Ekskursija po Užupį | Luko Karčiausko nuotr.

„Pasakoja gidai“ – Vilniaus galerijos rubrika, kurioje paveikslą apie Vilniaus istoriją, pokyčius ir svarbiausias asmenybes kuria miesto gidai. Į ką atkreipti dėmesį klaidžiojant sostinės gatvėmis, kokie svarbiausi įvykiai pažymėjo tam tikrus istorinius laikotarpius ir kokių įdomybių nepraleisti – trumpame video ture, skatinančiame Vilnių pažinti ir pamilti šiek tiek stipriau.

„Esu vilnietė ir didelė Vilniaus mylėtoja“, – pasakojimą pradeda gidė, kelionių vadovė Erika Poluden, ekskursijas vedanti jau daugiau nei 20 metų.

Gidės teigimu, Vilnius žavi ne tik istorija ar ikoniniais vaizdais. Tai – spalvingas, įvairiapusis miestas, kuriame šiandien gausu ir gatvės meno pavyzdžių. Prasidėjęs nuo slapčia daromų pavienių užrašų, šiandien gatvės menas yra viena iš miesto puošmenų, ne tik vizualiai malonus, bet ir svarbias žinutes siunčiantis Vilniaus akcentas. 

„Kviečiu plačiai atmerkti akis ir kartu atrasti gatvės meno kūrinius“, – kelionę po Užupį pradeda gidė.

Bernardino Sieniečio freska (Malūnų g. 3)

Maršrutą E. Poluden siūlo pradėti visai netoli Bernardinų ansamblio, prie pastato, kuriame XV a. veikė Bernardinų vienuolynas. Simboliška, kad būtent jo sieną puošia vienas įspūdingiausių Vilniaus gatvės meno pavyzdžių – menininko Povilo Kupčinsko, dar žinomo „Povilas On Fire“ vardu, kūrinys, vaizduojantis šv. Bernardiną Sienietį.

„Kūrinys įkvėptas gerai žinomo italų menininko Pietro di Giovanni d’Ambrogio paveikslo, kuriame šis katalikų šventasis pavaizduotas kiek kitomis spalvomis. Povilo Kupčinsko Bernardinas atrodo tarsi originalo negatyvas: baltas abitas tampa juodu, o paveiksle tamsus fonas čia – baltas. Ypač įspūdingai kūrinys atrodo naktį, nes pastato siena panaudota ne tik kaip drobė, bet ir kaip paties kūrinio dalis. Tikras sienoje esantis langas vakare, įjungus šviesą, nušvinta ir tampa Bernardino Sieniečio rankose laikoma knyga – simboline mokslo šviesa“, – pastebi gidė.

Anot jos, ne mažiau įdomus ir pats kūrinio atsiradimo procesas. „Povilas On Fire“ savo slapyvardį pasirinko neatsitiktinai – jis yra vienas iš nedaugelio kūrėjų, savo darbams naudojančių unikalią fumažo techniką, kai vaizdas kuriamas pasitelkiant ugnį ir suodžius.

Ekskursija po Užupį | Luko Karčiausko nuotr.

Jurgos dovana Jurgai (Tibeto skveras)

Dar vienas maršruto kūrinys – Jurgos Užkuraitytės „Prieglobsčio link“. Ant aštuonbriaunės transformatorinės sienų galima išvysti vienuolius, paukščius, gamtos ir Tibeto motyvus. Kūrinys skirtas rašytojos Jurgos Ivanauskaitės, aktyviai pasisakiusios už Tibeto laisvę, kūrybai ir atminimui. Abi Jurgos – dailininkė ir rašytoja – buvo draugės, todėl šis darbas turi ir asmeninį ryšį.

„Vieta kūriniui pasirinkta neatsitiktinai – transformatorinė stovi Tibeto skvere, glaudžiai susijusiame su J. Ivanauskaitės taip mylėtu Tibetu. Įdomu ir tai, kad Vilniuje viešėjęs Dalai Lama lankėsi šioje vietoje ir čia net pasodino obelaitę, pavadintą Everesto vardu. O akyliausi kūrinyje atras ir nedidelę, tačiau labai asmenišką dedikaciją – žodžius „Jurgai nuo Jurgos“, – šypsosi gidė.

Ekskursija po Užupį | Luko Karčiausko nuotr.

Ekskursija po Užupį | Luko Karčiausko nuotr.

Ekskursija po Užupį | Luko Karčiausko nuotr.

Žinutė iš Indijos (Užupio g. 2A)

Vienas originalesnių ir neabejotinai dėmesį patraukiančių gatvės meno pavyzdžių Vilniuje – indų kūrėjo Kedaro Namdaso darbas. K. Namdasas pirmiausia yra tapytojas, o gatvės menu užsiima veikiau kaip hobiu. Jo kūrinys Užupyje pribloškia deformuotais kūnais, groteskiškais vaizdiniais, jame netrūksta žiaurumo ir nejaukumo.

Pats K. Namdasas atvirai teigia, kad menas neturi būti vien graži dekoracija – jis turi kalbėti ir nešti žinutę. Šįkart ji – apie smurtą ir nelygybę, vis dar gają mūsų visuomenėje, o ypač menininko gimtojoje Indijoje. Savo kūryboje K. Namdasas dažnai siekia atkreipti dėmesį į smurtą prieš moteris ir jų padėtį visuomenėje.

„Daugelis pastebi, kad K. Namdaso darbai turi panašumų su Lietuvoje gerai žinomo dailininko Šarūno Saukos kūryba. Apie šias paraleles pradėjus kalbėti vis dažniau, abu menininkai galiausiai buvo supažindinti Vilniuje“, – pasakoja gidė.

Ekskursija po Užupį | Luko Karčiausko nuotr.

Ekskursija po Užupį | Luko Karčiausko nuotr.

Gamtos ramybė (Užupio g. 2A)

Ant tos pačios sienos galima pamatyti ir tapytojos Mykolės Ganusauskaitės kūrinį „Apsemtas miškas“.Anot gidės, menininkei nėra artimos politinės, socialinės ar dramatiškos temos – savo kūryboje ji kur kas dažniau atsigręžia į gamtą. Gamta jai tampa erdve, kurioje galima atsigauti, nurimti ir rasti stiprybės išgyvenant sudėtingus gyvenimo etapus.

Idėja kurti šia tema gimė iš asmeninės patirties – Mykolė savo akimis pamatė per pavasario potvynį apsemtą Žalgirių mišką. Šis vaizdas tapo impulsu kūriniui, kuriame gamta atsiskleidžia ne tik kaip peizažas, bet ir kaip nuolat kintanti, žmogų veikianti erdvė.

Ekskursija po Užupį | Luko Karčiausko nuotr.

Banksy iš Tartu (Užupio g. 2A)

„Susipažinkite su estiškuoju Banksy – Edwardu von Lõngusu. Tiesa, ar tai tikrasis jo vardas, nėra aišku: nors menininkas puikiai žinomas Tartu ir visoje Estijoje, jo tapatybę iki šiol gaubia paslaptis. Jo darbai neretai kelia diskusijas ir kontroversijas, juose gausu politinių bei socialinių žinučių,” – pasakoja gidė. 

Menininkas lankėsi ir Vilniuje, kur paliko keletą savo kūrinių. Tarp jų – trys jo sukurti personažai: duonos kepėjas, moteris-suktukas ir akmenų karalius. Netoliese galima išvysti ir prie kompiuterio sėdintį ežiuką. Šį personažą autorius dažnai vadina savo alter ego – „hakeriu“, gebančiu įsiterpti į kitus gyvenimus ir pasaulius. Ilgainiui būtent šis ežiukas tapo savotiška menininko vizitine kortele.

Ekskursija po Užupį | Luko Karčiausko nuotr.

Ekskursija po Užupį | Luko Karčiausko nuotr.

Gyvūno ir žmogaus santykis (netoli Užupio 4A)

Užupyje galima pamatyti ir tatuiruočių meistro Martyno Šniokos darbą, pasižymintį savitu, lengvai atpažįstamu braižu. Kaip būdinga jo kūrybai, čia susipina žmogaus ir gyvūno veidai. Taip menininkas primena apie žmogaus ir gamtos artumą – tai, kad esame panašūs, susiję ir priklausome tam pačiam gyvybės pasauliui.

Ekskursija po Užupį | Luko Karčiausko nuotr.

Svajonių medis ir pingvinai (Užupio g. 3) 

Dar vienas darbas Užupyje ir apie patį Užupį – „Užupio svajonių medis“. Jo autorė Mary Ann Loo – iš Pietų Korėjos kilusi, JAV gyvenanti menininkė, užsiimanti ne tik gatvės menu, bet ir dirbanti vokalo mokytoja. Jos svajonė – skirtinguose pasaulio miestuose nutapyti 100 svajonių medžių. Vienas jų „užaugo“ būtent čia, Užupyje.

Kurdama svajonių medžius menininkė stengiasi į juos įpinti vietos, kurioje tuo metu dirba, realijas ir atpažįstamus simbolius. Užupio kūrinyje galima pastebėti Užupio meno inkubatorių, Užupio tiltą, Konstituciją ir kitus rajonui būdingus ženklus.

Dar vienas visuose jos darbuose pasikartojantis motyvas – pingvinai. Jie tapo savotišku menininkės parašu, todėl ir pati Mary Ann Loo prisistato „Penguin Girl“ vardu.

Ekskursija po Užupį | Luko Karčiausko nuotr.

Ekskursija po Užupį | Luko Karčiausko nuotr.

Linkėjimas Lietuvai (Užupio g. 3) 

Užupyje pastebimas ir pasaulinio garso graikų menininko Paparazzi darbas, kurio kūryba buvo eksponuota Pompidou centre Paryžiuje.

„Kaip menininko kelias atvedė iki Užupio? Greičiausiai čia svarbus asmeninis ryšys su Lietuva – Paparazzi žmona yra lietuvė. O pats menininkas yra sakęs, kad jei kada nors nuspręstų gyventi Lietuvoje, įsikurtų būtent šiame rajone“, – pasakoja E. Poluden.

Įdomi detalė slypi ir kūrinio apačioje – jame pavaizduotas gėles galima išvysti Mikėnų kaime Panevėžio rajone, kur gyvena menininko žmonos močiutė. Lankydamasis šiame kaime Paparazzi paliko dar vieną savo kūrybos pėdsaką – ištapė vietos transformatorinę. Netikėtas meno kūrinys mažame Lietuvos kaime sulaukė ne tik vietinių gyventojų dėmesio, bet ir jų pagyrų.

Ekskursija po Užupį | Luko Karčiausko nuotr.

Meko skersvėjyje – ikoninė fotografija

Meno skersvėjyje – nesumaišykite, ne skersgatvyje – galima rasti ir Jonui Mekui skirtą piešinį. Beje, pats „Meno skersvėjo“ pavadinimas atsirado Jono Meko sumanymu, tad, ko gero, sunku būtų rasti tinkamesnę vietą jo atminimui įamžinti.

Kūrinio autorius Žygimantas Vilkas Amelynas pasinaudojo fotografo Antano Sutkaus 1971 m. užfiksuotu, šiandien jau ikoniniu vaizdu – jame Jonas Mekas šienauja pievą savo kamera. Kamera J. Meką lydėjo kone visur. Jam menas nebuvo išskirtinis procesas, kuriam reikia specialiai pasiruošti ar kurį būtina planuoti. Menas slypėjo visame, kas mus supa, todėl ir kūryba natūraliai įsiliedavo į jo kasdienybę. 

Vis dėlto viena svarbi detalė sienos piešinyje atsirado jau paties Ž. Vilko Amelyno dėka. Originalioje A. Sutkaus fotografijoje raidžių nėra. Kadangi kūrinys yra Meno skersvėjyje, menininkas jas pasitelkė tarsi skersvėjo blaškomas mintis – vėjas išpučia iš galvos žodžius, leidžia trumpam atsikvėpti ir atlaisvinti mintis. Raidės primena ir kitą Meko kūrybos pusę: jis buvo ne tik kino kūrėjas, bet ir poetas bei rašytojas.

„Šis paveikslas tarsi kviečia ir mus būti kūrybingesnius. Pats J. Mekas yra sakęs, kad menas įskiepija žmogui kultūros geną, o paskiepytas žmogus pasikeičia lyg obelis – tampa visai kitos kokybės, o jo nešami vaisiai daug skanesni“, – šypsosi gidė.

Ekskursija po Užupį | Luko Karčiausko nuotr.

Ekskursija po Užupį | Luko Karčiausko nuotr.

Erikos Poluden teigimu, gatvės meno kūriniai Užupyje – tik lašas jūroje. Tokių darbų gausu įvairiose sostinės vietose.

„Kviečiu pasidomėti, paskaityti apie gatvės meną ir pamatyti sostinę visai kitomis akimis“, – atsisveikina gidė.

Ekskursija po Užupį | Luko Karčiausko nuotr.

Projektą dalinai finansuoja Medijų rėmimo fondas.