Sunku įrodyti išlikimo faktą to, kas negali būti apčiuopta ar pamatyta. Apie tarpukariu ir po karo teatre skambėjusią muziką dar gali paliudyti išlikusios natos, bet atlikimo įdirbis lieka nepamatuojamas. Nebent amžininkų atsiminimuose ar kritikų atsiliepimuose.

Užuominų apie vieną žymiausių lietuvių dirigentų – Mykolą Bukšą – Vilniuje padeda ieškoti muziejininkas, ekskursijų po Vilnių autorius ir gidas Artūras Savko. „Tai labai įdomi asmenybė. Vilnietis, padaręs didelę įtaką Valstybės teatre“, – sako jis.

Bajoriška kilmė ir muziko kelias

Vienas žymiausių lietuvių dirigentų M. Bukša gimė Vilniuje, telegrafisto Mykolo Bukšos ir pianistės Arminijos Gellert šeimoje. „Bukšos yra sena sulenkėjusių lietuvių giminė. M. Bukšos mama kilusi iš žymios vokiškos giminės. Kaip tik jo senelis buvo žymus XVIII a. rašytojas Kristianas Gellertas. Taigi, M. Bukša yra bajoriškos kilmės. Paauglystę jis praleido Vilniuje, o paskui net keliasdešimt metų – Rusijos Imperijoje“, – apie būsimo muziko kilmę pasakoja A. Savko.

Pasak jo, M. Bukša muzikos kelią pasirinko, įkvėptas motinos – profesionalios pianistės. Būtent ji paskatino sūnų išvykti į Peterburgą ir tęsti mokslus Peterburgo konservatorijoje.

„1900 m. baigęs konservatoriją, M. Bukša dirbo įvairiuose Rusijos miestuose. Dar studijuodamas 1899 m. Žemutiniame Naugarde pradėjo dirbti kaip dirigentas. Vėliau kelis metus dirbo įvairiuose Maskvos teatruose. Tuo metu kaip tik kūrėsi daug privačių teatrų. Dėl to suklestėjo muzikinis gyvenimas. M. Bukša dirigavo ne viename privačiame muzikiniame teatre. Paskui jo kelias nuklydo į Kaukazą. Jis dirigavo ir Kislovodske, ir Vladikaukaze, taip pat Samaroje, kol galiausiai vėl grįžo į Maskvą“, – teigia pašnekovas.

Videomedžiagos kadras

Videomedžiagos kadras

Aukštas lygis

Istorikas atkreipia dėmesį, kad po Pirmojo pasaulinio karo ir įvykus komunistinei revoliucijai likti Rusijoje nebuvo saugu. Tai ir neseniai pradėjęs veikti profesionalus Valstybės teatras paskatino M. Bukšą grįžti į Lietuvą: „Buvo ieškoma žmonių, kurie galėtų sustiprinti teatro instituciją ir pakelti ją į naują lygį. Kai Antanas Sutkus vadovavo Valstybės teatrui, kreipėsi į dar Maskvoje dirbantį M. Bukšą. Jam buvo pasiūlyta atvykti į Kauną ir užimti dirigento poziciją. Jis taip ir padarė.

Iki Antrojo pasaulinio karo M. Bukša dirigavo bene visoms operoms ir baletams. Kritikų buvo sakoma, kad jis pakėlė Valstybės teatrą į visai naują lygmenį. Jis buvo profesionalas, turėjo aukštąjį muzikinį išsilavinimą. Kartais kritikai lygindavo, kaip tam pačiam kūriniui diriguoja Juozas Tallat-Kelpša ir M. Bukša. Jie rašė, kad M. Bukšai diriguojant iš karto jausdavosi aukštesnis lygis.

Dirigentas labai subtiliai jautė muziką ir mokėdavo gerai parinkti tempą. Dėl to ir kūriniai skambėdavo vientisiau. Neretai patys kompozitoriai ateidavo pas jį pasikonsultuoti. Klausdavo, ką galima prie kuriamo kūrinio pridėti ar atimti. Taip ir Jurgis Karnavičius, kurdamas „Gražiną“, ne kartą buvo atėjęs kreiptis į savo autoritetą. Tai parodo, kokia neabejotinai svarbi tai buvo asmenybė Valstybės teatre.

M. Bukša ir pats bandė kurti, tačiau galiausiai atsidavė vien dirigavimui. Vien tai, kad per savo karjerą dirigavo daugiau kaip šimtui operų ir baletų, rodo labai intensyvų darbo ritmą. Visa kita buvo atidėta į antrą planą. Tie kūriniai iki šiol guli rankraščiuose, bet yra menkai ištyrinėti. M. Bukša žinomas kaip vienas geriausių lietuvių dirigentų.“

Valstybės teatro dirigentas, kompozitorius Mykolas Bukša. 1934 m.

Nuotaika pagal ūsą

A. Savko neabejoja, kad M. Bukšos autoritetas teatre buvo itin gerbiamas. Pasak jo, reiklus ir griežtas maestro būdas ne tik kėlė artistų lygį, bet ir juos baugino: „Pats M. Bukša buvo be galo tvarkingas, griežtas, reiklus. Net patys dainininkai yra sakęsi jo bijodavę. Repeticijose visi labai stengdavosi ir nenorėdavo suklysti, o suklydus – kuo greičiau ir geriau pasitaisyti. Žmonės tai labai vertino. Kitą vertus, jis buvo gana atlaidus tiems, kurie stengiasi, ir bandė jiems visaip padėti.

Dažniausiai niekas nedrįsdavo jam prieštarauti. Tačiau yra žinoma, kad Kipras Petrauskas ir Fiodorovas Šaliapinas yra bandę pasiginčyti su maestro. Tai buvo ne taip paprasta. Kartą M. Bukša kandžiai atsakė F. Šaliapinui, pašiepdamas dainininko neprisitaikymą prie greito tempo.

Gana retai buvo galima pamatyti jo veide šypseną, tačiau žmonės taip atidžiai stebėjo jo veidą, kad sakydavo, jei jau ūsas pakyla į vieną ar kitą pusę, matosi, kad M. Bukša jau pyksta, kad kažkas negerai.“

Dirigento meistriškumą parodo dar keli iškalbingi faktai. A. Savko mini maestro dirigavimo manierą ir įprotį daug nerepetuoti: „Įdomu ir tai, kad vieni dirigentai įpratę diriguoti plačiais mostais, labai išraiškingai. O štai M. Bukšai užteko valdyti tik riešą – taip jis mokėjo valdyti savo atlikėjus.

Tiesa, kritikai kartais jam prikišdavo jo būdą manyti, kad pasiruošti spektakliui užtenka vos kelių repeticijų. Kiti dirigentai versdavo orkestrą ir atlikėjus repetuoti daug ir ilgai, o M. Bukša dar Rusijoje, privačiuose teatruose, kur vyravo greitas repertuaro tempas, buvo išmokęs labai greitai padaryti darbą. Jis manė, kad neverta labai ilgai repetuoti, geriausia – keturios ar penkios repeticijos. Svarbiausia, kad visi iš karto pajustų kūrinį ir galėtų jį kuo geriau atlikti.“

Videomedžiagos kadras

Videomedžiagos kadras

53 dirigavimo metai

Pašnekovas sako, kad vilniečiui dirigentui pavyko sugrįžti į gimtąjį miestą kartu su Valstybės teatro perkėlimu į Vilnių. „1948 m. M. Bukša taip pat persikėlė į Vilnių ir dar kelerius metus čia dirbo. Iš viso dirigavo net penkiasdešimt trejus metus – įspūdingai daug.

Į Vilnių perkeltas Valstybės teatras įsikūrė dabartinio Senojo teatro patalpose ir virto operos ir baleto teatru. M. Bukša čia dirbo iki pat karjeros pabaigos. Taip pat kelerius metus dėstė konservatorijoje, kur pelnė profesoriaus titulą. Tačiau dėl laiko trūkumo buvo priverstas atsisakyti dėstytojo darbo. Nepaisant to, jis išugdė ne vieną įžymų dainininką bei kitus atlikėjus, dirigentus.

M. Bukša dažnai sakydavo, jog dirigentas negali neateiti į repeticiją, nebent mirtų. Tai parodo jo požiūrį į darbą ir rimtą nusiteikimą. Dirigentas dirbo iki 83 metų amžiaus ir tik į patalą paguldžiusi sunki liga nutraukė jo muzikinę veiklą. 1952 m. įvyko paskutinės M. Bukšos repeticijos ir jis netrukus mirė. 1953 m. kovo 7 d. maestro atgulė Rasų kapinėse“, – teigia A. Savko.

Projektą iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė.