formato, bet kiekvieną spalvos gabalėlį reikia kelis kartus apsiūti, išlyginti, susmaigstyti smeigtukais. Tai tam tikra meditacija – sėdi, darai tą monotonišką darbą, o fone koks filmas ar kriminalas apie „supermenus“ ir blogiečius. Man jie labai patinka – fantastiniai personažai, kostiumai, veiksmas, spalvos, įtampa… Gyvenime ir taip daug liūdesio – norisi gyventi linksmiau ir lengviau.
Manau, kad dabar tekstilė vėl yra „ant bangos“, sugrįžusi. Vertinamas rankų darbas. 2022 m. Venecijos bienalėje buvo pristatyta labai daug tekstilės kūrėjų – tiek profesionalų, tiek mėgėjų. Pavyzdžiui, Lenkijos paviljone pristatytas Małgorzatos Mirgos-Tas projektas – milžiniškas skiautinys, labai įspūdingas. Technologiškai gana artimas tam, ką darau aš, nors skirtumų yra. Pavyzdžiui, ji veidus piešia, o aš juos siuvu. Aš apsiuvu kraštelius, kiti jų neapsiuva.
Apskritai man atrodo, kad tekstilė apskritai yra viena plačiausių sričių. Net dirbtinės kraujagyslės, kurias naudoja chirurgai, yra austos, tekstilinės. Nuo A iki Z – nuo dizaino iki medicinos.
Niekada neteko išvykti nei mokytis, nei kokioje rezidencijoje užsienyje dalyvauti. Studijų metais bandžiau, bet nepavyko. Todėl pas mane viskas ateina iš to, kas vyksta aplink, iš kasdienybės. Man atrodo, to įkvėpimo visiškai pakanka. Kartais nukeliauji į didesnę parodą užsienyje ir atrodo, kad menininkai nebeturi problemų – sprendžia globalius klausimus, nors aplink pilna mažų „problemyčių“, kurias tereikia pastebėti. Man atrodo, kad svarbiausia – atėjus į parodą arba įsikvėpti, arba sužinoti kažką naujo, arba tiesiog pasikelti nuotaiką.
Man patinka ekspresija, kaip ir tapyboje. Tos dvi disciplinos man labai artimos. Tekstilė gali būti tapybiška, o tapyba – labai tekstiliška.
Ir man būtinai reikia spalvų. Dabar kažkaip visi nukeliavę į monochromiją – viskas pilka, juoda, balta. O man vis tiek norisi ryškumo.“
Projektą „Dailininko studijoje“ dalinai finansuoja Medijų rėmimo fondas.
