Lietuviškas kinas

Lietuviškas kinas šiandien vertinamas visame pasaulyje – laimi prestižinius apdovanojimus, filmai keliauja po tarptautinius festivalius, juos mėgsta šalies ir užsienio kino žiūrovai. Lietuvos kūrėjai žavi savo kūrybiniu mąstymu, aktoryste, filmuose paliečiamomis svarbiomis temomis. Vilniaus galerija kviečia prisiminti žymiausius ir puikiai įvertintus XXI a. lietuviškus filmus. Pirmąjį penketuką rasite čia. 

Alantės Kavaitės „Sangailės vasara“ (2015)

Alantės Kavaitės režisuota „Sangailės vasara“ – šiltas ir jautrus pasakojimas apie dvi paaugles, jų brendimą, artumą ir bandymą įveikti savo baimes. Nors filme paliečiami sudėtingi paauglystės išgyvenimai, jie perteikiami lengvai ir vasariškai, o dviejų merginų draugystė tampa svarbia jų savęs pažinimo dalimi.

„Sangailės vasara“ tapo reikšmingu filmu ir Lietuvos kino istorijoje – režisierė A. Kavaitė prestižiniame „Sundance“ festivalyje buvo apdovanota už geriausią užsienio filmo režisūrą. Filmas taip pat buvo pristatytas Berlyno kino festivalio „Panoramos“ programoje, o viena pagrindinių aktorių Aistė Diržiūtė Lietuvai atstovavo jaunųjų Europos aktorių programoje „Shooting Stars“. Tarptautinis filmo pripažinimas tapo vienu ryškiausių to meto lietuviško kino proveržių.

Lietuvoje „Sangailės vasara“ pelnė „Sidabrinę gervę“ kaip geriausias metų ilgametražis vaidybinis filmas, o Julija Steponaitytė buvo pripažinta geriausia aktore. 

Mindaugo Survilos „Sengirė“ (2017)

Mindaugo Survilos „Sengirė“ – vienas didžiausių pastarojo dešimtmečio lietuviškos dokumentikos fenomenų, parodęs, kad filmas apie gamtą gali sudominti ir dešimtis tūkstančių kino teatrų žiūrovų. Daugiau nei dešimtmetį kurtas filmas nukelia į paskutinius išlikusius Lietuvos sengirių plotus – nuo miško tankmės ir vilkų urvų iki juodųjų gandrų lizdų bei povandeninio pasaulio.

Filme nėra nei dialogų, nei užkadrinio pasakotojo – istoriją kuria patys girios vaizdai ir garsai, o žmogus čia tampa tik vienu iš daugybės gamtos pasaulio gyventojų. Tarptautinė „Sengirės“ premjera įvyko viename svarbiausių dokumentinio kino festivalių IDFA Amsterdame, vėliau filmas apkeliavo daugiau nei 35 tarptautinius festivalius ir pelnė ne vieną apdovanojimą. Ne mažiau įspūdinga „Sengirės“ istorija susiklostė ir Lietuvoje – filmą kino teatruose pamatė daugiau nei 60 tūkst. žmonių, ir jis tapo žiūrimiausiu lietuvišku dokumentiniu filmu. O svarbiausia, kad ši juosta paskatino diskusiją apie senųjų miškų išsaugojimą.

Eglės Vertelytės „Stebuklas“ (2017)

Eglės Vertelytės debiutinis ilgametražis filmas „Stebuklas“ – tragikomiškas pasakojimas apie pirmuosius Lietuvos nepriklausomybės metus, ekonominę krizę ir žmogų, bandantį išgyventi dviejų sistemų sandūroje. 

Vietinės kiaulių fermos vedėja Irena mėgina išsaugoti ant bankroto ribos atsidūrusį ūkį ir darbuotojų darbo vietas, kai kaime pasirodo žavingas amerikietis, žadantis išgelbėti fermą. Filme su humoru ir ironija kalbama apie laukinio kapitalizmo pradžią, visuomenės lūkesčius ir tikėjimą kone stebuklingu geresnio gyvenimo pažadu. 

„Stebuklo“ pasaulinė premjera įvyko prestižiniame Tarptautiniame Toronto kino festivalyje – tai buvo vos antras lietuviškas filmas per 17 metų, patekęs į šio festivalio programą. Vėliau filmas apkeliavo dar 35 tarptautinius kino festivalius, tarp jų – ir aukščiausios klasės kino renginius. Tarptautinis filmo kelias „Stebuklą“ pavertė vienu ryškiausių to laikotarpio lietuviško kino debiutų.

Arūno Matelio „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“ (2017) 

Gerai žinomo dokumentinio kino režisieriaus Arūno Matelio filmas „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“ žvelgia į vienas sudėtingiausių pasaulyje dviračių lenktynių „Giro d’Italia“, tačiau dėmesį skiria ne nugalėtojams, o jų šešėlyje liekantiems sportininkams. Istorija apie pasiaukojimą, ištvermę ir gebėjimą savo ambicijas atiduoti dėl kito, sulaukė išskirtinio tarptautinio pripažinimo ir pelnė net 18 apdovanojimų, tarp jų – pagrindinius Varšuvos ir Triesto kino festivalių prizus. Filmas tapo pirmuoju lietuvišku kūriniu, taip plačiai išplatintu pasaulinėse skaitmeninėse platformose – jis tapo prieinamas žiūrovams maždaug 90 šalių. 

Marijos Kavtaradzes „Išgyventi vasarą“ (2018)

„Išgyventi vasarą“ – šiandien vienos ryškiausių Lietuvos režisierių Marijos Kavtaradzės pilnametražis debiutas ir filmas, pristatęs naują lietuviško kino kūrėjų kartą. Filme pasakojama apie psichiatrijos klinikoje dirbančią Indrę, kuri kartu su dviem pacientais – Pauliumi ir Juste – leidžiasi į kelionę iš Vilniaus į Palangą.

Iš pirmo žvilgsnio paprasta vasaros išvyka tampa istorija apie psichinę sveikatą, artumą ir labai skirtingų žmonių bandymą suprasti vienas kitą. Sudėtingomis temomis M. Kavtaradzė čia kalba be niūrumo ar stigmatizacijos – su humoru, lengvumu ir empatija, vėliau tapusiais atpažįstamais jos kūrybos bruožais.

Prie filmo dirbo ir kiti šiandien gerai žinomi Lietuvos kino kūrėjai: operatorius Laurynas Bareiša, prodiuserė Marija Razgutė, pagrindinius vaidmenis sukūrė aktoriai Gelminė Glemžaitė, Indrė Patkauskaitė ir Paulius Markevičius. „Išgyventi vasarą“ buvo pristatytas Toronto kino festivalyje, pripažintas geriausiu Baltijos šalių filmu, o ypatingo dėmesio sulaukė ir namuose – pavyzdžiui, „Kino pavasaryje“ pelnė žiūroviškiausio lietuviško filmo apdovanojimą.