„Dono Perlimplino meilė“. Perlimplinas – Vilius Kirkilionis, Markolfa – Almira Grybauskaitė. Fotografijos autorius: Audrius Zavadskis / Vilniaus teatro „Lėlė“ archyvas

„Vilniaus galerija“ įvairiais autoriniais ir informaciniais tekstais siekia apibendrinti, apžvelgti tam tikrus meno reiškinius, rengia straipsnių ciklus skirtus dailei, kino menui. Projekto kuratoriams kilo idėja ir teatrą apibendrinti straipsnių ciklu, kuriame teatrologė Daiva Šabasevičienė pristato spektaklius bei atskirų teatro menininkų darbus, labiausiai įsiminusius per trisdešimt šešerius nepriklausomybės metus.

Garsus ispanų poetas, dramaturgas Federico Garcìa Lorca 1936 metais, likus vos porai mėnesių iki jo nužudymo, duodamas interviu, dalinosi savo mintimis: „Poezija vaikšto gatvėmis. Ji gyvena, praeina pro jus. Kiekviename dalyke glūdi paslaptis, o poezija – tai visų dalykų paslaptis. Tu eini šalia vyriškio, žiūri į moterį, pastebi, kad priekyje bėga raišas šuo, ir kiekviename tų mūsų gyvenimo kasdienybės reiškinių slypi poezija.“ Šios rašytojo mintys atspindi jo kaip žmogaus poziciją. Augančios politinės įtampos ir artėjančio pilietinio karo fone Garcìa Lorca per poetinį pasaulio suvokimą siekė priartėti prie paprasto žmogaus, kuriam poezija padeda išgyventi.

Vitalijus Mazūras 1986 metais teatre „Lėlė“ pastatė du Garcìa Lorcos kūrinius – „Dono Kristobalio balaganėlis“ ir „Dono Perlimplino meilė“ (iš ispanų kalbos išvertė Valdas Petrauskas). Buvo Lietuvos nepriklausomybės išvakarės, režisierius pasirinko šį autorių, suprasdamas, kad ne tik poezijos, bet ir teatro misija yra kuo labiau priartėti prie žmogaus, prie tų, kurie labiausiai alksta kultūros. Mazūras pajuto Garcìa Lorcos kalbos melodingumą, emocinį gylį ir dvasinę laisvę, kuri iš esmės artima lietuvių tautai.

Šiandien Mazūras sako: „Pamenu, kaip atradau šiuos du García Lorcos kūrinius. Turėjau storą knygą, kurią perskaičiau ir ypač susižavėjau. Nunešiau paskaityti Julijonui Lozoraičiui į Kultūros ministeriją, o jis man: „Reikia skonį turėti.“ To skonio nebuvo porą metų, o po poros metų kažkaip atsirado. Tas mano primityvus galvojimas, nebaigus net režisūros… Bet aš matau, kas parašyta, ir tuo džiaugiuosi. Į Garcíą Lorcą labai atsargiai žiūrėjome, konsultavomės su „Lėlės“ teatro butafore Lilijana Janavičiene, kuri mokėjo ispanų kalbą ir išmanė ispanų kultūrą, nes jos tėvai kurį laiką gyveno Argentinoje.“

Vitalijus Mazūras, 2026-06-01. Fotografijos autorė: Daiva Šabasevičienė

Išradingojo Mazūro spektaklio braižas smarkiai išsiskyrė iš kitų spektaklių: veikėjai dailininko rankose tapo ekspresyviomis būtybėmis. Tuo pačiu jos priminė archainės liaudies skulptūros bruožus. Spektaklį kurdamas iš autentiškų, natūralių medžiagų, Mazūras mąstė šiuolaikiška menine kalba. Lietuvos lėlių teatro istorijos kontekste šis spektaklis tapo išskirtiniu įvykiu. Vieno žmogaus – režisieriaus ir dailininko-lėlininko – rankose tilpo ir spektaklio veiksminė dramaturgija, ir vaizdas, ir pati lėlininkystės technologija. Šios sankirtos ne apsunkino menininko išraiškos galimybes, o leido atvirai mąstyti. Giliai meninis spektaklio suvokimas išlaisvino ir kitą, ne mažiau svarbią savybę – latentinį fasadinio sovietmečio optimizmo slopinimą.

Garcìa Lorcos „Dono Kristobalio balaganėlis. Dono Perlimplino meilė“ – tai spektaklis, kuris ne tematika, o pačia forma ir ekspresyvia išraiška teatrą „Lėlė“ išvedė į Nepriklausomybę. Nereikėjo jokių lozungų ar sentimentalių „lyrizmų“, Mazūro spektaklis aktyviausia forma leido patikėti, kad abstrakcija ir poetiniai spektaklio personažai tikrai egzistuoja.

Prisimindamas lygiai prieš keturiasdešimt metų sukurtą spektaklį, Vitalijus Mazūras sako: „Tuo metu buvo griežtai laikomasi kiekvienos dramaturgo eilutės. Mums buvo draudžiami bet kokie tekstų kupiūravimai. Kita vertus, šiose trumpose Garcìa Lorcos pjesėse nebūtų ką kupiūruoti, nes tai labai glaustai ir tiksliai parašyti kūriniai. Nei Marcelijus Martinaitis, nei Sigitas Geda tuo metu panašių dalykų negalėjo parašyti. Jų tekstuose – jokių dialogų, remarkų dviprasmės – viskas kuo įmantriau. Tai kol atvesdavau visus į protą… Turėdavau viską perrašyti, sukurti dialogus. O García Lorcos tekstuose – viskas lyg sviestu patepta, šie tekstai gundė kurti!“

Mazūro išmintis unikali: „Kartais tekstai būna labai trumpi – du, trys sakiniai, bet gali net penkiolika minučių tuos sakinius sakyti, su savo fantazija gali prikurti ką tik nori. Pamenu, Jonas Vaitkus pažiūrėjo šį spektaklį ir sako: „Na, tu čia ir pridirbai, net galva svaigsta. Taip ir buvo, praktiškai mes apvaidinome kiekvieną García Lorcos parašytą žodį. Ieškojome, kaip jį papildyti, ką iš jo padaryti. Mes tikrai nepadarėme tiek, kiek galėjome padaryti. Pamenu, ir laikas kažkiek spaudė, ir aktorinės galimybės ne visada buvo tokios, kokios galėjo būti. Juk sunku buvo Evaldo Mikaliūno Kūdikiui iš antro aukšto pro ilgą žarną išlįsti, – tokia buvo gimdymo scena.“

Spektaklis „Dono Kristobalio balaganėlis. Dono Perlimplino meilė“ – lyg diptikas, vizualiai buvo nepaprastai įspūdingas ir gražus, ir tekstai  nuostabūs, ir ypač gera muzika, laisva aktorių improvizacija, visą kūrinį paverčianti įdomiu, įtaigiu, įtraukiančiu šėlsmu. Visi spektaklio komponentai buvo glaudžiai susieti vienas su kitu.

„Dono Perlimplino meilė“. Kaukai – Juozas Marcinkevičius ir Evaldas Mikaliūnas. Fotografijos autorius: Audrius Zavadskis / Vilniaus teatro „Lėlė“ archyvas

Rimo Driežio kruopščiai surinkta spektaklio medžiaga – didžiulis lobis, leidžiantis prisiliesti ir prie praeities vertinimų. Kritikės Dalios Gudavičiūtės recenzijos pradžia labai taikliai atkuria spektaklio jausmą: „<…>  Geriausiai prisimeni tą nejaukią salę, kurioje teatro direktorių vaidinantis Algirdas Mikutis sveikina susirinkusią publiką. Ir begalinį nustebimą, kai nušiurusi, dulkina užuolaida staiga tampa banguojančia pieva, joje pražysta ryškios gėlės, plaikstosi nėriniai, atgyja gėlių girliandos, šokančios pagal iškilmingą ir lengvą choro giedamą melodiją. Ir staiga pasidaro visai nejuokinga, kad ten, viršuje, balkonėlyje, senas donas Kristobalis veda jaunutę donją Rositą. Žinoma, taip jam ir reikia, jis užsitarnavo baisius ragus, kuriuos bus lemta nešioti kasdien. Ir jo įniršis, kai ta pati užuolaida pradeda „gimdyti“ vaikus, taip pat suprantamas. Bet po spektaklio lieka ir daugiau – įsitikinimas, jog kiekvienas turi teisę siekti laimės, meilės ir kad senatvė, kaip ir jaunystė, turi savo argumentus.“ („Karnavalinė eisena“. – Kultūros barai, 1987, Nr. 5, p. 24)

Mazūras šiuos du į vieną spektaklį apjungtus García Lorcos kūrinius šiandien apibendrina: „Kristobalis vaizduojamas iš jėgos pozicijos, drama parašyta grotesko principu, o Perlimplinas – sielos atgaiva. Tai, ką Kristobalis pridirbo, Perlimplinas turi „ištaisyti“, – meilė yra tokia ir tokia.“ „Dono Kristobalio balaganėlis. Dono Perlimplino meilė“ – du realios ir poetinės meilės kontrastai.“ Tai primena ir kūrinio autorių, kuris sako: „Reikia atsisakius lelijų, bristi ligi juostos į dumblą, kad padėtum tiems, kurie ieško lelijų.“ („Aš – visų žmonių brolis“)

„Dono Kristobalio balaganėlis“. Poetas – Vilius Kirkilionis. Fotografijos autorius: Audrius Zavadskis / Vilniaus teatro „Lėlė“ archyvas

Teatro „Lėlė“ po Nepriklausomybės atkūrimo nereikėjo atkurti, jis jau buvo atkurtas, jis jau buvo tapęs laisvu, europietišku, atviru meno židiniu. Tuo metu gal ne visi suprato, kokio meninio paveikumo teatras egzistuoja Vilniuje, Arklių g. 5. Mazūras šiuo spektakliu tą įteisino. Spektaklio kūrėjai nesunkiai atrado spektaklio raktą, nes labai tiksliai pajautė, suprato Garcìa Lorcą, kuriam rūpėjo, kad personažai vilkėtų poezijos rūbą, bet tuo pat metu būtų matomi jų kaulai ir kraujas. Kaip ispanų menininkui, taip ir lietuviui, svetima pompastika ir tuštybė. Spektaklis virto gyvybe trykštančių improvizacijų fejerverku. Du Garcìa Lorcos kūriniai, tapę vienu spektakliu, stebino išmone, režisūrinio mąstymo drąsa, asociatyviu mąstymu, labai tiksliu teksto atžvilgiu, ir ypatingu mastelių kontrastu – ypač antroje dalyje, „Dono Perlimplino meilėje“. Veikė didžiulės lėlės ir čia pat – mažytės lėlytės, kaip didžiųjų lėlių sielos, itin taikliame apšvietime bylojo meilę. „Dono Kristobalio balaganėlyje“ Mazūras pats pasiūlė spektaklio metu keptuvėje pasičirškinti rūkytus lašinukus ir pasikepti kiaušinienę. Taip ir buvo: stebėdami veiksmą, žmonės uodė kvapus, buvo labai arti personažų. Net ir šiandien prisimindamas du skirtingus kūrinius, apjungtus į vieną spektaklį, Mazūras nieko nesureikšmina: „Ten jokio sprendimo nebuvo, tiesiog gyvenimas – didelė bjaurybė, o laimė – labai mažutė. O šiandien man didelė laimė, kai matau, kaip jūs paimat mano lėlytę ir ji tampa gyva. Aš laimingas!“

Griaudamas stereotipą, kad lėlių teatras skirtas tik vaikams, Mazūras siekė sužadinti asociatyvų mąstymą. Tiek spektaklio kūrėjai, tiek žiūrovai turėjo galimybę patirti dvi kraštutines žmogaus gyvenimo būsenas. Farsą, pasižymintį balagano humoru bei lėlių teatro tradicijomis, įsuko Donas Kristobalis, o senstelėjusio Dono Perlimplino jausmus jaunajai Belisai perteikė poetiškai tragiška meilės istorija. Režisierius sako: „Perlimplino meilė buvo tokia trapi, net netelpanti į didėlę lėlę. Norėjosi visa tai patalpinti mažuose tūriuose, juk Perlimplinas viską išgyveno savyje.“

Aktoriai, kaip niekad anksčiau, šiame spektaklyje ne tik „slėpėsi“ „juodajame kabinete“, valdydami savo lėles, bet labai dažnai patys pavirsdavo tomis lėlėmis: jas palikę šone, išnirdavo viename ar kitame šviesos spinduly. Su žiūrovais jie bendravo tiesiogiai, atrodė, siekdami teatrinio betarpiškumo, o iš tiesų – inspiruoti paties dramaturgo, kurio tekstas provokavo įvairiems netikėtumams. Garcìa Lorcos poetinės asociacijos leido improvizuoti pagal kiekvieno aktoriaus išmonę ar vidinę energiją. Jeigu „Kristobalyje…“ Mikučio Režisierius nebuvo toks griežtas, kaip, atrodytų, priklauso šiai profesijai. Įsisiautus veiksmui tapo aišku, kodėl Režisierius toks švelnus. Jis tiesiog bandė suminkštinti erotikos, o kartais net brutalumo sklidinas scenas. Kontrastus mėgo ne tik Mazūras, juos labai gerai jautė aktoriai. Aurelijos Čeredejevos Rosita savo raiška nenusileido nė vienam abiejų dalių personažui. Jos raiški kalba, plastiškas kūnas, greita reakcija visam balaganėliui suteikė dinamikos. Tuo tarpu Viliaus Kirkilionio Perlimplinas ne kartą savo tekstus, kaip tikras poetas, išsakė stovėdamas veidu į žiūrovą. Aktoriams buvo svarbu ne greitakalbe „berti“ žodžius, o kuo tiksliau išskleisti poetines mintis. Jie nevengė ir ispaniškų išsireiškimų, iliustruojančių Garcìa Lorcos kalbos muzikalumą.

Iš pažiūros asketiškas spektaklio vaizdas ir minimalistinis scenovaizdis skleidėsi įvairiais pavidalais. Scenoje viskas buvo ypač mobilu: išsilankstė, transformavosi. Čia paprasta šėpa tapo dar viena teatro aikštele – teatru teatre. Jame tilpo visas Perlimplino gyvenimas – lova, kėdutė, ant sienų, tiksliau, – spintos vidinių durelių – paveikslai (dailininko nutapyti tiesiai ant medžio). Čia pirmos dalies Režisieriaus balkonėlis tapo jaunosios Belisos, deja, nežinančios, kas yra Džuljetos meilė, balkonėliu. Čia viskas ištapyta – ir fonai, ir atskiros detalės: plaukiančios gulbelės, gražiausios gėlės, įvairūs ornamentai… Mazūras, kaip tikras ispanas, sceną pavertė vizualinių nėrinių peizažais.

„Dono Kristobalio balaganėlis“. Poetas – Vilius Kirkilionis, Režisierius – Algirdas Mikutis. Fotografijos autorius: Audrius Zavadskis / Vilniaus teatro „Lėlė“ archyvas

Unikalus Mazūro sugebėjimas apjungti įvairių medžiagų faktūras, jų skirtingas spalvas ir atspalvius. Dailininkas sugeba jas taip suderinti, kad visa ta gausa akyse virsta ypatinga derme. Apskritai Mazūras mėgsta medžiagas, minkštą materiją, kuri sušildo visus personažus, o besikeičiančiam scenovaizdžiui suteikia naujų prasmių. Kaip „Dono Kristobalio balaganėlyje“, taip ir „Dono Perlimplino meilėje“ kai kurie personažai buvo apvilkti beformiais rūbais, kurie su išradingų aktorių pagalba tapo elegantiškomis suknelėmis, keistais sijonais, kelnėmis ar abstrakčiais aprėdais – priklausomai nuo to, kur ir kaip aktoriai juos surišdavo diržais ar audinius išversdavo į kitą pusę. Medžiagos itin aktyviai dalyvavo „Kristobalio…“ veiksme, o, tarkim, „Perlimpline…“ Kaukai, apvilkti plačiais „balakonais“, paslaptingai apšviesti, tapo tiesiog mielais amūrais, šaudančiais mažomis meilės strėlytėmis.

Lėlė – Kaukas. Fotografijos autorė: Daiva Šabasevičienė

Čia visko tiek daug, ir sukurta su tokia meile! Tai spektaklis, kuris gimė intensyvių, kūrybingų repeticijų metu. Neabejoju, kad garsioji daina „Ak, meile, meile“ ilgam tapo aktorių hitu. Ją rado progą dainuoti visi, kas tik palaikė Perlimpliną, ir ne tik jį, o pačią meilę apskritai. Labiausia meilei ištikima Almiros Grybauskaitės ekonomė Markolfa. Rodos, griežta, bet ji labiausiai pergyvena dėl Belisos neištikimybės Perlimplinui. Grybauskaitė – ne tik ispaniškų manierų, bet ir muzikiniais talentais apdovanota gražuolė. Jos tamsiai žalias rūbas padabintas gražiais nėriniais… Jos plastiški judesiai itin derėjo prie Fausto Latėno muzikos. Ji egocentriškai suko rylą, lyg pati ja pavirsdama. Markolfos santykis į jautrų ir ypatingai gražiomis savybėmis apdovanotą Perlimpliną sutvirtino visą kūrinį. Greta jų greičiau ir tiksliau skleidėsi priešingas žmonių pasaulis – erotika, neištikimybė, šaltumas. Neatsitiktinai Belisos vaidmuo buvo skirtas Elvyrai Piškinaitei, kurios balsas labai aukštas ir „vaikiškas“. Nors Perlimplinas atleidžia Belisai, tačiau jis įsismeigia peilį į savo meile sklidiną širdį. Scenoje išryškėja baltas kryžius, sugaudžia varpai, pasigirsta vargonų garsai. Sidabru spinduliuojančiuose barokiniuose rėmuose, tiksliau, – gražiame lėlininko sugalvotame karstelyje, atgula liūdesyje miręs Perlimplinas. O jo portretas tampa ne tik viso spektaklio, bet ir praeitin nugrimzdusio grožio simboliu.

„Dono Perlimplino meilė“. Markolfa – Almira Grybauskaitė, Perlimplinas – Vilius Kirkilionis. Fotografijos autorius: Audrius Zavadskis / Vilniaus teatro „Lėlė“ archyvas

Vitalijus Mazūras. Perlimplino eskizas. Fotografijos autorė: Daiva Šabasevičienė

„Dono Perlimplino meilė“. Perlimplinas – Vilius Kirkilionis, Belisa – Elvyra Piškinaitė. Fotografijos autorius: Audrius Zavadskis / Vilniaus teatro „Lėlė“ archyvas

Tuo laiku tai buvo kitokio teatro pradžia. Tačiau spektaklis neilgai gyvavo. Šiandien tai galime vertinti įvairiai, bet tuo metu visas dėmesys buvo nukreiptas į Nepriklausomybės sutvirtinimą, tautos ir valstybės išlikimą. Blokada, nešildomos patalpos, dainuojanti revoliucija gatvėse… Atrodytų, itin meniškas, atviras, gyvas spektaklis, kaip ir visas elitinis menas, galėjo sulaukti geresnių laikų, bet vienam žmogui – režisieriui – buvo sunku išlaikyti organizmą, kurio gyvybė priklauso nuo visų jį kuriančių.

Šį spektaklį ypač mėgo jaunimas. Kai buvo pradėta atvirai deklaruoti kas gražu, o kas – ne, neliko pasirinkimo. Kaip geram menininkui, taip ir išmintingam žiūrovui bet kokia įtaka – svetima. Mazūras žiūrovus laikė laisvais – kaip vaikus, kuriems spalva ir forma sudaro esmę. Spektaklio „Dono Kristobalio balaganėlis. Dono Perlimplino meilė“ (paantraštė – trijų paveikslų erotinė ricina) išraiškinga forma ir ryškios spalvos lengvai perkėlė į saulėtą Ispaniją, kurioje ir muzika kitokia. Faustas Latėnas kaip tikras ispanas – dramaturgiškas ir gyvas. Kurdamas spektakliui muziką, jis naudojo plačią instrumentų paletę. Muzika buvo įvairių tonacijų. Atskirai klausant „Dono Kristobalio balaganėlio“ galima ir šiandien tiksliai nustatyti spektaklio scenas ar net išvysti personažus. O „Dono Perlimplino meilėje“ viskas prasideda nuo atskirų garsų, kurie perauga į ispanišką flamenkišką muziką. Kompozitorius, kaip ir režisierius, be lyrikos neįsivaizduojamas. Ji reikalinga, kad žiūrovai greičiau ir ryškiau išvystų ir suprastų personažus. Tokiomis akimirkomis Latėnas „prabyla“ klavišiniais instrumentais. Jie labiausiai primena žmonių balsus. Nors ir buvo naudojama elektronika, bet ji tik padėjo manipuliuoti tonacijomis – nuo aukštų iki žemų. Vėliau įsijungia elektroniniai vargonėliai ir vėl – gitara, „atkeliavusi“ iš „Kristobalio“. Muzika atminty išliko visiems laikams. Ji suformavo pagrindinę spektaklio nuotaiką: pirma dalis sklidina grotesko ir energijos, antra – lyrikos ir liūdesio.

Vitalijus Mazūras. Spektaklio personažo eskizas. Fotografijos autorė: Daiva Šabasevičienė

Aktorė Nijolė Bižanaitė-Mazūrienė „Dono Kristobalio balaganėlyje“ suvaidinusi Motiną, prisiminė: „Vitalijus labai mylėjo šį spektaklį. Ir kūrė su didžiule aistra. Prisimenu, rytais atsikėlusi rasdavau daug eskizų pripašytų būsimam spektakliui. Visi aktoriai šį spektaklį kūrė labai nuoširdžiai. Režisierių įkūnijęs Algirdas Mikutis kažkur aukštai balkonėlyje kepė kiaušinienę. Nešėme lašinius iš namų, keptuves… Žiūrovai uostė tikrus kvapus.“ Mazūras atsimena ir kitokias nuotaikas: „Būdavo, kažką sugalvoju, bet iškart: „Ką, čia smirdės tie lašiniai?“ Bet atnešėme keptuves, užkūrėme plytelę, ir viskas kvepėdavo.“ Paklausus, iš kur toks atviras natūralizmas, režisierius atsakė paprastai: „Skaitant pjesę čia pat kyla emocijos, matau, kaip galėtų būti. Nes viskas ir yra „kaip galėtų būti“. Kaip dabar populiaru sakyti, „galimai kaltas“, taip ir skaitant kūrinį, galimai gali būti taip, ir galimai gali būti kitaip. Nelengva buvo. Išvažiuoji į gastroles ir per dieną reikia suvaidinti net po kelis spektaklius. Juk per dieną trijų lorkų nesuvaidinsi. Bet spektaklis buvo tikras, ir aktoriai galėjo „tikrai“ pavalgyti – ir ne kokias dešreles, o tikrus rūkytus lašinius. Ir jie valgė pasigardžiuodami.“

Kritikai spektakliu buvo labai sužavėti. Spektaklis daug gastroliavo, pelnė įvairių apdovanojimų. Vitalijus Mazūras net po didžiausios sėkmės sakė: „Nebuvau didelis menininkas, bet žinojau, kad esu menininkas, ir iš to turėjau gyventi. Tikriausiai.“

Aktorius Juozas Marcinkevičius, kuriam teko suvaidinti patį aktyviausią šio spektaklio personažą – Doną Kristobalį, išsamiai prisiminė spektaklio kūrimo ir gyvavimo aplinkybes:

„Mazūras yra Mazūras: jis viską statė kitaip. „Dono Kristobalio balaganėlis. Dono Perlimplino meilė“ visoje Mazūro kūryboje buvo labai netikėtas. Ir ne tik kritikams ar paprastiems žiūrovams, bet ir mums, aktoriams, nors mes García Lorcos kūrybą jau žinojome, studijuodami su ja jau buvome susipažinę. Lietuvoje laisvės pojūtis atsirado jau 1985 metais. O Mazūrui nereikėjo nieko jausti. Jam reikėto tik netrukdyti ir neaiškinti, kaip reikia daryti. Jis visą gyvenimą kartojo: „Juk ministerija man sakė, kad aš skonio neturiu.“ Sėdim, skaitom, kalbam, darom. Ir žinom, kad nieko iš tų pokalbių nebus. Mazūras galėdavo kalbėti tik su konkrečiu aktoriumi ir apie konkretų personažą. Įprastas „užstalinis“ periodas jam buvo svetimas.

Petras Mendeika Mazūrui papasakojo savo sapną, kaip jam per pakaušį išlindo didžiulis falas. Sako: „Toks baisus tas sapnas buvo“. Ir pasirodo, jis taip tiko „Kristobaliui…“, kad man bevaidinant tą Kristobalį, Mazūras ant kaukės uždėjo tą mažą faliuką, nors turėjau ir kitą – pripučiamą, kuriuo daužiau visus aplinkinius. Tai buvo vienas Kristobalio ginklas, skirtas daužymui ir stumdymui. Mazūras jį panaudojo kaip erotomanijos elementą. O tuo metu scenoje niekas nedrįso apie tai kalbėti atvirai, visi dvasingi buvo. Mano Kristobalis buvo didelis, pilvotas, žengiantis dideliais žingsniais… Kai pamatydavau Aurelijos Čeredejevos Rositą, griebdavau jos skrybėlę ir bandydavau užsidėti ant to savo faliuko, pritvirtinto ant galvos. Žinoma, to padaryti negalėdavau, nes jis man trukdydavo. Tada jį išsitraukdavau iš galvos ir įsistatydavau tarp kojų, nes nebūdavo kur jo dėti. Mazūrui tai ypač patiko.

Tuo laiku tai buvo vienintelis toks drąsus, erotomaniškas, viską griaunantis spektaklis. Mazūras daug kuo buvo pradininkas. Iš jo daug ko galima buvo išmokti. Mazūrą tuo metu daug kas žiūrėjo, matė ir skolinosi idėjas.

Mums, aktoriams, buvo duota laisvė. Algirdo Mikučio Režisierius – aukštai, kaip kunigas, palipęs laiptukais į „sakyklą“, kepė kiaušinienę. O tuo metu mes buvome pakankamai velnių priėdę, ir norėjome viską kitaip daryti, ir daug ką sau leidome. Čia ir buvo visa mūsų laimė, kad po teatrą mes nepradėjome vaikščioti „labai prasmingi“, o pradėjome nuo chuliganiškumo. Visi aplinkiniai kolegos stebėjosi, iš kur mūsų teatre tokia keista atmosfera. Mazūras mus privertė maksimaliai improvizuoti, atsipalaiduoti, negalvojant, kaip tu atrodai.

„Dono Kristobalio balaganėlis“. Kristobalis – Juozas Marcinkevičius, Ligonis – Vilius Kirkilionis, Kuritas – Evaldas Mikaliūnas. Fotografijos autorius: Audrius Zavadskis / Vilniaus teatro „Lėlė“ archyvasPo Nepriklausomybės visi išėjo į gatves, niekas nebėjo į teatrus. Tarp spektaklių suaugusiems šį spektaklį geriausiai lankė, daugiausiai – jaunimas.

Pagal to laiko normas šį spektaklį tikrai turėjo uždrausti ar bent priversti smarkiai redaguoti. Bet per jo priėmimą, kuriame dalyvavo kultūros ministerijos atstovas Balys Sriubas – tylus, nuolankus, grynas biurokratas – neįvyko jokių nesklandumų. Jis ir ministerijai nieko blogo neatraportavo. Gal ir dėl to, kad ten nebuvo per daug nusimanančių apie teatrą, ypač lėlių.

Tai buvo visiškai ypatingas spektaklis. Su juo teatre įvyko didžiulis proveržis. Mes supratome, kad teatre galime daryti tikrai viską. Mazūras pademonstravo, kad menininkas gali daryti viską. Galėjai jį priimti, galėjai nepriimti, – jam tai nebuvo svarbu. Jis viską jautė ir laikėsi savo linijos.

Akivaizdu, kad šis spektaklis pralaužė ir Faustą Latėną. Po šio spektaklio prasidėjo pats intensyviausias šio kompozitoriaus gyvenimas. Jis jau buvo kūręs muziką ir dramos spektakliams, bet būtent po García Lorcos įvyko didysis Fausto lūžis. Susitiko du genijai – Mazūras ir Latėnas. Kaip aš sakau, Faustas muziką rašė tylėdamas, Mazūras taip pat kūrė savo katile virdamas, niekam nieko nepasakodamas. Šie menininkai labai gerai suprato vienas kitą.

Pirma dalis – „Dono Kristobalio balaganėlis“ – buvo kaip gaivalas, kaip išsiveržęs erotiškas vulkanas. O atsvara – antra dalis, apie tikrą meilę. „Ak, meile, meile“ – dainavo ir Almiros Grybauskaitės Markolfa, ir Elvyros Piškinaitės Belisa, ir Viliaus Kirkilionio arba Algirdo Mikučio Perlimplinas… Antra dalis – lyg ir pirmos dalies tęsinys, bet, tuo pačiu ir ne. Atsirado graudumo, senatvės… Tas Perlimplinas lyg visų atstumtas, kažką svajoja, ir labai daug svajoja… Jam labai sunku… Tai buvo ne sentimentali, bet labai tikra meilė.

Almiros Grybauskaitės tobulai suvaidinta ir sudainuota Markolfa buvo nuostabi. Tai – netekėjusi moteris, kieta kaip titnagas. Sunku net įsivaizduoti, kaip jai tai pavyko. Po šio spektaklio iškart buvo pakviesta į kino studiją, nes buvo pastebėta, išskirta iš kitų. Ypač buvo išraiškingi jos griežti veido bruožai.

Ir šiandien šis spektaklis nuskambėtų kaip labai geras kūrinys, o anuo metu jis buvo ir smarkiai šokiruojantis.

Vitalijus Mazūras. Spektaklio personažo eskizas. Fotografijos autorė: Daiva Šabasevičienė

Vitalijus Mazūras. Spektaklio personažo eskizas. Fotografijos autorė: Daiva Šabasevičienė

Vitalijus Mazūras – subtilus menininkas. Kartais jo kalboje gali išlįsti tam tikras kategoriškumas, gal net grubumas, bet viduje jis yra ypatingai aukštos kultūros žmogus, su išlavintu estetikos pojūčiu. Gal net bažnytine estetika. Tai buvo ypač ryškiai akivaizdu 1989 metais skurtame spektaklyje „Raudonligė“, kuris taip pat buvo lyg išsiveržęs gaivalas. Mazūras turėjo išskirtinę vidinę nuojautą, jis jautė sakralius dalykus. Šuolis iš „Kristobalio…“ į „Perlimpliną“ – tikrai ne sentimentalus. Vos tai pajutęs, jis iškart griaudavo panašias nuotaikas, įvesdamas įvairias mini vulgarybes. Panašu, kad Donas Perlimplinas – tai Mazūro alter ego, nes šis personažas išties buvo labai mazūriškas.

„Kristobalyje…“ pagrindinis scenovaizdžio akcentas buvo gimdymui skirta milžiniška medžiaginė žarna, o „Perlimpline…“ – komoda ir stalas, kuris transformavosi, buvo tai atverčiamas, tai užverčiamas. Dekoracijų nedaug. Ir Mazūras visa tai labai subtiliai ir prasmingai apžaidė. Kaip didelis teatro menininkas šiuo spektakliu jis daug pasiekė.

Mazūrui gerai, kai yra blogai. Tada jo kiekviena ląstelė dirba. Jis negalėjo apsnūsti ir tuo metu kažką daryti. Aš, Donas Kristobalis, lakstydavau po sceną su pripučiama kuoka – falu, rėkdamas: „Jūs, pone, per daug įsivaizduojate…“, o Nijolės Bižanaitės arba Almiros Grybauskaitės Motina šaukė: „Kiaule, gyvuly suskretęs…“ Mazūras tokiais momentais atsigaudavo, jam patikdavo tam tikri personažų santykių kraštutinumai.“

Projektą dalinai finansuoja Medijų rėmimo