Stop kadras iš vaizdo įrašo

„Vilniaus galerija“ savo tekstais ir straipsnių ciklais nuosekliai apžvelgia įvairius meno reiškinius, siekia užfiksuoti bei ateičiai išsaugoti Vilniaus kultūrinę atmintį. Tai bandymas brėžti šiuolaikinį miesto kultūros žemėlapį, kuriame susitinka architektūra, teatras, kinas, literatūra bei jų kūrėjai. Pradedame naują pasakojimų ir interviu ciklą „Vilniaus fotografai“. Dėmesio centre – fotografija kaip svarbus vizualinis liudijimas apie skirtingų epochų Vilnių ir jo gyventojus, autentiškai pasakojantis kintančio, bet vis iš naujo atrandamo miesto istoriją. Šioje rubrikoje susipažinsite su Vilniaus fotografais ir jų gyvenimo bei kūrybos keliais. Šį kartą pristatome Aleksandrą Jacovskytę.

Dešimtmečius Vilniaus žmones fotografavusi A. Jacovskytė: „Norėjosi ir žmogų fiksuoti, ir būtinai atspindėti aplinką“

„Man fotografija yra mano santykis su žmogumi, su aplinka. Toks bendravimo būdas“, – šypsosi scenografė, grafikė ir fotomenininkė Aleksandra Jacovskytė, pasakodama apie savojo pasaulio stebėjimą pro fotoaparato akutę.

Nuo pat vaikystės su fotoaparatu nesiskiriančios menininkės archyvai gausūs artimųjų, bičiulių, kolegų ar atsitiktinių praeivių nuotraukų. Dalį jų Aleksandra suklojo į du albumus: „Vilniaus veidai“ ir „Vilniaus veidai +“. Nors pati savęs profesionale fotografe nevadina, jos nuotraukose susipina daugybė sluoksnių – portretai, įvairiatautiškumas, besikeičiantis Vilniaus senamiestis ir nepakitusi jo atmosfera.

Fotomenininkė pasakoja apie pirmuosius bandymus fotografuoti, pasivaikščiojimus po Vilnių, žinojimą, kada reikia nuspausti fotoaparato mygtuką, ir tai, kaip senasis italų kinas formavo supratimą apie svarbiausius fotografijos komponentus.

Stop kadras iš vaizdo įrašo

Iš praktikos

Į fotografijos pasaulį A. Jacovskytę atvedė tėvas, pats tuo metu daug fotografavęs šeimą, namų rūsyje įrengęs fotolaboratoriją ir prenumeravęs ne vieną fotografijos žurnalą. „Fotografija man nebuvo terra incognita. Mums tai buvo natūralu.

Man buvo dešimt, beveik vienuolika metų, kai tėvas netikėtai pasakė: „Važiuojame, nupirksiu tau aparatą ir viską papasakosiu.“ Nupirko man „Smena“ – patį paprasčiausią, o tėvo aparatai man tada buvo neprieinami. Man atrodė, kad tai velniškai sudėtinga. Buvau truputį nusiminusi, kad mano toks paprastas, bet paskui jis pasiteisino – ten viskas buvo ryšku, paprastas objektyvas. Vietoj transfokacijos – prieidavai ir išgaudavai stambesnį planą, atitoldavai – bendresnį. Pradžioje sunkiausia buvo kaip spiralę į bakelį įvynioti juostą. Niekada neturėjau tokio automatizmo, meistrystės. Juk tai reikėjo daryti tamsoje. Spausdinant prie raudonos šviesos reikėjo pajausti, kur nepakankamai šviesu, kur nepakankamai tamsu. Tėvas išmokino tokius bandymus daryti“, – prisimena A. Jacovskytė.

Kaip pati sako, fotografijos subtilybių ji išmoko iš praktikos: „Tėvas  prenumeruodavo fotografijos žurnalus „Sovetkskoe foto“. Ten daug buvo rašoma ir apie techniką, bet aš nesigilinau. Vienuolikos metų skaityti apie techniką, objektyvus…

Visko išmokau iš praktikos. Jaučiau, kaip nustatyti. Be to, žinojau rezultato skirtumą tarp išlaikymo ir diafragmos. Jei nori, kad antras planas nebūtų toks ryškus, kaip pirmas, reikia daugiau atidaryti diafragmą ir atitinkamai sumažinti išlaikymą. Dabar fotografuojant skaitmeniniu fotoaparatu viskas ryšku – net antras planas pakankamai intensyvus. Fotografavimas su analoginiu visai kas kita.“

Atmosfera yra turinys

Aleksandra sako, kad supratimą apie fotografijos prasmę formavo ne tik praktika, bet ir kiti tėvo prenumeruojami žurnalai bei kinas, leidę pažinti kitų šalių kultūrą. „Keturis kartus per metus tėvas gaudavo čekų žurnalą „Fotografie“. Jie gi buvo laisvesni, spausdino ne tik savo, bet ir pasaulinius fotografus. Tai nebuvo buitis. Tai jau buvo menas. Iš šių žurnalų žymiai daugiau supratau apie fotografiją ir apie fotografavimo prasmę.

Taip pat man labai patikdavo juodai balti filmai, ypač italų neorealizmas. Pavyzdžiui, Vittorio de Sica filmas „Umberto D“. Man jis patiko vizualiai – žodžių beveik nėra, nėra iliustratyvumo, bet labai intensyvi atmosfera. Ir aš pradėjau to siekti. Aišku, ir prieš tai nefotografuodavau specialiai pozuojančių žmonių. Mano nuotraukos buvo daugiau reportažinės, nors dar nežinojau šitos sąvokos. Jaučiau santykį su žmonėmis ir tą atmosferą buvo galima tiesiog sudaryti. Atmosfera ir yra turinys.

Spalvotos fotografijos neturi atmosferos. Juodai balta fotografija artimesnė meno kūriniui. Ji niveliuoja tai, kas trukdytų. Būtent ji kažką sukuria“, – tvirtina nespalvotai fotografijai iki šiol ištikima pašnekovė.

Fot. A. Jacovskytė. Grafikė Adasa Skliutauskaitė Paupio g., priešais galeriją AP

Dingstantis Vilnius

Iš namų be fotoaparato paprastai neišeidavusi menininkė prisimena, kad būtent fotografuodama artimiau pažino ir gimtąjį miestą. Pasak jos, fotografija jaunystėje buvo tarsi galimybė atrasti dar neišnaršytus Vilniaus kampelius: „Pažinojome tik centrą – ten, kur gyvenome. Būdami studentais, vėliau ir pabaigę studijas, susitikdavome ir vaikščiodavome po Subačiaus apylinkes. Tuo metu ir barbakanas dar nebuvo atstatytas. Atrasdavome įdomius kampelius, užeidavome į kiemus. Toks po truputį dingstantis Vilnius. Tai labai jautėsi. Ir aišku, aš viską fiksuodavau.

Kai kas nors atvažiuodavo į Vilnių, aprodydavau truputį paslėptą miestą. Tie kiemai… Dažnai atvesdavau draugus į buvusio Domininkonų vienuolyno kiemą. Ten stovėjo fantastiškas koplytstulpis su Šv. Kristoforo figūrėle, kurią paskui kažkas pavogė. Čia tokia kaip dekoracija. Daug tame kieme darydavome fotografijų. Norėjosi ir žmogų fiksuoti, ir būtinai atspindėti aplinką. Man labai svarbi aplinka, todėl kartais pasakydavau žmogui, kur atsistoti.

Tai ypatingas miestas. Kuo daugiau vaikštai, tuo daugiau pamatai detalių ir kampų. Vienas bičiulis ankstyvoje jaunystėje manęs klausė: „Na, kaip tu paaiškinsi, kad jis gražus?“ Ir aš mokėjau paaiškinti. Rodydavau ir aiškindavau: „Pažiūrėk, koks fragmentas, kaip sueina gatvės, kokios jos skirtingos, kokios proporcijos, kokie skirtingi namai, kokios skulptūros ant jų.“ Aš dėkinga likimui, kad gimiau, užaugau ir gyvenu Vilniuje.“

Ypatingą Vilniaus atmosferą ir jausmą būti vilniečiu Jacovskytė iliustruoja ne tik fotografijomis, bet ir literatūriniais patyrimais. „Kai išmokau lenkiškai skaityti, nusipirkau Tadeuszo Konwickio knygą „Meilės įvykių kronika“ (lenk. Kronika wypadków miłosnych). Skaitau ir jaučiu – veiksmas vyksta Vilniuje. Jis nerašo, koks tai miestas, bet jaučiu, kad tai yra Vilnius. Ir negaliu paaiškinti, kodėl. Pačioje knygos pabaigoje jis aprašo Aušros Vartus. Tai buvo įrodymas. Ir tada sužinojau, kad autorius – buvęs vilnietis. Lankydamasi Varšuvoje mačiau Konwickį, bet nedrįsau prie jo prieiti. Nebuvau tikra, ar man pavyktų nufotografuoti. Labai gaila“, – prisipažįsta menininkė.

Stop kadras iš vaizdo įrašo

„Kad ne objektyvas dominuotų, o mūsų santykis“

Savitu bendravimo būdu fotografiją vadinanti Jacovskytė neslepia: „Nuotrauka man nieko nepasakoja. Man fotografija yra mano santykis su žmogumi, su aplinka. Toks bendravimo būdas. Man atrodė, kad aš neturiu, ką pasakyti. Tai kompensuodama, savo santykį su žmogumi išreikšdavau kitokiu būdu. Po to supratau, kad taip dariau intuityviai.“

Paklausta, kas įkvepia nuspausti fotoaparato mygtuką, pašnekovė sako, kad svarbiausia – ryšys su žmogumi. „Mane įkvepia žmogus, mano šeima, draugai – labai mėgau juos fotografuoti. Pamatydavau žmogų, kai jis fainiausias. Kai jis neįsitempęs ir negalvoja apie tai, kaip atrodys, pasitiki fotografu. Tam, kad žmogus nustotų kreipti dėmesį ir nepozuotų, stengdavausi pašnekėti su juo, kad pamirštų, jog yra fotografuojamas. Bendraujant gimsta abipusis santykis, kuris ir atsispindi fotografijose. Tai, kad mano draugai man patinka, aš juos myliu, sukelia kažkokį grįžtamąjį ryšį net prieš objektyvą. Svarbu, kad ne objektyvas dominuotų, o mūsų santykis.

Prisimenu, kaip Vitas Luckus fotografuodavo – vienu sykiu padarydavo labai daug kadrų, o paskui atrinkdavo. O aš visiškai kitaip. Susikaupdavau ir žiūrėdavau į žmogų.

Pastebėjau, kad nufotografavusi žmogų taip, kaip man patinka, jaučiu, jog pasiekiau geriausią rezultatą ir jau nenoriu sugrįžti. Jaučiu, kad geriau jau nepadarysiu. Bet kol atrandu tą geriausią fotografiją… Fotografuodama nežinau, kokia ji bus. Tai ir yra intriga, tas žavesys. Bet kartais jauti – viskas, padaryta“, – šypsosi menininkė.

Fot. A. Jacovskytė. Tapytoja Dalia Kasčiunaitė. Grafikas Edmundas Saladžius. Paryžius 1990 m. gruodis

Kaita

„Net nesiruošiau keisti juostos į skaitmeninį aparatą, bet Marija man padovanojo labai gerą, simpatišką „Fuji“. Tapo fiziškai sunku vaikščioti su analoginiu. O šitas irgi savo žavesį turi. Kai pamatai iš karto, gali pagerinti, pasitaisyti ryškumą ir panašiai“, – apie netikėtai užklupusius pokyčius užsimena Jacovskytė.

Prakalbusi apie kaitą, ji papasakoja apie savo požiūrį į fotografijos naujienas, pačios pereitus slenksčius ir natūralų pasaulio pažinimą, lemiantį kiekvieno žmogaus unikalų žvilgsnį: „Turbūt tai buvo fotografijos kaip tokios vystymasis, bet man niekada nepatiko serigrafija, grūdas – tai, ką dabar galima padaryti kompiuteriu. Tada žmonėms tai buvo įdomu, o man buvo įdomu tai, ką matau, kas jau egzistuoja. Ir fiksacija šito. Ne tik momento. Tame momente irgi yra tam tikras stabilumas.

Bet viskas pereina į kitą stadiją. Pati ryškinti ir spausdinti nustojau 1993-iaisiais, kai nebegaudavau chemikalų. Gyvenimas pasikeitė ir tapo daug intensyvesnis – Lietuva laisva, galima judėti, vystytis. Nesinorėjo eiti į rūsį.

Galima pasakyti, kad jau viskas nupaišyta ir nutapyta, bet kiekvienas tą daro truputį kitaip ir kitu laiku. Svarbu tavo matymas, požiūris, supratimas, žinios ir patirtis. Jau nepakartosi taip pat, kaip kažkada. Skiriasi pažinimo laipsnis. Keičiasi žmogus ir keičiasi jo santykis su išoriniu pasauliu. Kiekvienas žmogus truputį kitaip mato tą patį objektą. Gal todėl ir verta toliau fotografuoti.“

Projektą dalinai finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė.