Menininkė Agnė Jonkutė ir jos studija | Arūnas Baltėnas, 2024 m., Vilnius
„Vilniaus galerija“ publikuoja fotografo Arūno Baltėno projektą „Dailininko studijoje“. Fotoapybraižų ciklas skaitytojams suteiks galimybę bent trumpam pasisvečiuoti Lietuvos menininkų kūrybos erdvėse. Čia įvykę pokalbiai su dailininkais bei fotografijose įamžinti gyvi, tikri jų dirbtuvių vaizdai kvies naujai pažvelgti į kūrybinį procesą ir patį menininką. Šį kartą fotopasakojimo centre – menininkė Agnė Jonkutė ir jos studija.
Aštunti (2026) metai esu šioje studijoje, kurioje yra nuostabi šviesa. Tapytojams tai yra labai svarbu. Po truputį apsipratau, kad išnešus tapybos darbus iš studijos, dažniausiai galerijose tokios geros dienos šviesos nebus. Anksčiau labai pergyvendavau, nes prie dirbtinės šviesos darbai praranda gylį, nebesimato sluoksnių. Dabar pripratau, žinau, kad kitoje erdvėje, kitokioje šviesoje bus kitaip. Galvoju, kad šviesa yra pagrindinis mano motyvas, atėjusi iš kažkur kaip atmintis. Apie ją tapau, ją renku šviesai jautriuose paviršiuose.
Buvo dešimties metų periodas kuomet tapiau tik juodai baltai. Ten irgi pagrindinis dėmesys teko paviršiais keliaujančiai šviesai. Dabar vėl atsirado spalvų. Stebiu kaip spalva atspindi šviesą.
Kartais tik sėdžiu dirbtuvėje ir stebiu kaip keičiasi šviesa, kaip ji keliauja ir man to užtenka. Kartais vaikštau su šviesai jautriais popierėliais ir renku tą šviesą.
Kai pavargstu nuo tapybos, griebiuosi tų popierėlių: šviesai jautraus terminio popieriaus, chemikalais padengto popieriaus ar audinio, tiesiog besikeičiančio popieriaus.
Tapyboje yra daug prisilietimo: lieti, glostai tą paviršių, visą laiką dalyvauji vaizdo atsiradime. Kai paviršiais dideli judesiai primena lėtą šokį. Šviesai jautriuose popierėliuose vaizdo atsiradime beveik nedalyvauji, žinoma, juos paruoši, padedi šviesoje, tada surenki, kai kuriuos fiksuoji, bet pačiame vaizdo atsiradime dalyvauji mažai: tiek, kad vėjas nenupūstų. Popierėliai man svarbūs, mokausi atsitiktinių, nedailintų kompozicijų: paimi akmenį, uždedi ar smėlio užberi, įmerki dalinai į vandenį. Pati gamta tą piešinį padaro, aš tik kažką pajudinu, pažiūriu kiek pasikeitė ir, jei įmanoma, užfiksuoju (jei chemikalais padengti paviršiai).
Menininkės Agnės Jonkutės studija | Arūnas Baltėnas, 2024 m., Vilnius
Menininkės Agnės Jonkutės studija | Arūnas Baltėnas, 2024 m., Vilnius
Menininkės Agnės Jonkutės studija | Arūnas Baltėnas, 2024 m., Vilnius
Šiuose šviesai jautriuose paviršiuose objektyvas nedalyvauja, šviesa veikia tiesiogiai neuždengtą plotą ir jį keičia.
Mano prosenelis buvo fotografas. Likusi labai graži jo paties pagaminta medinė dumplinė kamera, kuri nuostabiai fiksuodavo šviesą, gal tiksliau šešėlius. Mokantis tapybos magistratūroje fotografijos dėstytojas buvo Gintaras Česonis. Jis ir padėjo susipažinti su ta prosenelio kamera. Galvoju dar kada prie jos prieiti. Bandymas pačiai ryškinti, atspausti fotografijas man buvo ir yra kaip stebuklas, kuomet atsiranda vaizdas. Kitaip nei tapyba. Lyg ir supranti, kad chemija, bet vis tiek tas vaizdo atsiradimas popieriuje yra stebuklingas. Dabar mano fotografija daugiau kaip tapyba šviesai jautriomis medžiagomis, be kameros surinkinėju įvairiuose paviršiuose šviesos pėdsakus. Galvoju iš kur tas noras? Turbūt prosenelis kaltas, senelis fotografavo, tėtė. Pažintis su Gintautu Trimaku. (Va ir dabar popierėliais apsidėsčiusi Juodkrantėje rezidencijoje.)
Turbūt viskas susiveda į atmintį: šviesos atmintis, nematytos žemės ilgesys, praeitis. Tai mane dominančios temos. Žmogaus nevaizduoju, bet viskas yra apie jį. Teko matyti, būti, stebėti, padėti išeinančiam žmogui. Seneliai išėjo. Visi trys (vieno neteko matyti, liko Sibiro žemėje) išėjo praradę atmintį. Tai labai paveikia. Lieka archyvai, daiktai.
Daug metų tapiau tuščias erdves. Fotografija buvo kaip pagalbininkė, kuomet aptikdavau vietas, kuriose dažniausiai yra daug žmonių, tuščias. Tuos momentus gaudydavau, po to paversdavau tapyba, kažkaip norėdavosi ilgiau ties tais vaizdais pabūti. Tai irgi yra apie išėjusį žmogų: gal trumpam, o gal su visam.
Nežinau kas bus toliau, bet vis tiek kūryba yra apie atsiminimą: žmogaus, šviesos, vietos…
Manau, kad žmogus turi tokią vidinę temą, melodiją kaip vagą, kuria ir eina.
Projektą „Dailininko studijoje“ dalinai finansuoja Medijų rėmimo fondas.
