Pasivaikščiojimas po Lazdynus | Evgenios Levin nuotr.

„Pasakoja gidai“ – Vilniaus galerijos rubrika, kurioje paveikslą apie Vilniaus istoriją, pokyčius ir svarbiausias asmenybes kuria miesto gidai. Į ką atkreipti dėmesį klaidžiojant sostinės gatvėmis, kokie svarbiausi įvykiai pažymėjo tam tikrus istorinius laikotarpius ir kokių įdomybių nepraleisti – trumpame ture, skatinančiame Vilnių pažinti ir pamilti šiek tiek stipriau.

„Apie Lazdynus pasakota ir rašyta daug, tačiau pasivaikščioti čia – visai kitas jausmas“, – šypsosi jau penktą sezoną ekskursijas po sostinę vedantis gidas, tarptautinės gidų ir kelionių vadovų rengimo mokyklos „GuideLines Academy“ lektorius Vilius Barauskas. Anot jo, vienas žaliausių ir erdviausių Vilniaus rajonų slepia ne mažiau įdomią istoriją.

„Po Antrojo pasaulinio karo Vilniuje gyveno vos 100–110 tūkst. žmonių. Po kolektyvizacijos miestas ima sparčiai augti, į jį keliasi gyventojai iš kaimų. Tuometinei valdžiai tenka nelengva užduotis – skubiai juos apgyvendinti“, – pasakojimą apie Lazdynus pradeda gidas. 

Jo teigimu, daugiabučių statybos licencijos buvo įsigytos iš prancūzų, kurie panašius namus statė dar penktajame dešimtmetyje. Idėja tuometiniam lyderiui N. Cruščiovui pasirodė patraukli – greita ir ekonomiška. Vis dėlto netrukus pasigirdo kritika, kad tokia architektūra pernelyg vienoda ir monotoniška.

„Lazdynų architektai Vytautas Brėdikis ir Vytautas Edmundas Čekanauskas norėjo to išvengti. Kurdami rajoną jie atsižvelgė į vietovės gamtą, siekė išsaugoti reljefą, kalvas ir natūraliai susiformavusias terasas. Tai buvo techniškai sudėtingas sprendimas – statant skersai šlaito esančius pastatus reikėjo naudoti ne vieną, o du kranus,  vienur gruntą nukasti, kitur papildyti, tai reikalavo ne tik techninių žinių, bet ir architektų gebėjimo įtikinti, kad tokie sprendimai reikalingi“, – pasakoja gidas.

Lazdynų statybos vyko 1968–1974 metais, o tikruoju rajono klestėjimo laikotarpiu laikomas aštuntasis dešimtmetis. Tuo metu Lazdynai buvo vienas prestižiškiausių ir geidžiamiausių Vilniaus rajonų. Apklausos rodė, kad daugiau nei 90 proc. gyventojų buvo patenkinti gyvenimu šiame rajone. Nenuostabu – pastarasis buvo suplanuotas patogiai, o parduotuvės, darželiai, poliklinikos ir kitos svarbiausios įstaigos buvo arti viena kitos.

„Lazdynuose apsigyveno apie 40 tūkst. žmonių. Tuo pat metu sparčiai augo ir visas Vilnius – devintajame dešimtmetyje sostinėje gyveno jau apie 600 tūkst. gyventojų“, – primena V. Barauskas.

Pasivaikščiojimas po Lazdynus | Evgenios Levin nuotr.

Pasivaikščiojimas po Lazdynus | Evgenios Levin nuotr.

Pirmojo Lazdynų Mikrorajono širdyje – maudynės, pietūs ir varjetė

Kelionę Lazdynuose pradedame nuo 1973 m. menininko Teodoro Kazimiero Valaičio sukurtos Vėtrungės skulptūros. Pasak gido, autorius buvo gavęs užduotį sukurti dinamišką objektą, tad taip gimė vėjo kryptį rodanti ir nuo vėjo gūsių judanti skulptūra.

„Šiandien sunku įsivaizduoti, bet kadaise baseinėlis buvo pilnas vandens. Čia vaikai maudydavosi, leisdavo laivelius, taškydavosi ir kitaip leisdavo laiką“, – pasakoja Vilius Barauskas.

Anuomet gyvenimas šioje aikštėje virte virė. Veikė ne tik maisto prekių ir kulinarijos parduotuvės, bet ir kirpykla,  ryšių skyrius, taupomoji kasa,  knygynas, vaistinė bei legendinis restoranas „Erfurtas“. Norint čia apsilankyti, staliuką tekdavo rezervuoti net prieš porą savaičių – vieta garsėjo puikia virtuve ir tuo, kad buvo vienas pirmųjų naktinių barų-klubų Vilniuje.

„Pasakojama, kad čia veikė ir viena pirmųjų varjetė programų, kuriose būdavo rodomas ir lengvas striptizas. O norint patekti į vakaro renginius, kartais tekdavo administratoriams ką nors įdėti į kišenę“, – šypsosi gidas.

Nakties šurmuliui nurimus ir išaušus rytui, „Erfurtas“ sulaukdavo visai kitokių lankytojų – pietauti čia skubėdavo aplinkinių mokyklų moksleiviai.

Pasivaikščiojimas po Lazdynus | Evgenios Levin nuotr.

Lazdynai 1971 m. A. Sutkus | A. Sutkaus archyvų nuotr.

Lazdynai įspūdį darė ir užsienio turistams

„Esame Lazdynų pėsčiųjų alėjoje, į kurią būdavo vežami ir užsienio turistai. Pirmieji lazdyniečiai prisimena, kad prieš svečių vizitus jų būdavo prašoma susitvarkyti aplinką, nusikabinti džiūstančius skalbinius ir pasirūpinti, kad rajonas atrodytų kuo reprezentatyviau“, – pasakoja Vilius Barauskas.

Sovietmečiu būtent čia stovėjo ir rajono pasididžiavimą skelbusi lentelė, priminusi apie Lazdynams skirtą Lenino premiją. Ja buvo įvertinti šeši architektai ir urbanistai, labiausiai prisidėję prie mikrorajono projekto. Šis įvertinimas buvo išskirtinis ir tuo, kad dažniausiai premija skirta už pavienius monumentalius statinius, o ne už viso gyvenamojo rajono urbanistinę viziją. 

Pasivaikščiojimas po Lazdynus | Evgenios Levin nuotr.

„Lazdynai turėjo tapti pavyzdžiu kitiems Sovietų Sąjungos gyvenamiesiems rajonams. Vis dėlto ne viskas, kaip dažnai nutikdavo sovietmečiu, susiklostė pagal planą – reikėjo kuo greičiau apgyvendinti augančius miestus, todėl originalesni ir sudėtingesni projektai netrukus buvo nustumti į šalį“, – teigia gidas.

Pasivaikščiojimas po Lazdynus | Evgenios Levin nuotr.

Pasivaikščiojimas po Lazdynus | Evgenios Levin nuotr.

Mokykla-laivas, iš kurios mokiniams pabėgti lengviau

„Esame trečiajame Lazdynų mikrorajone. Čia stovi išskirtinio dėmesio sulaukusi Minties gimnazija, kurios architektūra anuomet buvo išties novatoriška. Tai laivo formos pastatas, kurio statyboms sumaniai išnaudotas natūralus vietovės reljefas. Interjere vyravusios raudonos plytos ir pilko tinko sienų apdaila kūrė savitą, išskirtinę atmosferą“, – pasakoja V. Barauskas.

„Vienas mokyklos direktorių yra pasakojęs, kad dėl savitos architektūros kai kuriose vietose langai įrengti gana žemai, todėl moksleiviams iš pamokų pasprukti būdavo kiek lengviau“, – juokiasi i V. Barauskas.

Minties gimnazija buvo projektuota net 1300 mokinių. Kiekvienam Lazdynų mikrorajonui buvo numatyta pastatyti po mokyklą ir darželį.

Pasivaikščiojimas po Lazdynus | Evgenios Levin nuotr.

Betoniniai milžinai ir pirmosios miesto reklamos

„Kylant aukščiau dar geriau pajuntamas Lazdynų reljefas. Esame prie vieno iš monolitinių 17 aukštų gyvenamųjų namų. Šie pastatai buvo statomi ilgesniam laikotarpiui ir išsiskyrė geresne gyvenimo kokybe – aukštesnėmis lubomis bei lengviau perplanuojamomis erdvėmis“, – pasakoja Vilius Barauskas.

Vis dėlto sovietmečiu gyvenamasis plotas buvo griežtai normuojamas. Skaičiuota, kad vienam žmogui turi tekti apie 9 kvadratiniai metrai, o kai kuriais laikotarpiais – net ir mažiau. Dėl to neretai kelioms šeimoms tekdavo dalytis bendromis virtuvėmis ar vonios kambariais.

„Šie iš tolo matomi betoniniai milžinai turėjo ir dar vieną įdomų vaidmenį. Ant jų fasadų puikavosi vieni pirmųjų reklaminių užrašų mieste“, – teigia gidas.

Pasivaikščiojimas po Lazdynus | Evgenios Levin nuotr.

Pasivaikščiojimas po Lazdynus | Evgenios Levin nuotr.

„Lazdynai nebus užbaigti, kol juose neatsiras bažnyčia“

„Esame prie Šv. Jono Bosko bažnyčios, kurią globoja saleziečių ordinas. Saleziečiai ypatingą dėmesį skiria darbui su jaunimu, todėl projektuojant šiuos maldos namus buvo numatytos ir bendruomenei svarbios erdvės, pavyzdžiui, sporto salė“, – pasakoja Vilius Barauskas.

Statant Lazdynus bažnyčia rajono plane nebuvo numatyta. Gidas prisimena ir vieną su tuo susijusią istoriją: „Architekto Vytauto Brėdikio viename interviu buvo paklausta, kur Lazdynuose yra bažnyčia. Jis ironiškai ir šmaikščiai atsakė, kad ji – Maskvoje.“

Tačiau kitas rajono kūrėjas, Vytautas Edmundas Čekanauskas, ilgus metus kartojo, kad Lazdynai vis dar nėra visiškai užbaigti. Jo manymu, rajonui trūko vieno svarbaus pastato – bažnyčios. Architektas tikėjo, kad pasikeitus politinei santvarkai ši idėja kada nors bus įgyvendinta.

„Ir jis buvo teisus. Atkūrus nepriklausomybę, apie 2000-aisiais jau buvo aukotos pirmosios mišios. būtent Vytautas Edmundas Čekanauskas suprojektavo šią bažnyčią“, – pasakoja gidas.

Pasivaikščiojimas po Lazdynus | Evgenios Levin nuotr.

Žymusis Lazdynų baseinas 

„Lazdynų baseinas atsirado kiek vėliau nei pats rajonas, tačiau jam buvo numatytas svarbus vaidmuo. Teritorija, apimanti baseiną, Minties mokyklą, polikliniką ir Lazdynų kino teatrą, turėjo tapti viso rajono centru“, – pasakoja Vilius Barauskas.

Pasak gido, ši vieta buvo suplanuota dar ambicingiau. Čia turėjo iškilti ir daugiau pastatų, tačiau, kaip dažnai nutikdavo sovietmečiu, dalis sumanymų taip ir liko brėžiniuose dėl lėšų stygiaus.

Lazdynų baseinas duris atvėrė aštuntajame dešimtmetyje ir netrukus tapo vienu svarbiausių sporto objektų Vilniuje. Jis išsiskyrė 25 ir 50 metrų ilgio takeliais bei beveik penkių metrų gyliu, leidusiu atlikti akrobatinius šuolius.

„Vis dėlto už sportinių pergalių slypėjo ir mažiau matoma pusė. Sovietmečiu sportininkai buvo laikomi propagandos įrankiu, o iš jų buvo reikalaujama tik aukščiausių rezultatų. Nesėkmės sulaukdavo griežtos kritikos ir žeminimo, o svarbių varžybų atmosferą kartais padėdavo kurti specialiai iš kaimyninių valstybių atvežti netikri sirgaliai“, – pasakoja gidas.

Kino teatras sunkvežymyje

Kino teatras „Lazdynai“ duris žiūrovams atvėrė 1974 metais. Tačiau iki jam atsirandant vietos gyventojai kiną žiūrėdavo kiek neįprastoje vietoje – sunkvežimyje „Malyš“ („Mažylis“). Būtent jame buvo rengiami kino seansai, tapę svarbia anuometinio kultūrinio gyvenimo dalimi.

„Beje, ši erdvė garsėjo ne vien kinu. Kartais čia buvo galima ir į dūdą gauti – tai buvo savotiškas ringas, kuriame lazdyniečiai aiškindavosi tarpusavio santykius“, – juokiasi V. Barauskas.

Keliaujant po Lazdynus gidas kviečia atkreipti dėmesį ir į rajoną supančią gamtą. Dar prieš atsirandant Lazdynams ir Karoliniškėms šiose vietose vaistažoles rinkdavo garsi žolininkė Eugenija Šimkūnaitė. Pasakojama, kad ji yra ištarusi ir pranašiškus žodžius apie Sausio 13-ąją  – esą kada nors žinia apie šią vietą pasklis po visą pasaulį. Šiandien Lazdynuose, name, kuriame ji gyveno, veikia memorialinis butas-muziejus.

„Kartais sunku įsivaizduoti, kiek daug gamtos čia buvo iki rajonų statybų. Inžinierius Vincentas Šileika yra prisiminęs, kad dabartinėje Karoliniškių teritorijoje buvo sutikęs vilką. Ten, kur šiandien matome miestą, anuomet plytėjo beveik laukinė gamta. Dalelę jos Lazdynuose galime pajusti ir dabar“, – sako gidas.

Pasivaikščiojimas po Lazdynus | Evgenios Levin nuotr.

Architektūros viliotinis statybininkų garbei

Pasivaikščiojimas po Lazdynus | Evgenios Levin nuotr.

„Kirtę Laisvės prospektą, anuomet vadintą Kosmonautų prospektu, matome skulptoriaus Antano Dimžlio sukurtą paminklą statybininkams. Būtent jų rankomis buvo kuriami Lazdynai – daugelio jų šeimos vėliau gavo ir butus naujuose pastatuose“, – teigia V. Barauskas.

Lazdynuose iki šiol išliko ne viena skulptūra, primenanti rajono kūrimo istoriją ir jo reikšmę Vilniaus urbanistinei raidai. Šis kūrinys – vienas to laikotarpio ženklų.

„Kartais savo ekskursiją vadinu retoriniu klausimu – architektūros viliotinis ar architektūra ir viliotinis, nors nereikėtų pamiršti, kad seksualumo tema sovietmečiu buvo kone tabu, išraiškinga skulptūra atrodo gana erotiškai ir šiandien“, – pastebi gidas.

Arkliu jojantis Gediminas

„Kaip ir prie Erfurto erdvės, taip ir čia matome dar vieną svarbią rajono susibūrimo vietą. Tai – Gedimino Karaliaus skulptūra “Rytas”, kuri, pasakojama, buvo atvežta ir pastatyta gana spontaniškai, iš pradžių ant laikino pamato“, – pasakoja Vilius Barauskas.

Šiandien skulptūra stovi gerokai aukščiau nei anuomet. Pasak gido, tam buvo ir labai praktiška priežastis.

„Jei erdvė prie „Erfurto“ buvo reprezentacinė Lazdynų pusė, tai čia atmosfera buvo kiek kitokia. Vietinė fauna, alkoholio inspiruojami, mėgdavo skulptūrą išpaišyti, o kartais ir apgadinti arklio uodegą, todėl ilgainiui nuspręsta ją iškelti aukščiau“. 

Nepaisant to, skulptūra buvo mėgstama ir tapo vienu ryškiausių rajono simbolių. Ji dažnai fotografuota, vaizduota atvirukuose ir publikuota įvairiuose to meto leidiniuose. Netoliese galima pamatyti ir buvusią telefonų stotį, kadaise aptarnavusią tiek Lazdynų, tiek Karoliniškių gyventojus.

Pasivaikščiojimas po Lazdynus | Evgenios Levin nuotr.

Baigdamas ekskursiją gidas V. Barauskas pabrėžia, kad Lazdynai iki šiol išlieka vienu unikaliausių Vilniaus gyvenamuoju rajonu.

„Gamtos gausa, erdvės pojūtis, pagarba reljefui ir išskirtinė architektūra lėmė, kad Lazdynai buvo nepaprastai mėgstami gyventojų. Tai projektas, kuris taip ir nebuvo pakartotas“, – teigia visai netoliese, Lazdynėliuose, gyvenantis gidas.

Pasivaikščiojimas po Lazdynus | Evgenios Levin nuotr.

Projektą dalinai finansuoja Medijų rėmimo fondas.