A. Korzonas. Pilies kalnas iš dešiniojo neries kranto. Apie 1861 m.

„Vilniaus galerija“ savo tekstais ir straipsnių ciklais nuosekliai apžvelgia įvairius meno reiškinius, siekia užfiksuoti bei ateičiai išsaugoti Vilniaus kultūrinę atmintį. Tai bandymas brėžti šiuolaikinį miesto kultūros žemėlapį, kuriame susitinka architektūra, teatras, kinas, literatūra bei jų kūrėjai. Pradedame naują pasakojimų ir interviu ciklą „Vilniaus fotografai“. Dėmesio centre – fotografija kaip svarbus vizualinis liudijimas apie skirtingų epochų Vilnių ir jo gyventojus, autentiškai pasakojantis kintančio, bet vis iš naujo atrandamo miesto istoriją. Šioje rubrikoje susipažinsite su Vilniaus fotografais ir jų gyvenimo bei kūrybos keliais. Šį kartą pristatome Abdoną Korzoną, pasakoja Dainius Junevičius.

Dainius Junevičius. Stop kadras iš vaizdo įrašo

Šiandien norėčiau papasakoti apie pirmąjį Vilniaus vaizdų fotografą Abdoną Korzoną – jo darbus, gyvenimą, ryšį su Vilniumi, dalyvavimą 1863 m. sukilime ir tragišką likimą.

Abdonas Korzonas gimė 1824 m. Raseinių apskrityje. Manoma, kad jo tėvas buvo miškininkas, nes Korzono vaikai nemokamai mokėsi Peterburgo Miškininkystės institute – tokia privilegija buvo suteikiama tik miškininkų šeimoms. Dėl tėvo tarnybos šeima dažnai keitė gyvenamąją vietą. Vaikystę Abdonas praleido Lietuvoje, Žemaitijoje, tačiau būdamas dvylikos metų persikėlė į Paliesę, dabartinės Baltarusijos teritorijoje. Čia kartu su broliais lankė Mozyriaus mokyklą, vėliau mokėsi Slucko gimnazijoje. Jaunesniesiems broliams sekėsi geriau, o Abdonui teko kartoti kursą net kelis kartus. Šeštąją gimnazijos klasę jis baigė būdamas 24 metų, 1848-aisiais.

Apie kitą jo gyvenimo dešimtmetį žinoma nedaug. Tik 1858 m. Korzonas su motina ir seserimis persikėlė į Vilnių. Būtent čia prasidėjo svarbiausias jo gyvenimo etapas. Tuo metu jis jau buvo apsisprendęs tapti fotografu. Tikėtina, kad tam panaudojo po tėvo mirties paveldėtas lėšas. Viename laiške motinai jis rašė, kad fotografija taps jo pragyvenimo šaltiniu ir leis pasirūpinti tiek savimi, tiek šeima.

Apsigyvenęs Subačiaus gatvėje, netoli Strazdelio gatvės kampo, Korzonas kasdien matė prieš akis atsiveriančias Vilniaus panoramas. Nėra tiksliai žinoma, kur jis išmoko fotografijos amato – greičiausiai Peterburge. Tačiau 1858 m. jis išvyko į Paryžių tobulintis. Apie šią kelionę žinome iš susirašinėjimo su valdžios įstaigomis ir išlikusio užsienio paso. Į Prancūziją jis vyko per Varšuvą, Čenstakavą, Dresdeną ir Leipcigą. Pakeliui aplankė Alzase gyvenusį dėdę – 1831 m. sukilimo dalyvį, pasitraukusį į Prancūziją. Šis faktas, kaip ir aktyvus seserų dalyvavimas patriotinėje veikloje, rodo stiprias patriotines nuotaikas Korzonų šeimoje.

Paryžius suvaidino lemiamą vaidmenį formuojantis Korzono požiūriui į fotografiją. Jis susipažino su moderniausia to meto technika, bendravo su fotografais ir į Vilnių parsivežė stereoskopinės fotografijos įrangą. Taip Korzonas tapo pirmuoju stereoskopinės fotografijos meistru Vilniuje. Grįžęs palaikė ryšius su Prancūzija, užsisakinėjo naujausią įrangą, medžiagas ir fotografijos leidinius. 1858 m. pabaigoje jis apsigyveno Didžiojoje gatvėje, priešais Rotušės aikštę, Adomavičiaus name. Čia 1859 m. pradėjo veikti jo fotoateljė. Kaip buvo įprasta tuo metu, studija buvo įrengta viršutiniame aukšte, kur netrūko natūralios šviesos. Pirmame aukšte veikė parduotuvėlė, kur buvo priimami užsakymai ir prekiaujama fotografijos reikmenimis bei nuotraukomis.

A. Korzonas. Panerių geležinkelio tunelis. 1860 m.

Ateljė greitai išpopuliarėjo. Jame lankėsi įvairių socialinių sluoksnių vilniečiai, tačiau daugiausia – jaunimas ir patriotiškai nusiteikę žmonės. Čia buvo sukurta nemažai vėliau su 1863 m. sukilimu susijusių asmenų portretų. Korzonas fotografavo ir kunigus, mokytojus, inžinierius bei kitus miestiečius. Vis dėlto svarbiausias jo nuopelnas – Vilniaus vaizdų fotografija. Jis pirmasis išėjo iš studijos į miesto gatves ir pradėjo sistemingai fotografuoti Vilniaus vietovaizdžius. Viena žymiausių jo nuotraukų buvo padaryta prie pat ateljė, žvelgiant Pilies gatvės link. Tai laikoma pirmąja Vilniaus gatvės fotografija. Korzonas fotografavo Rotušės aikštę, miesto panoramas, Pilies kalną, Lukiškių aikštę, priemiesčius ir apylinkes.

Jam buvo leista fotografuoti nuo Pilies kalno, todėl šiandien turime ankstyviausius miesto vaizdus iš šios vietos. Jis įamžino Šnipiškes, Lukiškių priemiestį, fotografavo nuo Tauro kalno ir kitų apžvalgos taškų. Tarp jo darbų buvo ir ką tik baigtas, tačiau dar neatidarytas Panerių geležinkelio tunelis. Manoma, kad Korzono sudarytame Vilniaus vaizdų albume buvo apie dvidešimt fotografijų. Iki mūsų dienų išliko maždaug penkiolika. Jos leidžia pamatyti XIX a. šeštojo ir septintojo dešimtmečių Vilnių. Tikėtina, kad būtent Paryžiuje fotografas suprato, kokią vertę turi miestų ir kraštovaizdžių fotografijos, todėl jis tapo pirmuoju žmogumi, nuosekliai kūrusiu Vilniaus vaizdų fotografijų serijas.

Korzonas taip pat stebino vilniečius stereoskopinėmis nuotraukomis. Tokia fotografija suteikdavo erdvinio vaizdo iliuziją ir tuo metu buvo technologinė naujovė. Vėliau stereoskopija Vilniuje paplito tik XIX a. pabaigoje. Tačiau fotografo kūrybinį kelią nutraukė 1863 m. sukilimas. Patriotinės nuostatos šeimoje buvo stiprios: seserys dalyvavo 1861 m. religinėse-patriotinėse manifestacijose Vilniuje, dėdė buvo 1831 m. sukilimo dalyvis, o broliai aktyviai įsitraukė į pasirengimą kovai.

A. Korzonas. Vilniaus gatvė. Stereoskopinė nuotrauka

Jauniausias brolis Brunonas, dirbęs miškininku Maskvoje, prasidėjus sukilimui grįžo į Lietuvą. Jis organizavo ginklų tiekimą ir verbavo savanorius. Vienu iš veiklos centrų tapo Abdono fotoateljė. Už studijos širmos buvo slepiami ginklai ir šaudmenys. Apie Korzonų veiklą carinė valdžia, matyt, jau buvo sužinojusi. Į jų aplinką buvo infiltruotas provokatorius – karo muzikantas Koteckis. Jis apsimetė norintis prisijungti prie sukilėlių, pelnė brolių pasitikėjimą ir visą informaciją perdavinėjo valdžiai. 1863 m. pavasarį buvo sutarta, kad Koteckis duos priesaiką Bernardinų vienuolyne ir prisijungs prie sukilėlių. Tačiau vieną rytą Korzonas pro langą pastebėjo artėjančius kareivius ir suprato, kad atėjo jo suimti. Jis bandė naikinti įkalčius, tačiau ginklų paslėpti nebespėjo. Kratos metu jie buvo rasti, o surinkti įrodymai patvirtino jo dalyvavimą sukilimo veikloje.

Korzonas buvo suimtas ir uždarytas Vilniaus tvirtovės areštinėje. Iš pradžių jis atsisakė duoti parodymus, tačiau ilgainiui, matydamas prasidėjusias represijas ir bausmes, psichologiškai palūžo. Jo sveikatos būklė smarkiai pablogėjo, todėl buvo perkeltas į karo ligoninės psichikos ligų skyrių. Istorikai nevienodai vertina jo tardymo metu duotus parodymus. Tačiau nėra žinoma, kad dėl jų būtų nukentėję kiti sukilėliai. Galiausiai Korzono kaltė buvo pripažinta, ir jis nuteistas tremtimi į Sibirą. Paskutinės žinios apie jį siekia 1874 m. Tuo metu jis buvo silpnos sveikatos, fotografija jau nebeužsiėmė ir gyveno iš valstybinės pašalpos. Į Vilnių jis taip ir nebegrįžo. Mieste liko jo vaikai ir žmona, kuri po vyro tremties išsiskyrė ir vėliau ištekėjo už Vilniaus architekto.

Stop kadras iš vaizdo įrašo

Po Korzono arešto buvo konfiskuota jo fotografijos įranga, nuotraukos ir reikmenys. Įrangą susigrąžino žmona. Portretines fotografijas valdžia nurodė sunaikinti, o miesto vaizdus – parduoti. Dėl to iki mūsų dienų išliko tik dalis fotografo palikimo. Jo darbai šiandien saugomi įvairiose institucijose ir privačiuose rinkiniuose Lietuvoje, Lenkijoje bei Prancūzijoje. Keletas nuotraukų yra ir Prancūzijos nacionalinėje bibliotekoje. Kai kurios jų anuomet buvo naudojamos laikraščių iliustracijoms ir raižiniams kurti.

Projektą dalinai finansuoja Medijų rėmimo fondas.