Estradà „Aš”
Už kiekvieno kūrinio slypi ne tik rezultatas, bet ir ilgos paieškos, kasdieniai ritualai, atsitiktiniai atradimai bei tylūs stebėjimai. „Jaunojo menininko portretas“ – „Vilniaus galerijos“ rubrika, leidžianti pažinti jaunus kūrėjus per jų mąstymą, kūrybos procesus ir santykį su menu. Šįkart kalbamės su fotografe Migle Buinevičiūte.
Kaip apibūdintumėte savo kūrybą? Kas paskatina jus kurti? Kas ir kodėl tampa jūsų kūrybos objektu, tema, motyvais?
Esu fotografė, fotografuoju juodai balta analogine juosta. Mano akimis, tai yra tobula forma – dėl savo natūralumo ir kartu neišvengiamų netobulumų. Fotografuoju portretus, kartais savo malonumui fotografuoju gamtą. Pastaruoju metu dažniausiai dirbu su muzikos atlikėjais – fotografuoju koncertus, prisidedu prie albumų vizualų kūrimo. Mano kūrybos pagrindas yra emocija, jausmas. Analoginė fotografija prie to labai natūraliai priveda – kiekvienas kadras turi būti apgalvotas, nes jų skaičius ribotas, o pati juosta reikalauja investicijos. Tai verčia sulėtėti, stebėti ir pastebėti detales. Tačiau net ir viską apgalvojus, juosta mėgsta perimti kontrolę. Kartais gaunu rezultatą, kurio visai nesitikiu – ir būtent ten atsiranda stipriausi vaizdai. Neplanuoti, šiek tiek nepatogūs, bet tikri. Būtent tas tikrumas man ir yra labai svarbu.
Ką jums reiškia šiuolaikinis globalizacijos / skaitmeninių medijų / ekranų „triukšmo“ kontekstas ir intermedialaus meno tendencijos? Kaip visa tai atsiliepia jums ir jūsų kūrybai?
Gyvename nuolatiniame vaizdų sraute – ekranai, socialiniai tinklai, greitai beskeičiantis turinys. Tas „triukšmas“ neišvengiamai veikia ir mane, tačiau kartu tampa ir tam tikru atspirties tašku. Pastebiu, kad šiame kontekste labai stipriai vyrauja perfekcionizmas – kiekviena detalė nugludinta iki ,,tobulybės’’, kartais lyginant tą vadinamą RAW, visiškai neapdirbtą nuotrauką ir po retušo atrodo, jog tai dvi skirtingos nuotraukos. Paradoksalu, kad būtent tai dažnai atima iš vaizdo jausmą ir tikrumą. Viskas gali būti ryšku, techniškai nepriekaištinga, bet kartu – pilka. Būtent todėl man svarbi analoginė fotografija. Ji yra priešinga šitam skubėjimui ir tobulumo siekiui – lėtesnė, ne iki galo kontroliuojama, paliekanti vietos klaidai ir atsitiktinumui. Intermedialumas man labiausiai atsiskleidžia dirbant su muzika – kai vaizdas jungiasi su garsu ir atmosfera. Tačiau net ir čia man svarbiausia išlaikyti tikrumą, nepasimesti tarp efektų ar perteklinio vizualumo.
M. Buinevičiūtė „Balerina”
M. Buinevičiūtė „Balerina”
M. Buinevičiūtė „Balerina”
Kaip manote, koks yra didžiausias iššūkis menininkui? Ar jums tenka susidurti su kūrybinėmis krizėmis? Iš kur jos kyla ir kaip pavyksta su jomis susitvarkyti?
