Žakas Lipšicas, 1961 m.

Pasaulinio garso litvakų kilmės skulptoriaus Žako Lipšico (Jacques Lipchitz) kūryba, pasklidusi po visą pasaulį, po ilgo laiko randa kelią namo. Minint 135-ąsias menininko gimimo metines, skulptūrų originalai grįžta į svarbiausius jų autoriui Lietuvos miestus – Druskininkus ir Vilnių. Kaip tik pastarasis ir tapo vieta, kuri suformavo būsimo menininko estetinę pajautą bei asmenybę.

Iš Valensijos moderniojo meno instituto kolekcijos į Samuelio Bako ir Žako Lipšico muziejus atvykę Ž. Lipšico darbų originalai eksponuojami parodoje „Jacques Lipchitz. Skulptūros-piligrimai“. „Buvo iššūkis atsigabenti skulptūras, nes tai yra gipsiniai modeliai, iš kurių vėliau buvo daromi metalo liejiniai. Tai pačios originaliausios skulptūros, išsaugojusios jo rankų prisilietimus“, – pažymi Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus Samuelio Bako muziejaus vyriausioji kuratorė menotyrininkė Ieva Šadzevičienė.

Kartu su I. Šadzevičiene ir Ž. Lipšico kūrybos tyrinėtoja, Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus ekspozicijos turinio kuratore Aušra Rožankevičiūte kalbamės apie ankstyvuosius menininko metus Druskininkuose, Vilniaus įtaką ir jo atspindžius vėlesnėje kūryboje bei šiandien nešamą kūrėjo žinią.

Maištingas būdas ir Čiurlionio šešėlis

Rachelės Krinski ir Abraomo Lipšico šeimoje gimęs Chaimas Jakobas buvo vyriausias iš šešių vaikų. Maištingą tėvo charakterį perėmęs būsimas menininkas nuo pat mažų dienų mėgo krėsti išdaigas. A. Rožankevičiūtė pasakoja, kad tik Paryžiuje Žaku pasivadinęs Chaimas Jakobas vietoj mokslų vietiniame chederyje mieliau rinkosi žvejoti Nemune, o baltais dažais nupurškęs savo žaislus pavadino juos pirmosiomis savo skulptūromis.

„Kas jį taip inspiravo? Galime daryti prielaidą, kad jį įkvėpė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio figūra. Nors juos skyrė nemažas amžiaus skirtumas, būdamas vaikas jis matydavo M. K. Čiurlionį atvykstantį pas tėvus į Druskininkus, vaikščiojantį gatvelėmis su skrybėle ir susisukusį į peleriną. Tai suformavo nesuprasto menininko vaizdinį. Galbūt tai buvo vienas iš impulsų tapti menininku“, – svarsto A. Rožankevičiūtė.

Tolimesnėje Ž. Lipšico biografijoje taip pat galima rasti M. K. Čiurlionio šešėlio prašmėžavimų. Panašiu metu abu menininkai gyveno Vilniuje, o vėliau įvyko dramatiškas susitikimas su senuoju Čiurlioniu: „Kai prakutęs menininkas 1912 m. atvyko pas tėvus į Druskininkus ir lipdė vieną iš savo skulptūrų, į svečius užėjo senasis Čiurlionis. Pamatęs kuriantį Chaimą Jakobą, jo tėvams pasakė: „Uždrauskite jam šitą amatą, nes baigs gyvenimą kaip mano sūnus.“ Buvo praėję dar mažai laiko po M. K. Čiurlionio mirties. Matyt, tokios istorijos ir lėmė tai, kad Abraomas nenorėjo, jog sūnus būtų menininkas. Tėvas tikėjosi, kad jis turės žemišką profesiją – taps inžinieriumi, architektu.“

Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Vilnius kaip įkvėpimas

I. Šadzevičienė teigia, jog tais laikais tėvai nelinkėjo vaikams tapti dailininkais ar menininkais: „Ž. Lipšico tėvas buvo pasiturintis statybos specialistas, inžinierius ir verslininkas, todėl tikėjosi, kad sūnus seks jo pėdomis. Chaimas Jakobas buvo nusiųstas į Balstogę mokytis inžinerijos. Tačiau dėl prasidėjusių pogromų šeima nutarė perkelti jo mokslus į Vilnių.“

Pasak A. Rožankevičiūtės, atvykęs į Vilnių, jis pamatė Jano Bulhako fotografijose matomą miestą: „Tai buvo romantiška aplinka, pilna barokinių siluetų, kurios nepaprastai jį žavėjo.“ I. Šadzevičienė sako, kad Chaimą Jakobą pasitiko atgyjantis miestas, kuriame steigėsi dailininkų draugijos, vyko aktyvus kultūrinis gyvenimas, suklestėjo tautinių kultūrų veikla.

Žakas Lipšicas dirba prie savo skulptūros _Prometėjas, smaugiantis grifą_. Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus

Nors Vilniuje Chaimas Jakobas mokėsi inžinerijos, dėl nežinomų priežasčių susidomėjo Ivano Trutnevo Vilniaus piešimo mokyklos kursais. „Būtent čia pats savarankiškai pradėjo lankyti nemokamas piešimo ir braižybos klases. Užsiėmimai vykdavo sekmadieniais, vėliau ir vakarinėmis valandomis, nes piešimo mokyklos vadovas matė didelį poreikį papildomai mokyti oficialiai neįsirašiusius studentus“, – pasakoja I. Šadzevičienė. A. Rožankevičiūtė papildo, jog šios piešimo studijos, greičiausiai, buvo lankomos be tėvų žinios.

„Būtent čia jis susidūrė su menine aplinka ir apsisprendė, kad nenori būti inžinieriumi. Jį itin sužavėjo architektūra: Tiškevičių rūmų portikas Trakų gatvėje, Šv. Petro ir Povilo bažnyčios skulptūros, stiuko lipdyba. Vėliau interviu yra sakęs, kad nuo tada, kai pamatė Šv. Petro ir Povilo baltąsias skulptūras, suprato, kad ir jo visos skulptūros turi būti baltos, nes tikroji skulptūra turi būti balta. Mes žinome, kad jis buvo žydų kilmės dailininkas, tačiau lankėsi, stebėjo, perėmė ir įsikvėpė Vilniaus bažnyčiose, nes tai buvo galimybė pamatyti tikrąjį meną. Būtent čia prasidėjo jo, kaip dailininko, susivokimas“, – neabejoja I. Šadzevičienė.

Formuojanti Vilniaus dvasia

A. Rožankevičiūtė atkreipia dėmesį, jog vaikščiojimas po Vilniaus bažnyčias Chaimą Jakobą ne tik įkvėpė pasirinkti menininko kelią, bet ir suformavo jo estetinę pajautą: „Ypatingai jautrus momentas yra paties Ž. Lipšico sprendimas priimti užsakymą iš pokario metais sutikto Prancūzijos abato sukurti Dievo Motinos skulptūrą. Jos nugarinėje pusėje jis išgraviravo tokius žodžius: „Aš, Chaimas Jakobas, žydas, ištikimas savo protėvių religijai, sukūriau šią Dievo Motiną kaip kvietimą žmonijai susitaikyti“. Tai buvo menininkas, kuris ieškojo apjungiančių simbolių.

Jei grįžtume į Vilnių, pravartu prisiminti Česlovo Milošo ištarą apie formuojančią miesto dvasią, kai menininkas pakyla virš savo konfesijos ir ieško jungiančio dialogo. Nors ir trumpas, Vilniaus periodas suformavo stiprią estetinę pajautą, čia prasidėjo suartinančių taškų paieškos ir supratimas, kad menas yra dialogo įrankis. Bendrų vardiklių ieškojimas jo kūryboje labai stiprus.“

Žmogaus ir skulptūros santykio žaidimas

Viena svarbiausių parodos „Jacques Lipchitz. Skulptūros-piligrimai“ idėja – parodyti, kaip evoliucionavo Ž. Lipšico kūryba nuo pirmųjų tikro kubizmo iki barokinio kubizmo skulptūrų.

Pašnekovės pastebi, kad Ž. Lipšico kūryba neapsiribojo vien Paryžiaus aplinka, kur iš Vilniaus atvyko be tėvo žinios, kišenėje turėdamas tik mamos auskarus. Pusmetį Ispanijoje praleidęs skulptorius užsikrėtė kubizmu.

„Ž. Lipšicas labai artimai bendravo su garsiaisiais kubistais – Pablo Picasso, Juan Gris, Julio González. 1914 m. pusmetį praleido Ispanijoje ir ten atrado visą gyvenimą lydėjusį motyvą skulptūrose – vyrą su gitara. Muzika su kubizmu labai tampriai siejasi. Kubistai galvojo, kad skulptūrose įmanoma pagauti laiką. Kaip ir muzikos kūriniui, taip ir kubistinei skulptūrai suvokti reikia laiko. Vienu metu žiūrovas mato keletą vaizdų: smuikas iš vidaus, iš išorės, iš šono – dekonstruotas kaip kaladėlės. Žiūrint į tokią išskaidytą kubistinę kompoziciją, žmogaus sąmonė užtrunka susivokti. Tai tarsi žmogaus santykio su skulptūra žaidimas“, – aiškina I. Šadzevičienė.

Žakas Lipšicas su Pablo Picasso šio viloje Pietų Prancūzijoje. XX a. 7 deš. Lietuvos žydų kultūros ir tapatybės muziejaus nuotrauka

Žakas Lipšicas su Pablo Picasso šio viloje Pietų Prancūzijoje. XX a. 7 deš. Lietuvos žydų kultūros ir tapatybės muziejaus nuotrauka

Samuelio Bako muziejuje galima apžiūrėti ne tik ankstyvojo Ž. Lipšico kūrybos laikotarpio, bet ir vėliau atrasto barokinio kubizmo pavyzdžių: „Ž. Lipšicas, pradėjęs laužyti klasikinio meno nustatytas normas, išsiveržė į kubizmą ir vėliau atrado amorfiškas, susiliejančias, apvalias formas. Matome tai kai kurių vėlesnių skulptūrų pavyzdžiuose, taip pat yra labai įdomių elementų iš mecenatų užsakymų. Tais laikais buvo labai populiaru dekoruoti židinius. Jis dekoravo Coco Chanel apartamentus. Ekspozicijoje turime to laikotarpio židinio elementą, dar vadinamą andironu. Bareljefas „Figūra su muzikos instrumentais“ taip pat yra iš dekoro kaip meno kūrinio pavyzdžių. Tai labai retas kūrinys, tokių išlikusių Ž. Lipšico kūrinių kituose muziejuose nėra saugoma.“

Pasak A. Rožankevičiūtės, architektūriška Ž. Lipšico skulptūra atspindi jo santyki su tėvu: „Tėvo mintys jam buvo svarbios. Net kūrybinės krizės metu, kai buvo sunaikinęs daug kūrinių, jis prisiminė dvasią pastiprinusį tėvo vaizdinį. Jis sakė: „Mano tėvas pasiima plytą ir stato namą, o aš tą namą išardau į plytas. Tampu griovėju. Nebenoriu būti griovėju, noriu būti kūrėju.“

Dialogo žmogus

Pašnekovių nuomone, Ž. Lipšico figūra ir kūryba itin svarbios ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio kontekste. „Šiandien Ž. Lipšicas svarbus kaip dialogo žmogus. Ypatingai, kalbant apie jo herojines skulptūras, sukurtas Šaltojo karo metais, kurios puošia didžiųjų miestų aikštes: „Taika Žemėje“, „Demokratijos valdžia“, „Laisvė veikti“. Tai idėjos, kurios buvo svarbios Šaltojo karo metais: demokratija, laisvė. Šiandien susiskaldžiusiame pasaulyje jos irgi labai aktualios. „Prometėjas, smaugiantis grifą“ simbolizuoja šviesos nešėjo susidūrimą su hitlerinės Vokietijos tamsa. Grifas, pagal graikų mitą, lesa kepenis, o Prometėjas laukia, kol jį išlaisvins Heraklis. O Ž. Lipšicas kalba apie tai, kad nereikia laukti, reikia veikti pačiam, nusiplėšti grandines ir pasipriešinti blogiui. Šiame muziejuje jis svarbu kaip edukacinė figūra. Tuo pačiu, jo skulptūra kviečia pamąstyti apie tuos pačius dalykus“, – mąsto A. Rožankevičiūtė.

Žakas Lipšicas. Stanley Kubrick, Niujorko miesto muziejaus nuotrauka

I. Šadzevičienė sako, kad dabar Lietuvoje viešintys Ž. Lipšico originalai yra reikšmingas įvykis: „Manau, kad Vilnius yra tokia vieta, kur turime rodyti originalus, nebesame atkirsti nuo Europos kultūros, įmanoma iš kitų muziejų pasiskolinti meno kūrinius, juos atsivežti čia. Iki 1973 m. kūręs skulptorius buvo žinomas menininkas Europoje ir pasaulyje, tik Lietuva už geležinės uždangos mažai žinojo apie jo kūrybą. Jei Lietuva būtų buvusi laisva ir tuos penkiasdešimt metų, manau, kad ir visas kultūrinis palikimas būtų čia likęs, nereiktų nieko atvežti. Pasaulinio lygio darbus sugrąžinti Lietuvai dabar labai svarbu. Kad ir trumpam. Tokiu būdu priartėjame prie išskaidyto litvakiško palikimo. Sugrąžinti litvakus Lietuvai – didelė misija.“

Paroda „Jacques Lipchitz. Skulptūros-piligrimai“ Vilniuje ir Druskininkuose veiks iki lapkričio 22 dienos.

Projektą iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė