Donas Migelis Manjara – Valentinas Masalskis. Oskaras Milašius. „Migelis Manjara“, režisierius – Jonas Vaitkus, dailininkas – Jonas Arčikauskas, kompozitorius – Algirdas Martinaitis. Lietuvos valstybinis akademinis (dabar – nacionalinis) dramos teatras, 1996. 

„Vilniaus galerija“ įvairiais autoriniais ir informaciniais tekstais siekia apibendrinti, apžvelgti tam tikrus meno reiškinius, rengia straipsnių ciklus skirtus dailei, kino menui. Projekto kuratoriams kilo idėja ir teatrą apibendrinti straipsnių ciklu, kuriame teatrologė Daiva Šabasevičienė pristato spektaklius bei atskirų teatro menininkų darbus, labiausiai įsiminusius per trisdešimt šešerius nepriklausomybės metus.

Rašytojo ir diplomato Oskaro Milašiaus (1877–1939) šešių veiksmų misteriją „Migelis Manjara“, parašytą 1913 m., iš prancūzų kalbos išverstą Petro Kimbrio, 1996 metais Lietuvos valstybiniame akademiniame (dabar – nacionaliniame) dramos teatre pastatė režisierius Jonas Vaitkus. Tai spektaklis, kuris nuskambėjo pranašiškai. Poetinių tekstų galia buvo tokia paveiki, kad teko sutikti žiūrovų, keliskart žiūrėjusių šį spektaklį. Milašiaus tekstų grožis ir vizualumas iki šiandien liko kaip begalinė teatro šviesa. „Migelis Manjara“ buvo sukurtas vienu atsikvėpimu. Spektaklis turėjo savitą energiją, stipriai veikiančią žiūrovo regą ir klausą. Jis buvo ypatingos muzikinės intonacijos, kurią sudarė ne tik akustiniai elementai, bet ir spektaklio ritmas. Šis spektaklis buvo ypač toli nuo natūralizmo. Vaitkaus kūrinyje viskas buvo dirbtina, o kuo to dirbtinumo daugiau, tuo jis arčiau gamtos ir tikrumo. Šis spektaklis-reginys išsiskyrė monumentalumu, tikslia daugiafigūrių bendrų scenų organizacija.

Kritikas Egmontas Jansonas stebėjosi Vaitkaus – „talentingo poeto“ –  ryžtu pastatyti Oskaro Milašiaus misteriją „Migelis Manjara“, nors „veikalas pernelyg „nesceniškas“, „nelogiškas“ (realistinio, psichologinio, tradicinio teatro prasme)“. Vaitkui rūpėjo jo tema – „asmenybė amžinybės ir kosmoso požiūriu“ (Diena, 1996 10 21).

Milašiaus „Migelis Manjara“ – reta literatūrinė ir filosofinė medžiaga, kurios grožis ir populiarumas nesuderinami. „Matuojant tradicinės dramaturgijos masteliais“, ši pjesė „gana konspektyvi, jos personažai – ne tiek personažai, kiek idėjos“, – rašė kino ir teatro kritikas Saulius Macaitis (Šiaurės Atėnai, 1996 10 26). Šalia režisieriaus Jono Vaitkaus stovėjo didžiulis poetinis Milašiaus tekstas – beje, nė kiek nekupiūruotas. Toks dvigubas svoris tuometiniame, kaip ir šiandieniniame, teatre – retas reiškinys.

Vos prieš kelis metus Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę „Migelis Manjara“ buvo visiškai naujas, gaivus teatrinis šaltinio gurkšnis. Prieš spektaklį režisierius sakė: „Aplinka, kuri supa, pats gyvenimas, teatro organizmas – ne tik akademinio, bet teatro kaip tokio, esančio Lietuvoj – aktorių požiūriu ne visai tinkamas. Nėra tam tikrų sąlygų, nėra duonkubilio, kuriame galėtų išaugti šita duona. Galvoju, kad visą gyvenimą aš to neturėjau ir nereikia laukti idealių sąlygų – jų niekada neturėsi. Reikia įsikalbėti savo balsu, savo mintimi, aišku, remiantis Milašiumi. Jeigu galvosiu, kaip čia kažkam įtikus, tai nusikalsiu pats sau. Gal kažkas grįžęs perskaitys Milašių, jo poeziją, atkreips dėmesį į autoriaus temas, nepaisant šurmulio, klipų, reklamos, komercijos“ (Iš autorės pokalbio, 1996).

Šio spektaklio kompozitorius Algirdas Martinaitis dar prieš spektaklį viename iš interviu prasitarė: „Man Milašiaus tekstas nepakliuvo į rankas taip, kaip Vaitkui ar Masalskiui, man muzika prasidėjo nuo to, kai per repeticijas išgirdau Valentino Masalskio balsą. Tai giesmės išgrojimas, išgiedojimas. Muzikiniu požiūriu medžiaga pavirto Masalskio giesme. Tada aplink jį kuriasi kiti vaizdai, atsiranda garsiniai chorai, jie virsta ritmine muzika. Yra daugel dalykų, kurių negalima tiksliai natomis užrašyti. Tai yra tam tikra garsinė intonacija – ne muzikinė, bet teksto intonacija” (Iš autorės pokalbio, 1996).

Donas Migelis Manjara – Valentinas Masalskis. Oskaras Milašius. „Migelis Manjara“, režisierius – Jonas Vaitkus, dailininkas – Jonas Arčikauskas, kompozitorius – Algirdas Martinaitis. Lietuvos valstybinis akademinis (dabar – nacionalinis) dramos teatras, 1996. 

Choanesas Melendas – Vaidotas Martinaitis, Donas Migelis Manjara – Valentinas Masalskis. Oskaras Milašius. „Migelis Manjara“, režisierius – Jonas Vaitkus, dailininkas – Jonas Arčikauskas, kompozitorius – Algirdas Martinaitis. Lietuvos valstybinis akademinis (dabar – nacionalinis) dramos teatras, 1996. 

Šio spektaklio laukas ypač prasiplečia plačiau pažvelgus į vizualiuosius spektaklio simbolius, per kuriuos išgaunamos asociacijos tapo veiksmingomis. Dailininkas Jonas Arčikauskas savo vaizdo čiuptuvais kaip gėlė grobuonė įtraukė aktorius, o šie, turėdami izoliuotą pasaulį (kostiumai – kaip atskiri namai, padedantys ne tik elgtis, bet ir išpažinti savo jausmus), vedami Milašiaus minties labirintų, susijungė kitoje – poetinėje – erdvėje. Ir Migelis Manjara, ir kiti personažai Milašiaus poeziją skaitė, judindami galvas lelijos žiedo formos apykaklėse, kurios veiksmo metu metalinių žvakidžių konstrukcijas papuošė tarytum šviesos simboliai.

„Migelyje Manjaroje“ scenos centre – didžiulis spygliuotas trikampis, suteikiantis erdvei ryškų dinamišką impulsą. Žiūrovui aktorių judėjimas iš avanscenos į scenos gylį tapo ir jutimiškai patiriamu judesiu. Smaigaliu į viršų nukreiptas trikampis – šviesos simbolis; spektaklio metu ši reikšmė buvo įteisinama, apšviečiant trikampį aktyvia geltona šviesa. Lygiašonis trikampis dažnai yra Dievo arba harmonijos ženklas. Krikščionybėje jis yra Švenčiausios trejybės ženklas, nuo XVII a. vaizduojamas kartu su galva, ranka ar akimi. Tai neatsitiktinis sutapimas – žengimą arba kilimą į amžinąją šviesą mene dažnai bandoma išreikšti simboliniais vaizdais. „Migelyje Manjaroje“ daugiareikšmės linijos transformavosi į persipinančias spirales ar labirintą. Šį ornamentinį motyvą sunku tiksliai įvardinti – asociatyviai jis reikštų grįžimą, atsinaujinimą, ciklišką vystymąsi. Scenos gelmėje – kvadratas. Jis buvo naudojamas vietoj kryžiaus. Ir ne vien dėl kompozicijos. Kaip simbolis kvadratas artimai susijęs su kryžiumi. Jei trikampis simbolizuoja ugnį, vyrišką vaisingumą, tai kvadratas, statiškas simbolis, dažnai siejamas su žeme, jos ribotumu, be to, reiškia keturias kryptis, dėl to dažnai naudojamas šventyklose, altorių vietose. Religiniame mene kvadratas simbolizuoja žemę kaip dangaus priešingybę.

Tokioje sudvasintoje, sureikšmintoje poetinėje aplinkoje į avansceną buvo iškeltas akmuo kaip epicentras, stabas, kaip pats už save kalbantis reiškinys. Akmuo – dangaus ir žemės ryšio išraiška. Mitologijoje akmuo – suteikiantis gyvybę simbolis. Svarbiausios „Migelio Manjaros“ scenos vyko šalia akmens, kuris Migeliui Manjarai prilygo kryžiui, jo malda, tokia atvira ir skausminga, vyko šalia akmens. Akmuo – ta prasminė gelmė, kuri simbolizavo šventovę. Buvo scenų, kur akmenį režisierius naudojo tik kaip pakylą, ant kurios galėjo vaipytis Migelio Manjaros šešėlis ar Žemės dvasios, bet akmuo kartu tapo ir šventoriumi, šarvojimo vieta, kur Chirolamos vėlė, baltais karpiniais papuošta, tapo meilės ir grožio simboliu – ji buvo panaši į bažnytinę vėliavą.

Spektaklio scena. Oskaras Milašius. „Migelis Manjara“, režisierius – Jonas Vaitkus, dailininkas – Jonas Arčikauskas, kompozitorius – Algirdas Martinaitis. Lietuvos valstybinis akademinis (dabar – nacionalinis) dramos teatras, 1996. 

„Driežas išlenda pasišildyti ant akmens šalia mirusio žmogaus“, – tai paskutinė Milašiaus misterijos remarka, kurią galima skaityti pažodžiui ir rasti sceninius atitikmenis. Spektaklio vaizdų pasaulis yra ypač asociatyvus: driežas – ne vien šviesos ir saulės, bet ir atsinaujinimo ir prisikėlimo simbolis. Dieviškasis pomirtinio gyvenimo įvaizdis tiek dramaturgo, tiek dailininko, tiek režisieriaus filosofijoje atsirado neatsitiktinai. Žemiškų problemų siautuly dažnai pritrūksta elementarios kalbos, kad galima būtų išryškinti, išskirti svarbiausią – metafiziškąją – žmogaus pusę. Žmogus, kurio vidinis regėjimas silpsta, privalo žiūrėti į Kristų kaip tiesos šviesą. Driežas ir buvo tas iš tamsos plyšio į saulę išnyrantis padaras, o spektaklyje dar jis iš Brolio sodininko delno godžiai gėrė vandenį. Tokia finalinė scena dvelkė ne vien Viduramžiais – tai pranašystė, skelbianti pasaulį esant ant pražūties properšos.

Paskutinėje scenoje Migelis Manjara buvo apvelkamas baltu drabužiu, ant kurio išpieštos kregždutės – šviesos, pavasario ir vaisingumo simbolis. Kregždutės – vieninteliai paukščiai, nenutupiantys ant purvinos žemės. Šitokioje šviesoje ir šventumo apsuptyje prieš pabaigą išnirdavo demonas, juodoji dvasia, prakeiksmas. Jis slėpėsi po beveide kauke, o šios bruožai – gąsdinantys, groteskiški, keliantys siaubą. Šioje kaukėje buvo sujungtos žmogaus ir gyvulio formos. Slaptos sąjungos ženklas, juodųjų mistinių jėgų persekiojimas kontrastu lydi visą žmogaus gyvenimą. Apie išlavintą gebėjimą „įvaldyti teatrinio vaizdo struktūrą ir operuoti sceniniu įvaizdžiu“ teatro kritikė Ramunė Marcinkevičiūtė rašė: „Teatrinis ženklas J. Vaitkaus teatre pasižymėjo kaip ekspozinis, t. y. režisūrinę spektaklio koncepciją įrėminanti vizuali kvintesencija, koduojanti režisieriui svarbią idėją. Nors taip prezentuotas metaforų teatras liudijo režisieriaus polinkį į monologizavimą ar net sąmoningą siekį ignoruoti percepcijos pliuralizmą, tačiau jis visada buvo provokatyviai įtikinamas“ (Menotyra, 2006, Nr. 4). Teatro kritikas Julijus Lozoraitis „Migelį Manjarą“ pavadino senosios ir naujosios teatrinių epochų jungtimi, dar vienu pavydėtino režisieriaus nuoseklumo įrodymu: „J. Vaitkus nesileidžia perauklėjamas nei valdžios, nei aplinkos, nei laiko – jis visada lieka opozicionierius“ (Respublika, 1996 10 14).

„Migelyje Manjaroje“ buvo svarbus dviejų kalbos planų – išraiškos ir reikšmės – ryšys. Šiuo spektakliu režisierius pabrėžė ir turinį, ir formą. Tai nebuvo vienareikšmis atitikmuo (žodis žodžiui, judesys judesiui, garsas garsui). Analizuodama vaizdinį-plastinį Vaitkaus spektaklių tekstą, teatrologė Rasa Vasinauskaitė pabrėžė tikslingą režisieriaus ir dailininko bendradarbiavimą: „Šiuo požiūriu J. Arčikausko kaip scenografo dalyvavimas J. Vaitkaus spektaklyje buvo tas „maksimalios poetiškumo dozės“ garantas, kuris sumedžiagindavo ir materializuodavo režisieriaus vizijas bei perkeldavo jas į grynai simbolinę ir metafizinę figūrinės erdvės plotmę. Be to, dailininko darbas teigė tokią autoritarišką vizualaus sceninio pasisakymo ir sceninės praktikos paradigmą, kokia sau paklusti vertė net režisierių“ (Menotyra, 2008, Nr. 4).

Žemės dvasios – Birutė Marcinkevičiūtė, Ramunė Skardžiūnaitė, Vitalija Mockevičiūtė. Oskaras Milašius. „Migelis Manjara“, režisierius – Jonas Vaitkus, dailininkas – Jonas Arčikauskas, kompozitorius – Algirdas Martinaitis. Lietuvos valstybinis akademinis (dabar – nacionalinis) dramos teatras, 1996. 

Donas Migelis Manjara – Valentinas Masalskis, Donas Ferdinandas – Algimantas Zigmantavičius, Šešėlis – Vesta Grabštaitė. Oskaras Milašius. „Migelis Manjara“, režisierius – Jonas Vaitkus, dailininkas – Jonas Arčikauskas, kompozitorius – Algirdas Martinaitis. Lietuvos valstybinis akademinis (dabar – nacionalinis) dramos teatras, 1996. 

Arčikauskas, remdamasis autentiškais įvaizdžiais ir reikšmėmis, sumodeliavo amžiną, nuolat besikartojantį grožį. Scenografija ne tik sustiprino tempą, bet tapo jungiamąja kūrinio dalimi: greitinant ar lėtinant įvairių plokštumų ar masyvių objektų judėjimą ir fiksaciją, režisieriui leido išvystyti sudėtingą ritmų partitūrą. (Jonas Arčikauskas: „Milašius labai aukštai ir toli. Tarsi susidarai iliuziją, kad tu jį skaitai, jį žinai, jį turi. Bet jis labai aukštai. Jis nėra nepasiekiamas – jis tiesiog yra viršuj: su dangum, su žvaigžde susiję dalykai. Milašius nepasiduoda į astrologiją ar chiromantiją utilitariąja prasme. Lieka grynumas.“ – Iš autorės pokalbio, 1996) Vaitkus, jausdamas spektaklio struktūrą, teatrą pavertė tam tikromis religinėmis apeigomis, kur siužetai identifikuojami, tačiau kiekviena freska, mozaika ar altorinis paveikslas turi tik jam vienam būdingas savybes. Spektaklyje žmonės – kaukėtos, kostiumuotos būtybės – veiksmo metu liko visiškai natūralūs. Susmulkintos ar sustambintos atskiros spektaklio dalys finale įgijo įvairių nuojautų pripildyto kūrinio, artėjančio ar tolstančio gyvenimo įspūdį.

Abatas – Sigitas Račkys. Oskaras Milašius. „Migelis Manjara“, režisierius – Jonas Vaitkus, dailininkas – Jonas Arčikauskas, kompozitorius – Algirdas Martinaitis. Lietuvos valstybinis akademinis (dabar – nacionalinis) dramos teatras, 1996.

Kurti poetinį spektaklį apskritai nebuvo Vaitkaus tikslas. Svarbu, ką išspinduliuoja energija, prasiveržianti iš repeticijų prakaito, ir į ką ji būna nukreipta. Vaitkus, pasitelkdamas minimalią šviesų gamą, iš pirmo žvilgsnio niūriam ir grėsmingam pasauliui pranašavo šviesiausius ir švenčiausius žmogiškosios būties pradus. Vaitkaus ir Martinaičio susitikimas „Migelyje Manjaroje“ taip pat padėjo sukurti poetinę teatro kokybę. Šioje misterijoje muzika išplėtojo tai, ko neįmanoma apčiuopti, išreikšti vaizdine ir plastine materija. Garsų dramaturgija nusakė spektaklio dramatizmą: prasidėjusi šnypštimu lėtai kylant uždangai, ji vėliau virto kunkuliuojančiu pragaru ir pasiekė sudėtingiausio polifoniško spektaklio apogėjų.

Apčiuopiamoje režisūroje neatsisakyta sąlygiškumo: tekstai buvo kartojami po kelis kartus, juodi ponuliai – velniai su lazdomis, Abatas – monstras, Migelis – sūnus palaidūnas, gyvųjų paveikslų mizanscenos lėmė asociacijų tęstinumą. „Migelio Manjaros“ siela tapo pagrindinio vaidmens atlikėjas Valentinas Masalskis. Neatsitiktinai prieš spektaklį jis sakė: „Milašius kalba apie galimybę: iš šiukšlyno, iš purvo galima pasiekti Dievo paunksmę, pagulėti joje truputėlį“ (Iš autorės pokalbio, 1996).

Geležis – šaltis, teatrališkumas, astralinis kosmosas, belaikė, bevietė erdvė, išdidinti šešėliai, spygliai, trikampis, kvadratas, plokštumos, vertikalios draperijos, kregždutės, lelijos – visa aplinka lūžo, smigo, kol pagaliau žiūrovas susitelkė ties klūpančiu, be grimo, be pozos, tikromis ašaromis springstančiu Masalskiu. Manjaros mirties scena skleidė iš amžių glūdumos mus pasiekusių katakombų ramybę.

Milašiaus pranašystės perskrodžia visą jo kūrybą. Net poetiniai tekstai spinduliuoja aiškiaregyste. Vaitkus, spektaklio epicentru pasirinkęs Masalskį, sunaikino sąlygiškumo rėmus, aktoriui atiduodamas atviro jausmo, natūralios išpažinties erdves. Kodėl Valentinas Masalskis tapo kitu ir kitokiu šio spektaklio dalyviu?  Kodėl jis taip asmeniškai pasisavino poetą? Dingo bet koks atstumas tarp teksto ir aktoriaus. Režisierius, mėgstantis rizikuoti visuose savo spektakliuose, pagrindiniams vaidmenims dažnai kviesdamas „nepatikrintus“ aktorius, šį kartą rizikavo kitaip: jam rūpėjo naujomis spalvomis atverti ypatingo teatro pasaulio fenomeną – Masalskį.

Donas Migelis Manjara – Valentinas Masalskis, Žemės dvasia – Vitalija Mockevičiūtė. Oskaras Milašius. „Migelis Manjara“, režisierius – Jonas Vaitkus, dailininkas – Jonas Arčikauskas, kompozitorius – Algirdas Martinaitis. Lietuvos valstybinis akademinis (dabar – nacionalinis) dramos teatras, 1996. 

Tuometiniame Lietuvos valstybiniame akademiniame dramos teatre „Migelis Manjara“ buvo vienas brandžiausių pastatymų, kur poetinis pradas suskambo gražiausiomis natomis, kur dailininkas, režisierius ir kompozitorius sudarė idealų tandemą. „Migelis Manjara“ dėl koncentruotos meninės įtampos negalėjo tapti „plagijuojamu“ repertuariniu vienetu su greitai sustatomomis dekoracijomis ir aktoriais, kurie pasišvilpaudami renkasi į spektaklį likus vos pusvalandžiui iki pradžios. Spektaklis reikalavo ypatingos rimties ir susikaupimo. Iš maksimalaus fortissimo režisierius žiūrovus perkėlė į vienišos žvakės tylą, iš svirpiančių chirolamų choro staiga galėjai išskirti tik jį – Migelį. Tai ne asmuo, ne personažas – tai šventumas, dvasia, tai tie prisilietimai, dėl kurių mes lankome šventyklas. „Migelis Manjara“ tapo spektakliu, verčiančiu tikėti teatru. Ir ne dėl to, kad sudėtingo kostiumo ir grimo kiaute Masalskis verkė tikromis ašaromis.

Šio spektaklio jausmą geriausiai atspindėjo Sauliaus Macaičio užfiksuotas įspūdis: „Sėdi naujajame Jono Vaitkaus spektaklyje pagal Oskaro Milašiaus „Migelį Manjarą“, pastatytame Akademinio dramos teatro scenoje, kaip tas paauglys – priblokštas, nesiorientuojantis, tačiau visu kūnu, iki panagių jausdamas vyksmo nepaprastumą ir nuožmų grožį. Viena kitą karštligiškai veja spektaklio provokuojamos mintys apie nuodėmę, kaltę ir išpirką. Tam, kad vėl sugrįžtume prie baugščiai nuo savęs vejamų amžinųjų klausimų – kas mes? iš kur mes? kur einame? kokia mūsų paskirtis? kaip mus vertina dievai? – reikia štai tokių herojiškų pastangų, kokias ir rodo Jonas Vaitkus, demonstratyviai erzindamas, šifruodamas savo kalbą, kartais, atrodo, net niekindamas – kad tik trumpam atkovotų mūsų brangiąją sąmonę ir pasąmonę, išplėštų jas iš rutinos. Jo „Migelio Manjaros“ katarsį turbūt dovanoja ne siužetas, ne atsivertęs personažas, nueinantis į dangų ar į pragarą. Katarsis aplanko, nes turi priešintis, aktyviai neigti, esi provokuojamas, stebi visų įmanomų teatrinių formų griūtį“ (Šiaurės Atėnai, 1996 10 26).

Oskaras Milašius savo gimtuoju kraštu laikė Lietuvą, nuoširdžiai ją mylėjo ir sąžiningai jai tarnavo. Pramokęs lietuviškai, jis išvertė, prancūziškai atkurdamas, gražiausias lietuvių liaudies pasakas – „Les Contes Lithuaniens“. Teatras, pastatęs „Migelį Manjarą“, tarytum prikėlė Milašiaus idėjas gyvenimui. Tai buvo pirmas ir lig šiol vienintelis šio autoriaus tokio ryškumo teatrinis pristatymas.

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos iš Lietuvos nacionalinio dramos teatro archyvo

Projektą dalinai finansuoja Medijų rėmimo