Pamenu, prieš įstojant mokytis fotografijos, fotografuodavau telefonu ir buvau įsitikinusi, kad kuriu meną – be taisyklių, be teorijos, „iš jausmo“. Kai pradėjau mokytis, visa tai greitai subyrėjo. Apšvietimo schemos, kompozicijos taisyklės – viskas, kas atrodė nereikalinga, net erzino. Kilo klausimas: kam to reikia, jei menas neturėtų turėti ribų? Vėliau supratau, kad būtent tai ir yra pagrindas. Kad galėtum sąmoningai laužyti, pirmiausia turi žinoti, ką laužai. Tai tik dar labiau praplečia požiūrį į kūrybą iš visų kampų. Pradžioje viskas dažnai kyla iš įkvėpimo, iš kažkokio idealo, iš noro lygiuotis ar net atkartoti. Bet su kiekvienu darbu pradedi jausti, kad tas poreikis silpnėja – jis lieka kažkur fone, tampa tik detale, o vis labiau ryškėja tavo paties skonis ir braižas. Kalbant apie krizes, kūrybinės krizės yra neišvengiamos. Dažniausiai jos ateina po pakilimo – kai atrodo, kad jau kažką pasiekei, ir tada viskas vėl iš naujo. Kol atsiranda naujas tikslas, naujas impulsas kurti. Man tai yra natūrali proceso dalis. Jei tų nemalonių pergalvojimo momentų nebūtų, tikriausiai reikštų, kad nebejudu pirmyn. Nė nenustebčiau, jog būtent iš šios visos menininko kūrybinės schemos ir gimė tas posakis: ,,Menininko duona sunki”.
Koks didžiausią įspūdį jums palikęs (užsienio ir/arba Lietuvos) muziejus ir kuriuos pasaulio muziejus labiausiai norėtumėte aplankyti ateityje? Kokios jūsų lankytos parodos buvo pačios įsimintiniausios?
Negalėčiau išskirti vieno konkretaus muziejaus, kuris būtų palikęs didžiausią įspūdį. Tačiau viena paroda man buvo ypač svarbi – gal net lūžio taškas. Tuo metu išgyvenau kūrybinę krizę ir nusprendžiau tiesiog nueiti į kelias vykstančias parodas. Visai netikėtai atsidūriau ,,Dramblys Peizaže’’ atidaryme, kur savo fotoatspaudus pristatė Anton Lukoszevieze. Klausantis jo minčių, idėjų, kūrinių interpretacijų, atsirado visai kitoks matymas – tarsi pradėjau aiškiau matyti ryšį tarp vaizdo ir jo prasmės. Po pokalbio ir kelių jo patarimų išėjau iš parodos tarsi daugiau matydama. Tai buvo momentas, kuris labai stipriai paveikė mano požiūrį į kūrybą. Būtent po to gimė darbas, kuriuo iki šiol didžiuojuosi labiausiai – „Erebus“. Ateityje norėčiau aplankyti daugiau panašaus pobūdžio parodų.
M. Buinevičiūtė „El Chico Fuendre”
M. Buinevičiūtė „Aistė. Estradà”
M. Buinevičiūtė „Elnio rago miškas”
Kokie jūsų kūrybiniai ateities planai? Didžiausia siekiamybė?
Kol kas stengiuosi per daug savęs neįsprausti į konkrečius planus. Man svarbiau judėti natūraliai – judėti link to, kas tuo metu įkvepia ir skatina dar labiau tobulėti. Artimiausiu metu noriu dar giliau tyrinėti analoginę fotografiją, galbūt bandyti daugiau laiko skirti portretams, o gal eksperimentavimui su spauda bei naujais, nebandytais analoginiais spaudos procesais. Didžiausia siekiamybė turbūt nėra konkretus tikslas, o būsena – išlaikyti ,,tobulą netobulumą” savo kūryboje ir nuolat jausti, kad tai, ką darau, yra mano ir dalintis su kitais. Augti taip, kad su kiekvienu darbu vis aiškiau matyčiau savo kryptį, bet neprarasčiau smalsumo ir laisvės eksperimentuoti.
M. Buinevičiūtė „Erebus”
Darbas ,,Erebus’’ atliktas Chromoskedasic Sabattier technika.
Erebus pavadinimas yra giliai įsišaknijęs mitologijoje ir simbolikoje. Graikų mitologijoje Erebas buvo tamsos/šešėlių personifikacija gimusi iš Chaoso. Fotografijoje ,,Erebus’’ centre stovi dvi tamsios figūros, kadro kraštus gaubia grėsmingas šešėlis Erebas, kuris tarsi šliaužia centrinių figūrų link, tarsi po truputį įtraukdamas jas į tamsią grėsmingą bedugnę.
