Režisierius Rinaldas Tomaševičius

Rubrikoje „Jaunas kinas“ susitinka kino industrijos profesionalai, kino kūrėjai, aktoriai. Šiandien lietuviškas kinas vis drąsiau žengia į tarptautinę erdvę, pelno reikšmingus apdovanojimus ir pritraukia gausias žiūrovų auditorijas. Skirtingų kartų atstovai čia dalijasi įžvalgomis, reflektuoja praeitį ir dabartį, aptaria, kaip Lietuvos kinas augo, keitėsi ir kokiu keliu eina šiandien.

Rinaldas Tomaševičius – kino režisierius, 2026 m. už trumpametražį filmą „Po fentanilio“ (prod. Lineta Lasiauskaitė, Plopsas) įvertintas „Sidabrine gerve“. Režisieriaus filmai atsigręžia į paribiuose gyvenančius žmones – priklausomus nuo narkotikų, neseniai iš įkalinimo įstaigų ar reabilitacijos centrų išėjusius asmenis. Pats Rinaldas gatvėje praleido 20 metų, o jo gijimo pradžia glaudžiai susijusi su kinu.

„Norisi iškalbėti tas temas, kuriomis gyvenau tiek metų. Kai išpasakosiu visą sukauptą bagažą, galbūt pradėsiu kurti muilo operas“, – juokiasi režisierius. O kol kas jo vaidybiniuose ir dokumentiniuose filmuose – sudėtingos žmonių istorijos, kuriose visuomet yra šiek tiek vilties.

Rinaldai, koks buvo momentas, kai pirmą kartą patikėjote, kad galite būti režisierius? 

Daug metų gyvenau gatvėje, galiausiai patekau į reabilitacijos centrą. Kai išsiblaiviau, gyvenimas nušvito naujomis spalvomis – pradėjau fotografuoti, filmuoti su muiline kamera. Atsirado socialiniai tinklai, išmokau naudotis „Facebook“, slampinėdavau po miestą, kalbindavau žmones, kurdavau trumpus vaizdo koliažus. Dabar dėl jų man, ko gero, būtų gėda, tačiau sulaukiau nemažai komentarų, kad tai įdomu. Galbūt tada pirmą kartą patikėjau, kad kažkas gali pavykti.

Vėliau – studijos LMTA. Ar jos buvo tai, ko anuomet ieškojote?

Įstoti buvo iššūkis – viskas įvyko per plauką. Norint stoti į LMTA, reikėjo būti baigus dvylika klasių ir išlaikyti lietuvių bei anglų kalbų egzaminus. O anglų kalbos niekada nesimokiau. Kartojau vakarinės mokyklos klasę, kad pasiruoščiau. Į egzaminą ėjau su špargalkėmis, šiaip ne taip gavau 17 balų, o praeinamasis balas buvo 16.

Stojant į LMTA paaiškėjo, kad po stojamųjų egzaminų rezultatų esu septintas sąraše, o priėmė tik šešis studentus.

Vasaros pabaigoje gavau žinutę, kad šeštas žmogus sąraše nesutiko mokėti už studijas, todėl vieta buvo pasiūlyta man. Reikėjo sumokėti pradinį įnašą, o pinigų neturėjau. Bet buvau avantiūristas iš gatvės – galvojau, kas blogiausio gali nutikti? Turėjau labai daug entuziazmo, man viskas buvo be galo įdomu.

Po pusės metų buvau tarp geriausiai studijuojančiųjų, todėl mane perkėlė į valstybės finansuojamą vietą. Buvau savotiškas kurso varikliukas – kai kalbėdavome apie namų darbus, kiti studentai dažnai klausdavo: „Kas jau padarė vieną ar kitą užduotį, neskaitant Rinaldo?“ Visi žinojo, kad pirmasis nufilmuosiu ir atsiskaitysiu darbus (juokiasi).

„Po fentanilio“ ir ankstesni jūsų vaidybiniai bei dokumentiniai filmai atsigręžia į visuomenės paribiuose atsidūrusius žmones – tuos, kurie gyvena sudėtingomis aplinkybėmis ir neretai sulaukia visuomenės smerkimo. Pats gyvenime esate patyręs ir šilto, ir šalto. Kodėl nesinori atsiriboti nuo šių temų, jas pamiršti ar nuo jų nusigręžti?

Kai dvidešimt metų gyveni gatvėje, pripranti prie kritinių situacijų, o kiekviena išgyventa diena tampa savotišku laimėjimu. Vyksta nuolatinė kova. Naujoje mano gyvenimo pusėje viskas yra kitaip – čia daug stabilumo, mažai nuotykių. O viduje vis dar norisi tam tikro adrenalino. Žinau, kad į tą pasaulį negrįšiu, tačiau galiu prie jo prisiliesti kine.

Visa tai, kuo gyvena visuomenės paribiuose atsidūrę žmonės, esu patyręs pats. Gatvėje, tarp jų, praleidau dvidešimt savo gyvenimo metų. Jau dvylika metų gyvenu naujame etape, tačiau vis dar esu didesnis ano gyvenimo profesionalas. Jaučiu, kad man reikia apie tai kalbėti, išlieti visą sukauptą patirties bagažą. Jaučiu tam tikrą pašaukimą kalbėti apie socialinėje atskirtyje gyvenančius žmones, o mano patirtis leidžia tai perteikti autentiškai ir profesionaliai.

Susidraugauti su personažais man taip pat nesunku, nes pažįstu jų kalbą ir gyvenimą. Daugeliui socialinėje atskirtyje gyvenančių žmonių tampu autoritetu – juk pats buvau tame pačiame dugne, o šiandien gyvenu visai kitaip. Kalbuosi su jais kaip su draugais, be baltų pirštinių, įsijungiu į jų pasaulį, nesmerkiu ir nekritikuoju.

Bandau ne tik sukurti filmą, bet ir pasėti tikėjimo sėklą – parodyti, kad egzistuoja ir kitoks gyvenimas. O platesnei visuomenei galiu atskleisti šias problemas ir priminti, kad žmonės, atsidūrę sudėtingose situacijose, taip pat yra žmonės.

Kadras iš filmo „Po fentanilio“

Kadras iš filmo „Po fentanilio“

Kadras iš filmo „Po fentanilio“

Kaip kilo filmo „Po fentanilio“ idėja? Juostą pristatote ne tik kaip bandymą fiksuoti realybę, bet ir kaip pastangas išgelbėti bent vieną veikėją.

Vieni personažai atveda pas kitus – pradėjus filmuoti vieną istoriją, atsiranda kita. Taip nutiko ir su filmu „Po fentanilio“. Šįkart iš tiesų norėjau ne tik papasakoti istoriją, bet ir suteikti vilties, padėti bent vienam žmogui ištrūkti iš situacijos, kurioje jis yra atsidūręs.

Tačiau iš tokios gyvenimo duobės išlipti be galo sudėtinga. Visų pirma, žmogus turi pasiekti dugną – tą momentą, kai nebegali gyventi nei su narkotikais, nei be jų. Reikia lūžio, peržengti neigimo sieną. Deja, daugelis praranda viltį, jiems tampa nebesvarbu, ar jie gyvens, ar mirs.

Pasiekus dugną, svarbu kreiptis pagalbos į specialistus, priklausomybių gydymo įstaigas, kuriose žmonės mokosi gyventi iš naujo, keičia savo mąstymą ir kasdienius įpročius. Kartais nutinka ir taip, kad patekus į policijos akiratį pasiūlomi du variantai – arba gydaisi, arba keliauji į kalėjimą. Daugeliui toks pasirinkimas tampa sukrėtimu, kuris išmuša iš vėžių ir priverčia iš naujo kabintis į gyvenimą.

Ar buvo momentų, kai kamera tapo našta? Kokių scenų niekuomet nerodytumėte didžiajame ekrane?

Niekada nerodyčiau žiaurių fiziologinių pokyčių, nuogumo ar pernelyg brutalių situacijų. Stengiuosi dozuoti scenas, neapsiriboti vien tamsa ir neviltimi. Tačiau realybę rodau tokią, kokia ji yra.

Sunkiausias momentas kuriant šią juostą buvo susijęs su viena moterimi. Ji sirgo ŽIV infekcija. Buvau ją filmavęs vos prieš kelias dienas, o atvykęs vėliau pamačiau, kad jos būklė smarkiai pablogėjusi. Nuo jos sklido pūvančios mėsos kvapas. Filmuoju, o man vienu metu ir šlykštu, ir gaila. 

Šiurpo oda – atrodė, kad bendrauju su jau mirusiu, tačiau vis dar kalbančiu žmogumi. Bandžiau įtikinti greitosios medicinos pagalbos darbuotojus jai padėti, nepalikti likimo valiai ir padaryti viską, ką dar įmanoma padaryti.

Nacionaliniai kino apdovanojimai „Sidabrinė gervė 2026“

Dokumentiniame kine scenarijaus dažniausiai nėra, tačiau kiek mintyse būnate nusibrėžęs istoriją ar tam tikras scenas?

Kurdamas filmą stengiuosi neturėti išankstinių lūkesčių. Su kamera man daug paprasčiau – kai kuriuos dalykus įsivaizduoju iš anksto, tačiau nemažai kas nutinka savaime. Galbūt nemalonu tai sakyti, tačiau eidamas filmuoti dažniausiai žinau, su kuo turiu reikalą. Žinau ir tai, kad dauguma mano veikėjų mirs.

Statistiškai iš priklausomybių ar socialinės atskirties išsivaduoja vos keli žmonės, o ir tie kartais sugrįžta prie ankstesnio gyvenimo būdo. Tačiau bandyti vis tiek verta. Juk ir aš pats daugelį metų valkiojausi gatvėje, kol vienas žmogus man perdavė telefono numerį ir pasakė, kur galima kreiptis pagalbos. Po pusės metų taip ir padariau. Yra tokia patarlė – tikimės geriausio, tačiau ruošiamės blogiausiam.

Galvoje turiu tam tikrus orientyrus, bet ne konkretų scenarijų. Veikiau tai scenos ar situacijos, kurias norėčiau nufilmuoti. Tačiau istorijos dažnai pačios pakoreguoja kryptį.

Daugelis jų mane nukelia ir į ateitį – norisi sugrįžti po penkerių ar dešimties metų ir pamatyti, kaip gyvena mano personažai, ar jiems pavyko atsitiesti, susikurti kitokį gyvenimą. Dokumentiniame kine pabaigą pamatyti labai sunku. 

Ką manote apie dokumentikos situaciją Lietuvoje? Kaip vertinate mūsų šalyje kuriamus dokumentinius filmus?

Dokumentikoje man labiausiai patinka gyvumas, tikros emocijos ir personažų atsiskleidimas. Esu stebimosios dokumentikos mėgėjas. Galbūt būtent to kartais pasigendu lietuviškame dokumentiniame kine – norėtųsi kuo mažiau režisūros ir kuo daugiau tikrumo.

Žiūrėdamas dalį pastarųjų metų filmų matau daug kruopščiai sudėliotų ir sumontuotų sprendimų, tačiau kartu, mano nuomone, lieka mažiau autentiškumo ir organiškumo. Dokumentikoje visada noriu, kad istorija mane pagautų ir vestų.

Kaip žiūrovai vertina jūsų filmus? Kokių nuomonių ir reakcijų sulaukiate?

Esu girdėjęs, kad griūna žmonių susikurti stereotipai. Jie pamato, kad mano personažai taip pat yra žmogiški. 

Daugelis sako, kad mano filmuose yra daug šviesos. Net ir ten, kur matau daugiausia purvo, stengiuosi įžvelgti gėrį ir žmogiškumą. Man atrodo, būtent tai labiausiai sukrečia žiūrovus ir priverčia susimąstyti.

Projektą dalinai finansuoja Medijų rėmimo fondas.