Ąžuoliuko archyvo nuotr.

„Ąžuoliukas“ – berniukų ir jaunuolių choras, kurį 1959 metais įsteigė maestro Hermanas Perelšteinas. Šiandien „Ąžuoliukas“ – vienas geriausiai žinomų vardų Lietuvos muzikos pasaulyje, užauginęs ištisas jaunuolių kartas ir ne vieną dešimtį garsių šalies muzikų. Choro „Ąžuoliukas“ istorijoje – tūkstančiai įvairių kūrinių, atliktų su keliolika orkestrų, svarbūs įvertinimai Lietuvoje ir pasaulyje, bendradarbiavimas su žymiais kompozitoriais. Šiandien „Ąžuoliukas“ išaugo į galingą medį, kuris buvo ir tebėra namai keliems tūkstančiams berniukų.

„Ąžuoliuko“ istorija glaudžiai susijusi su choro dirigentu ir pedagogu, maestro Hermanu Perelšteinu. Būdamas paauglys, jis pirmą kartą išgirdo Vienos berniukų chorą – pamatytas ir išgirstas koncertas tapo svajone tokį chorą įsteigti ir Vilniuje. Deja, likimas H. Perelšteinui nebuvo gailestingas – per pirmuosius trėmimus 1940-aisiais jis atsidūrė Šiaurėje: tapęs tremtiniu prie Laptevų jūros, buvo siunčiamas žvejybai ir kitiems darbams. Ilgainiui daugybe užsienio kalbų kalbantį jaunuolį pastebėjo vienos mokyklos direktorė, ieškojusi vokiečių kalbos mokytojo. Taip H. Perelšteinas tapo ne tik pedagogu, bet ir klasės auklėtoju, baigė institutą, dirbo radijo chore, o Sibire subūrė berniukų chorą.

Maestro Hermanas Perelšteinas | Ąžuoliuko archyvo nuotr.

Maestro Hermanas Perelšteinas | Ąžuoliuko archyvo nuotr.

Leidus grįžti į Lietuvą, jis įstojo į Valstybinę konservatoriją. 1959 metais, baigęs studijas neakivaizdiniame skyriuje, kreipėsi į Ryšininkų klubo vedėją su idėja įkurti berniukų chorą. Jo pasiūlymui buvo pritarta.

„Prisimenu, kad pirmoji repeticija vyko rugsėjo mėnesį. Atvykęs į nurodytą vietą pamačiau būrį berniukų – pirmųjų ąžuoliukų. Tarp jų buvo Rimas Karalis, Aleksandras Rutenbergas, Levas Topeljeras, Alvydas Vaškevičius. Su kiekviena repeticija mūsų būrys vis didėjo. Pradėjome nuo dainavimo pratimų, vienbalsių dainelių, vėliau atsirado ir liaudies dainos. Netrukus prisijungė ir H. Perelšteino padėjėjai – chormeisteriai Jonas Aleksa ir Žyginta Zavackytė, dirbę su atskiromis grupėmis“, – prisimena P. Gylys.

Jo teigimu, į repeticijas buvo žiūrima rimtai – tikrintas lankomumas, o vaikui neatvykus, skambinama tėvams ir klausiama, kodėl berniukas nedalyvavo repeticijoje. Vienas H. Perelšteinui būdingų bruožų – kiekvieną berniuką išklausyti asmeniškai: įvertinti jo balsą, ar jis neužkimęs, ar su juo galima dirbti kaip su solistu. Repeticijos vykdavo berniukus suskirsčius pagal balsus, kelis kartus per savaitę, o savaitgaliais visi susirinkdavo į bendrą repeticiją. Pirmieji „Ąžuoliuko“ nariai prisimena ant didžiulio lapo klasėje surašytas visų dainininkų pavardes ir jų atsiskaitymo pažymius. Kiekvienas turėjo pasitempti, kad patektų į koncertinę sudėtį – noras dainuoti buvo didelis, todėl berniukai stengdavosi.

„Vykstant brendimui berniukų balso klostės keičiasi – iš diskantų, vaikiškų balsų, pereinama į baritonus, bosus. Per vieną repeticiją Perelšteinas pasakė: „Berniukai, kurių balsas mutuoja, išeina į pensiją.“ Choristai greitai perėmė šį pavadinimą, gyvuojantį iki šiol. Į pensiją neišėjome – maestro su vyresniais berniukais dirbo atskirai, jie turėjo atskiras repeticijas, o vėliau kūrėsi bendras mišrus choras“, – su šypsena istoriją prisimena P. Gylys.

Griežta tvarka ir nuosekliai vykdytos repeticijos greitai davė rezultatų. Pirmasis būsimo „Ąžuoliuko“ koncertas įvyko vos po poros mėnesių. Tuo metu chore dainavo apie pusšimtį berniukų, o ansamblis vadinosi Ryšininkų klubo berniukų choru.

„Prisimenu faktą, kad po pirmojo koncerto Ryšininkų klube Hermanas Perelšteinas geriausiai pasirodžiusiems berniukams padovanojo knygas. Man teko L. Businaro „Kapitonas pramuštgalvis“, kurį turiu iki šiol. Kitiems vaikams buvo padovanoti stalo žaidimai – anuomet tokių dalykų namuose beveik niekas neturėjo, todėl berniukai ateidavo ir prieš repeticijas – pažaisti, pabendrauti“, – prisimena P. Gylys.

Maestro Povilas Gylys | Gabrieliaus Jauniškio nuotr.

Anot jo, maestro buvo charizmatiška asmenybė, mokėjusi vaikus motyvuoti ir pagirti, tačiau kartu – rimtai žiūrėjusi į choro darbą. H. Perelšteinas vaikų buvo pramintas Šefu.

Kitas svarbus pasirodymas įvyko 1960 metais – televizijoje, tiesioginio eterio metu. Buvo atlikta daug kūrinių, pasirodė ir solistai. H. Perelšteinas ne kartą yra sakęs, kad šis koncertas buvo svarbus žingsnis, plačiajai visuomenei pristatęs chorą ir paskelbęs apie jo egzistavimą.

Tais pačiais metais vyko ir Lietuvos Dainų šventė naujoje Vingio parko estradoje, o prieš tai – vaikų chorų konkursas M. K. Čiurlionio menų mokykloje. „Ąžuoliukas“ tą kartą tapo konkurso laureatu ir Dainų šventėje pasirodė kaip įvertintas choras.

Kūriniai buvo sudėtingi ir įvairūs – choras vienas pirmųjų Lietuvoje giedojo Pergolesi „Stabat Mater“, atliko J. S. Bacho „Magnificat“, H. Purcellio operą „Didonė ir Enėjas“. Kiekvienais metais choras stiprėjo ir tapo pavyzdžiu kitiems berniukų chorams. H. Perelšteinas užmezgė ryšius su Lietuvos, Latvijos ir Estijos berniukų chorais – vyko sąskrydžiai, gastrolės užsienyje. Dainininkų reputacija ir meninis lygis kasmet augo, o „Ąžuoliuką“ pradėjo kviesti kaip chorą, reprezentuojantį visas Baltijos šalis.

Ąžuoliuko archyvo nuotr.

Ąžuoliuko archyvo nuotr.

„Ąžuoliuko“ pavadinimas – dainos žodžiuose

Anuomet pasižymėjusiems meno kolektyvams būdavo suteikiami pavyzdinių kolektyvų vardai. Toks įvertinimas suteiktas ir tuometiniam Ryšininkų klubo berniukų chorui. Jam teko šiandien gerai žinomas „Ąžuoliuko“ vardas, sumanytas pagal Antano Budriūno kūrinio „Rudenėlis“ žodžius (teksto autorius – Jonas Lapašinskas):

„Augs berželiai, ąžuoliukai,

prie darželio kaip berniukai,

ir užaugs jie ąžuolais,

bus mums girių milžinais.“

Ąžuoliuko archyvo nuotr.

„Ąžuoliukas“ šiandien

Nuo 1979 metų, kai choro įkūrėjas H. Perelšteinas išvyko į JAV, „Ąžuoliukui“ vadovauja Vytautas Miškinis. Šiandien „Ąžuoliukas“ – tai aštuoni chorai, kuriuose dainuoja keli šimtai vaikų, paauglių ir vyrų.

Choras gastroliavo Europoje, Azijoje, Šiaurės Amerikoje, dalyvavo daugybėje tarptautinių konkursų ir festivalių.

Per ilgus „Ąžuoliuko“ gyvavimo metus išaugo ne vienas muzikos profesionalas – dainininkas, chorvedys, atlikėjas ar dirigentas. Tarp žymiausių choro mokinių – prof. Povilas Gylys, H. Perelšteino įpėdinis, dabartinis „Ąžuoliuko“ vadovas Vytautas Miškinis, chorų „Jauna muzika“, „Aukuras“ ir „Cantemus“ kūrėjai Vaclovas Augustinas, Alfonsas Vildžiūnas, Laurynas Vakaris Lopas ir kiti. Maestro įkvėpti sekti jo pėdomis, jie tęsia mokytojo pradėtą darbą.

Maestro Vytautas Miškinis | Joanos Suslavičiūtės nuotr

Katažynos Polubinskos nuotr.

Ąžuoliuko archyvo nuotr.

Projektą dalinai finansuoja Medijų rėmimo fondas.