Festivalio „Kino pavasaris“ nuotr.

„Pirmieji“ – Vilniaus galerijos rubrika, skirta prisiminti ir iš naujo įvertinti Lietuvoje pirmą kartą įvykusius bei Vilniuje savo vietą atradusius kultūrinius reiškinius bei įvykius. Tai – pasakojimas apie žmones, kurie pralenkė savo laiką ir buvo vienu žingsniu priekyje.

„Kino pavasaris“ – nuo 1995 metų Lietuvoje vykstantis tarptautinis kino festivalis, per tris dešimtmečius išaugęs į didžiausią ir laukiamiausią kino šventę šalyje. Šimtai kino seansų, tūkstančiai žiūrovų, netikėtos erdvės ir įvairūs filmų žiūrėjimo formatai šiandien jau neatsiejami nuo „Kino pavasario“ vardo. Tačiau festivalio, tapusio ne tik svarbiu kino renginiu, bet ir reikšmingu kultūriniu reiškiniu, istorija nebuvo tokia paprasta. Apie festivalio pradžią, jo raidą ir dabartį pasakoja „Kino pavasario“ įkūrėja Vida Ramaškienė ir festivalio vykdomasis direktorius Konradas Kazlauskas.

V. Ramaškienė prisimena, kad „Kino pavasario“ idėja gimė kultūrai itin sudėtingu laikotarpiu. Po Nepriklausomybės atkūrimo kultūros laukas, taip pat ir kinas, turėjo iš naujo persiformuoti. Visi ankstesni ryšiai vedė į Maskvą, o Lietuva buvo izoliuota – neturėjo tiesioginių ryšių su kūrėjais, filmų įsigijimas buvo sudėtingas.

„Kino pavasario“ pradžia siejama su pirmųjų ambasadų įsikūrimu Lietuvoje. Prancūzai, puoselėdami savo kultūrą, į šalį atsiuntė ne tik ambasadorių, bet ir kultūros atašė Frederiką Žužo, kuris aktyviai įsitraukė į kultūrinį gyvenimą. Jo dėka atsirado pirmieji džiazo, teatro festivaliai, o tarp jų – ir „Kino pavasaris“.

„Prisimenu, kad Lietuvos kino teatruose žiūrovų anuomet beveik nebuvo – negalėjome pasiūlyti naujų filmų, o lietuviškų juostų anuomet kurta nedaug. Frederikas pasiūlė surengti jaunų Europos režisierių festivalį. Galvojau: Dieve, kas eis ir kas šiuos filmus žiūrės? O salė – kelių tūkstančių vietų. Ką mes darysime? Visiškai netikėjau, kad kada nors festivalis taps svarbus ir sulauksime pilnų žiūrovų salių“, – šiandien šypsosi V. Ramaškienė.

Vida Ramaškienė

Pirmosios „Kino pavasario“ programos buvo sudarytos iš ambasadų pasiūlytų užsienio filmų ir Lietuvos kūrėjų juostų, į premjeras kviesti tarptautiniai svečiai. Pirmojo festivalio svečiu buvo kontroversiškas ir tuomet madingas antros naujosios prancūzų bangos režisierius Leos Caraxas, buvo parodyta jo filmų retrospektyva.

Nors premjeros sulaukdavo susidomėjimo, pilnos salės susirinkdavo ne visada. Žiūrovus tekdavo kviesti, įkalbinėti ir skatinti – net ir tuomet, kai atvykdavo gerai žinomi režisieriai ar aktoriai.

„Buvome kino užkampis“, – prisipažįsta V. Ramaškienė.

Festivalio „Kino pavasaris“ nuotr.

Festivalio „Kino pavasaris“ nuotr.

Jos teigimu, esminis lūžis įvyko po dešimtmečio, kai buvo privatizuotas „Lietuvos“ kino teatras. Nuo 2004 metų festivalio programa ir filmų atranka ėmė rūpintis pati „Kino pavasario“ komanda.

„Per tą dešimtmetį pavyko užmegzti tiesioginius ryšius su kūrėjais ir festivaliais, prie kino sklaidos prisidėjo ambasados. Festivalis įgijo kitą kryptį – jį ėmėme deklaruoti kaip nepriklausomą kino festivalį, išryškėjo mūsų nuomonė ir balsas. Vieni pirmųjų atsisveikinome su rusų kinu“, – prisimena festivalio įkūrėja.

Tiesa, laikai nebuvo patys paprasčiausi. Ne visiems patiko atviri, drąsūs, apie realias pasaulio problemas kalbantys filmai. Kartą nusprendus rodyti filmą apie antenų daromą žalą, sukilo telekomunikacijų kompanijos. Filmas vis tiek buvo parodytas, tačiau visus bilietus išpirko būtent pastarosios, į salę susodinusios savo žmones.

„Kino pavasario“ nepriklausomybė buvo labai svarbi mūsų žiūrovams –galbūt dėl to jie mus ir myli. Nepataikaujame niekam, net ir patiems žiūrovams: filmai dažnai būna nepatogūs. Tačiau norime edukuoti, pristatyti tai, kas pasaulyje įdomiausia“, – sako V. Ramaškienė.

Kino seansai –oro uoste ar baseine

„Į festivalį norime pritraukti kuo daugiau žmonių, o tada su jais „dirbame“, – teigia festivalio vykdomasis direktorius Konradas Kazlauskas.

Anot jo, festivalyje rodomi filmai dažniausiai yra liūdni, kalba sudėtingomis temomis. Tačiau būtent toks turinys yra prasmingas ir kuriantis vertę.

Konradas Kazlauskas

„Kino pavasario“ filmai kalba svarbiomis temomis, padeda praplėsti matymą, geriau suprasti veikėjų poelgius ir augti kaip žmogui. Matome tame prasmę, o žiūrovai ir jų sugrįžimas yra didžiausias įvertinimas.“

K. Kazlauskas pabrėžia, kad „Kino pavasario“ komanda jau seniai nebeapsiriboja tik kelias savaites vykstančio festivalio organizavimu. Tai, kad festivalis pranoko įprasto renginio ribas, liudija ir jo veiklos kryptys: filmų platinimas Baltijos šalyse, kino teatrų „Pasaka“ valdymas, vasaros kino seansai ir kitos iniciatyvos.

Pradėjęs nuo kelių darbuotojų ir kino seansų viename kino teatre, šiandien festivalis apima net 15 miestų, o programoje kasmet – apie 2000 seansų. Programos sudarytojų komanda per metus peržiūri arti tūkstančio filmų, sprendžia, kurie jų tinkamiausi Lietuvos auditorijai, bando nuspėti dar tik būsimus tarptautinių apdovanojimų laureatus. Didelis dėmesys šiandien skiriamas ir lietuviškam kinui bei jo kūrėjams – vien 2026-aisiais „Kino pavasario“ metu įvyko net 16 lietuviškų filmų premjerų.

Per pastaruosius metus kino seansai vyko ne tik kino salėse – filmai rodyti Vilniaus oro uoste, baseine, atvirose viešosiose erdvėse, po atviru dangumi.

Festivalio „Kino pavasaris“ nuotr.

Festivalio „Kino pavasaris“ nuotr.

Festivalio „Kino pavasaris“ nuotr.

Festivalio „Kino pavasaris“ nuotr.

„Kino pavasaris“ kiekvienais metais sąmoningai ieško naujovių. Jei to nedarytume, greičiausiai festivalis nebūtų taip augęs“, – pastebi K. Kazlauskas.

Anot V. Ramaškienės, per 30 metų užaugo visiškai nauja žiūrovų ir kino kūrėjų karta.

„Viskas iš esmės pasikeitė. Belieka tik pasidžiaugti, kad Lietuvos kinas bendrame pasauliniame kontekste yra įdomus, gerbtinas ir laukiamas. Palinkėčiau tai išlaikyti ir, būnant tokioje viršūnėje, nenukristi“, – šypsosi V. Ramaškienė.

Projektą dalinai finansuoja Medijų rėmimo fondas.