mone Kielė. Stop kadras iš vaizdo įrašo

Už kiekvieno kūrinio slypi ne tik rezultatas, bet ir ilgos paieškos, kasdieniai ritualai, atsitiktiniai atradimai bei tylūs stebėjimai. „Jaunojo menininko portretas“ – „Vilniaus galerijos“ rubrika, leidžianti pažinti jaunus kūrėjus per jų mąstymą, kūrybos procesus ir santykį su menu. Šįkart kalbamės su tapytoja mone Kiele (Raimonda Petraite).

Apie jausmą, kuris gyvena žmoguje

Esu Raimonda Petraitė, kuriu slapyvardžiu Mone Kielė. Esu figūratyvios ekspresyvios tapybos atstovė. Mane domina vidinis ir išorinis žmogaus pasaulis bei jų santykis.

Žmoguje mane domina ir jo vidus, ir išorė, ir tai, kaip jie vienas kitam prieštarauja ar susitinka. Mane traukia tapybos kalba, leidžianti pasakoti apie tai, kaip žmogus atrodo, kaip jis jaučiasi ir kaip save pateikia pasauliui. Kartais tai natūralus būvis, kartais dirbtinis, kartais tarp jų atsiranda įtampa. Domina visa ta psichologika, sluoksniai, kuriuos žmogus nešiojasi savyje ir kurie susiformuoja per gyvenimo patirtis.

Mano kūryba yra apie jausmą. Žmogaus kūnas tampa viena iš priemonių tam jausmui atskleisti, tačiau pirmoje vietoje vis dėlto yra tapyba. Man svarbu ne tik tai, kas nutapyta, bet ir kaip tai nutapyta. Būtent per tapybos techniką noriu perteikti tai, ką žmogus turėtų pajausti žiūrėdamas į kūrinį. Žmogaus kūnas ir jo išraiška mano darbuose yra svarbūs, tačiau jie neatsiejami nuo pačios tapybos.

mone Kielė. Stop kadras iš vaizdo įrašo

Intuicija ir nuolatinis ieškojimas

Kūryboje kartu dalyvauja ir intuicija, ir sąmoningas sprendimas. Intuicija yra labai slidus dalykas – ji gali ir padėti, ir pakenkti, tačiau visada dalyvauja procese. Su ja nuolat vyksta savotiškas pokalbis. Sąmoningas sprendimas yra visa tai, ką išmokau, ką sukaupiau per patirtį, ką žinau apie tapybą. Tai tarsi intuicijos koregavimas. Intuicija padeda pradėti, padeda tęsti, o kartais ir sustabdo. Net kūrinio pabaiga būna lydima intuicijos.

Dažniausiai viskas prasideda nuo vaizdinio arba žodžių. Kartais išgirsti sakinį ir jis ima turėti savo išvaizdą. Tuomet pradedu eskizuoti, rinkti medžiagą, fotografuoti, režisuoti būsimą vaizdą, tačiau rezultatas beveik niekada nebūna toks, kokio tikėjausi. Jis būna artimas, bet ne toks. Ir galbūt būtent tai skatina tęsti kūrybą – tas nuolatinis siekis priartėti prie to, ko nepavyksta iki galo pasiekti.

Šiuo metu esu etape, kai jaučiu, kad perpratau save. Žinau, kaip padaryti vieną ar kitą dalyką, ir būtent dėl to darosi nebeįdomu. Kai supranti, kaip nutapyti paveikslą, atsiranda noras viską daryti priešingai. Pradėti ne nuo ten, nuo kur esi pratęs, rinktis kitokį kelią, eksperimentuoti. Kiekvienas darbas tampa eksperimentu. Pradedu suprasti, kad tikras mokėjimas ateina tada, kai suvoki, jog iš tikrųjų nieko nemoki. Kai atrodo, kad jau kažką pasiekei, paaiškėja, jog galbūt visa tai tebuvo pradžia. Dėl to šiandien jaučiuosi esanti brandesniame kūrybiniame etape.

Kaip menas tapo gyvenimo būdu

Supratimas, kad menas yra daugiau nei profesija, atėjo gana anksti. Ko gero, paauglystėje. Tada pradedi jausti, kad tavo požiūris, vertybės ir matymas skiriasi nuo aplinkinių. Atsiranda tam tikras atsiskyrimo jausmas ir poreikis ieškoti savų žmonių. Man labai pasisekė, kad atsirado dailės mokykla. Ji atnešė draugus, kurie buvo tokie pat keisti, kaip ir aš. Mes galėjome būti savame rate normalūs. Tuomet ir atsirado supratimas, kad menininkas yra ne tik profesija, bet ir tam tikras buvimo pasaulyje būdas.

Piešiau visada. Į dailės mokyklą patekau labai sąmoningai ir pati to norėjau. Nuo mažens jaučiau, kad turiu dirbti, mokytis, tapyti. Atrodė, jog daugiau nieko ir nemoku. Kelias buvo labai tiesus – neturėjau svarstymų, kuo galėčiau būti. Buvau greita, ekspresyvi, viską darydavau staiga, impulsyviai. Kai galiausiai supratau, kad tapyba yra stipriausia mano kalba, tiesiog pasinėriau į ją visa galva. Man nerūpėjo, ar galėsiu iš to gyventi. Buvau labai naivi, labai tikėjau. Daug kartų kritau, bet po kiekvieno kritimo stojau ir vėl dariau.

Nukritimai ir tikėjimas

Vienas stipriausių lūžių įvyko po Dailės akademijos baigimo. Akademijoje dažnai sakoma, kad tik išėjęs iš tos saugios aplinkos suprasi, ką reiškia būti kūrėju. Taip ir nutiko.

Išvykau į Čekiją. Gyvenome mažame miestelyje, man trūko kalbos žinių, teko dirbti paprastus darbus – darželyje, kepykloje. Tuo metu atrodė, kad visi buvo teisūs sakydami, jog iš tapybos neišgyvensi. Buvo etapas, kai sau pasakiau, kad viskas – metu tapybą. Du mėnesius netapiau – tai ilgiausias laikotarpis mano gyvenime be tapybos. Visiems pasakojau, kad baigta. Tačiau pati tuo netikėjau.

Pamažu pradėjau iš naujo pirkti priemones, vėl tapyti namuose, vėliau išsinuomojau studiją. Ir grįžau. Tie nukritimai niekur nedingo. Jie sugrįžta ir dabar. Gyvenimas reikalauja iš kažko gyventi. Matai, kaip aplinkinių gyvenimai keičiasi, kaip jie pasiekia vienų ar kitų dalykų, ir kartais skauda. Tačiau galiausiai tai tampa pasirinkimo klausimu. Man menininko kelias panašus į pašaukimą. Kaip mokytojo ar kunigo. Gali rinktis daryti tai, kuo gyveni ir tiki, arba kažką kitą. Abu pasirinkimai geri. Tiesiog kiekvienas renkasi savo.

mone Kielė. Stop kadras iš vaizdo įrašo

Žeimiai – vieta, kuri gydo

Mano studija yra Žeimių kaime, anksčiau vadintame Plačiava, Ukmergės rajone. Į šią vietą grįžau po Čekijos. Tuo metu buvau susidūrusi su stipriu nerimu ir nenorėjau miesto. Nenorėjau žmonių gausos. Ši vieta tapo gijimo vieta. Dar gyvendama Čekijoje jau buvau nusižiūrėjusi šį pastatą. Tai buvo visiškai apleista erdvė – trisdešimt metų neliesta buvusi katilinė. Kartu su tėčiu ją išvalėme, sutvarkėme ir čia pradėjau dirbti.

Vėliau gyvenau Vilniuje, turėjau studiją mieste, tačiau vis grįždavau čia. Galiausiai supratau, kad šioje vietoje viskas vyksta kitaip. Čia giliau įleidžiamos šaknys, daugiau atsiveria autentiškumas. Ši vieta man suteikia erdvę. Laisvę būti vienai. Galimybę izoliuotis nuo triukšmo ir susikaupti.

mone Kielė. Stop kadras iš vaizdo įrašo

Estetika sugriuvusiuose languose

Mane traukia ne sterilumas ir ne minimalizmas. Man gražu tai, kas tikra. Sugriuvę langai. Aprūdijusios durys. Apleisti garažai. Paviršiai, kuriuose matyti gyvenimo pėdsakai.

Visa tai persikelia ir į tapybą. Mano darbai neatsiranda tvarkingai atsisėdus prie molberto. Kartais drobė mėtoma, trinamas paviršius, liejami dažai, naudojami skudurai. Toje netvarkoje man svarbus gyvento gyvenimo sluoksnis.

Be jo paveiksluose kažko trūktų.

Fot. Benita Liškauskaitė

Apie save paveiksluose

Labai dažnai mano darbuose esu aš pati, tačiau tai nebūtinai yra autoportretai. Dažniausiai save naudoju kaip priemonę perteikti tam tikrą būseną. Kartais ta būsena yra mano pačios išgyventa, kartais tik atpažinta. Man svarbiausia ne konkretus žmogus, o emocinė būsena. Galiu tapyti save, tačiau paveikslas vis tiek nebūna apie mane. Jis tampa tos būsenos portretu. Tikriausiai todėl mano darbuose taip dažnai atsiranda moterys. Per moters patirtį man lengviausia suprasti ir perteikti tai, ką reiškia jaustis vienaip ar kitaip.

Ką norėčiau palikti žiūrovui

Norėčiau, kad žmogus, susidūręs su mano kūryba, išsineštų energiją. Tą energiją, kurią atiduodu tapydama. Taip pat palaikymą, drąsą, grožį ir tam tikrą paprastumą. Norėčiau, kad žmogus pasijustų ne vienas. Kad pamatytų grožį ten, kur jo iš pirmo žvilgsnio nėra. Kad priimtų ir ironiją, ir sarkazmą, ir netobulumą. Svarbiausia, kad kūrinys kažką išjudintų. Kad suteiktų jausmą, jog galima būti įvairiam. Kad galima jausti įvairiai. Ir kad tame nereikia būti vienam.

Nuotr. iš asmeninio archyvo

Projektą dalinai finansuoja Medijų rėmimo fondas.